Περι φυσεως. Apie prigimtį

Transcript

1 Περι φυσεως I Ἵπποι ταί με φέρουσιν, ὅσον τ' ἐπὶ θυμὸς ἱκάνοι, πέμπον, ἐπεί μ' ἐς ὁδὸν βῆσαν πολύφημον ἄγουσαι δαίμονος, ἣ κατὰ πάντ' ἄστη φέρει εἰδότα φῶτα τῇ φερόμην τῇ γάρ με πολύφραστοι φέρον ἵπποι *5+ ἅρμα τιταίνουσαι, κοῦραι δ' ὁδὸν ἡγεμόνευον. Ἄξων δ' ἐν χνοίῃσιν ἵει σύριγγος ἀυτήν αἰθόμενος - δοιοῖς γὰρ ἐπείγετο δινωτοῖσιν κύκλοις ἀμφοτέρωθεν -, ὅτε σπερχοίατο πέμπειν Ἡλιάδες κοῦραι, προλιποῦσαι δώματα Νυκτός, *10+ εἰς φάος, ὠσάμεναι κράτων ἄπο χερσὶ καλύπτρας. Ἔνθα πύλαι Νυκτός τε καὶ Ἤματός εἰσι κελεύθων, καί σφας ὑπέρθυρον ἀμφὶς ἔχει καὶ λάινος οὐδός αὐταὶ δ' αἰθέριαι πλῆνται μεγάλοισι θυρέτροις τῶν δὲ Δίκη πολύποινος ἔχει κληῖδας ἀμοιϐούς. *15+ Τὴν δὴ παρφάμεναι κοῦραι μαλακοῖσι λόγοισιν. πεῖσαν ἐπιφραδέως, ὥς σφιν βαλανωτὸν ὀχῆα ἀπτερέως ὤσειε πυλέων ἄπο ταὶ δὲ θυρέτρων χάσμ' ἀχανὲς ποίησαν ἀναπτάμεναι πολυχάλκους ἄξονας ἐν σύριγξιν ἀμοιϐαδὸν εἰλίξασαι *20+ γόμφοις καὶ περόνῃσιν ἀρηρότε τῇ ῥα δι' αὐτέων ἰθὺς ἔχον κοῦραι κατ' ἀμαξιτὸν ἅρμα καὶ ἵππους. Καί με θεὰ πρόφρων ὑπεδέξατο, χεῖρα δὲ χειρί δεξιτερὴν ἕλεν, ὧδε δ' ἔπος φάτο καί με προσηύδα ὦ κοῦρ' ἀθανάτοισι συνάορος ἡνιόχοισιν, Apie prigimtį I Mane nešančios ristūnės gabeno kur tik geidžia širdis, Kai veždamos mane žengė iškalbingu keliu dievybės, po visas šalis nešiojančios žinantį vyrą. Šiuo keliu buvau nešamas, nes mane nešė itin išmanios ristūnės, [5] lakdinančios vežimą, o mergelės rodė kelią. Ašis stebulėse imdavo spiegti, tartum lamzdelis, žioruodama nes iš abiejų pusių ją varė du besisukančiu ratu kaskart, kai mergelės Heliadės, palikusios Nakties namus skubėdavo *10+ vežti į šviesą, nuo galvų rankomis nubloškusios šydus. Ten Nakties ir Dienos kelių vartai, juos iš viršaus laiko stakta ir iš apačios akmeninis slenkstis, o pačių gaiso [vartų anga+ užkelta didžiulėmis sąvaromis; jų atmainingus raktus laiko griežtai baudžianti Teisybė. [15] Tuomet mergelės, meiliai žodžiais įkalbinėdamos, sumaniai ją įtikino, idant geležiniu kaiščiu užkištą velkę josioms nuo vartų tuojau atitrauktų. Tada tie atsiverdami atlapojo sąvarų žiotis, paeiliui lizduose pasisukę varingaisiais vyriais, *20+ kaiščiais ir kniedėm sutvirtintais. Ir štai tenai pro vartus tiesiai vieškeliu mergelės kreipė vežimą ir ristūnes. Ir deivė mane palankiai priėmė, ranka paėmė už dešiniosios, tarė šitokią bylą ir man kalbėjo: jaunuoli, nemirtingųjų vežėjų bendrakeleivi,

2 *25+ ἵπποις ταί σε φέρουσιν ἱκάνων ἡμέτερον δῶ, χαῖρ', ἐπεὶ οὔτι σε μοῖρα κακὴ προὔπεμπε νέεσθαι τήνδ' ὁδόν - ἦ γὰρ ἀπ' ἀνθρώπων ἐκτὸς πάτου ἐστίν -, ἀλλὰ θέμις τε δίκη τε.χρεὼ δέ σε πάντα πυθέσθαι ἠμὲν Ἀληθείης εὐκυκλέος ἀτρεμὲς ἦτορ *30+ ἠδὲ βροτῶν δόξας, ταῖς οὐκ ἔνι πίστις ἀληθής. Ἀλλ ἔμπης καὶ ταῦτα μαθήσεαι, ὡς τὰ δοκοῦντα χρῆν δοκίμως εἶναι διὰ παντὸς πάντα περῶντα. II Εἰ δ' ἄγ' ἐγὼν ἐρέω, κόμισαι δὲ σὺ μῦθον ἀκούσας, αἵπερ ὁδοὶ μοῦναι διζήσιός εἰσι νοῆσαι ἡ μὲν ὅπως ἔστιν τε καὶ ὡς οὐκ ἔστι μὴ εἶναι, Πειθοῦς ἐστι κέλευθος - Ἀληθείῃ γὰρ ὀπηδεῖ -, [5] ἡ δ' ὡς οὐκ ἔστιν τε καὶ ὡς χρεών ἐστι μὴ εἶναι, τὴν δή τοι φράζω παναπευθέα ἔμμεν ἀταρπόν οὔτε γὰρ ἂν γνοίης τό γε μὴ ἐὸν - οὐ γὰρ ἀνυστόν - οὔτε φράσαις. III... τὸ γὰρ αὐτὸ νοεῖν ἐστίν τε καὶ εἶναι. IV Λεῦσσε δ' ὅμως ἀπεόντα νόῳ παρεόντα βεϐαίως οὐ γὰρ ἀποτμήξει τὸ ἐὸν τοῦ ἐόντος ἔχεσθαι οὔτε σκιδνάμενον πάντῃ πάντως κατὰ κόσμον οὔτε συνιστάμενον. V *25+ ristūnėmis, kurios tave neša, pasiekęs mūsų namus, būk sveikas ir džiaukis, nes ne kokia piktoji Dalia tave pasiuntė kakti šiuo keliu juk jis išties toli anapus žmonių praminto tako bet Įstatymas ir Teisybė. Reikia, kad tu viską patirtum tiek dailiai nuapvalintos Tiesos nevirpančią širdį, *30+ tiek ir mariųjų nuomones, kuriose nėra neabejotino tikrumo. Sužinosi dar ir tai, kaip reikėtų ištirti regimybes viską kiaurai perskverbiančias. II Eikš, aš kalbėsiu, o tu, ištarmę išklausęs, Įsidėmėk, kokie būtent paieškos keliai vieninteliai pamąstomi: vienas, kad yra ir nėra nebūti, tai Įtikinimo kelias jis eina įkandin Tiesai *5+ o kitas, kad nėra ir kad būtinai turi nebūti. Tad nurodau tau, kad šitas visiškai neįtikimas takas, kadangi nesamybės juk nei pažintum (nes tai neįvykdoma), nei parodytum. III... tas pat juk yra mąstyti ir būti. IV Vis dėlto žiūrėk, kaip nesantis-šalia (esantis-toli) yra mąstyme nuolat esąs-šalia. Juk *mąstymas+ esamybės neperskirs *taip+, kad ji nesilaikytų esamybės; *neperskirs+ nei darniai visur pasklidusios, nei besilaikančios kartu. V

3 Ξυνὸν δὲ μοί ἐστιν, ὁππόθεν ἄρξωμαι τόθι γὰρ πάλιν ἵξομαι αὖθις. VI Χρὴ τὸ λέγειν τε νοεῖν τ' ἐὸν ἔμμεναι ἔστι γὰρ εἶναι, μηδὲν δ' οὐκ ἔστιν τά σ' ἐγὼ φράζεσθαι ἄνωγα. Πρώτης γάρ σ' ἀφ' ὁδοῦ ταύτης διζήσιος <εἴργω>, αὐτὰρ ἔπειτ' ἀπὸ τῆς, ἣν δὴ βροτοὶ εἰδότες οὐδὲν [5] πλάττονται, δίκρανοι ἀμηχανίη γὰρ ἐν αὐτῶν στήθεσιν ἰθύνει πλακτὸν νόον οἱ δὲ φοροῦνται κωφοὶ ὁμῶς τυφλοί τε, τεθηπότες, ἄκριτα φῦλα, οἷς τὸ πέλειν τε καὶ οὐκ εἶναι ταὐτὸν νενόμισται κοὐ ταὐτόν, πάντων δὲ παλίντροπός ἐστι κέλευθος. VII Οὐ γὰρ μήποτε τοῦτο δαμῇ εἶναι μὴ ἐόντα ἀλλὰ σὺ τῆσδ' ἀφ' ὁδοῦ διζήσιος εἶργε νόημα μηδέ σ' ἔθος πολύπειρον ὁδὸν κατὰ τήνδε βιάσθω, νωμᾶν ἄσκοπον ὄμμα καὶ ἠχήεσσαν ἀκουήν [5] καὶ γλῶσσαν, κρῖναι δὲ λόγῳ πολύδηριν ἔλεγχον ἐξ ἐμέθεν ῥηθέντα. VIII Μόνος δ' ἔτι μῦθος ὁδοῖο λείπεται ὡς ἔστιν ταύτῃ δ' ἐπὶ σήματ' ἔασι πολλὰ μάλ', ὡς ἀγένητον ἐὸν καὶ ἀνώλεθρόν ἐστιν, ἐστι γὰρ οὐλομελές τε καὶ ἀτρεμὲς ἠδ' ἀτέλεστον O man tas pat, iš kur pradėsiu, nes vėl ten pat parvyksiu. VI Būtina sakyti ir mąstyti esamybės buvimą, nes yra-būtis, o nieko nėra: patarčiau tau tai apsvarstyti. Kadangi pirmiausia sulaikau tave nuo šio paieškos kelio, taigi, dar ir nuo to, kuriuo žinantys nieką marieji *5+ klaidžioja dvigalviai, nes bejėgiškumas jų krūtinėse vadovauja besiblaškančiam mąstymui. O slankioja kurti, lygiai kaip ir akli nustėrę iš padermės, nepajėgios spręsti: jie jau-būti ir nebūti laiko tuo pačiu ir ne tuo pačiu, ir viskam esti atvirkščias kelias. VII Juk niekada nepavyktų priversti nesamybės būti, bet tu atitverki mintį nuo šio paieškos kelio, ir tegu nepastumia tavęs šiuo keliu gausia patirtimi *pagrįstas+ įprotis naudotis nepastabia akim, triukšminga ausim ir liežuviu. Tačiau omeniu spręsk apie daug nuginčijantį paneigimą, kurį aš dėstysiu. VIII Belieka vienintelė ištara dėl kelio yra. O ant šio *kelio+ labai daug ženklų: kad esamybė neatsiradusi ir nežūvanti, ištisa, vienatinė ir nevirpanti bei nesibaigianti;

4 [5] οὐδέ ποτ' ἦν οὐδ' ἔσται, ἐπεὶ νῦν ἔστιν ὁμοῦ πᾶν, ἕν, συνεχές τίνα γὰρ γένναν διζήσεαι αὐτοῦ;? πῇ πόθεν αὐξηθέν; οὔτ ἐκ μὴ ἐόντος ἐάσσω φάσθαι σ' οὐδὲ νοεῖν οὐ γὰρ φατὸν οὐδὲ νοητόν ἔστιν ὅπως οὐκ ἔστι. Τί δ' ἄν μιν καὶ χρέος ὦρσεν [10] ὕστερον ἥ πρόσθεν, τοῦ μηδενὸς ἀρξάμενον, φῦν; οὕτως ἥ πάμπαν πελέναι χρεών ἐστιν ἥ οὐχί. Οὐδὲ ποτ' ἐκ μὴ ἐόντος ἐφήσει πίστιος ἰσχύς γίγνεσθαί τι παρ' αὐτό τοῦ εἵνεκεν οὔτε γενέσθαι οὔτ' ὄλλυσθαι ἀνῆκε Δίκη χαλάσασα πέδῃσιν, [15] ἀλλ' ἔχει ἡ δὲ κρίσις περὶ τούτων ἐν τῷδ ἔστιν ἔστιν ἥ οὐκ ἔστιν κέκριται δ' οὖν, ὥσπερ ἀνάγκη, τὴν μὲν ἐᾶν ἀνόητον ἀνώνυμον (οὐ γὰρ ἀληθής ἔστιν ὁδός), τὴν δ' ὥστε πέλειν καὶ ἐτήτυμον εἶναι. Πῶς δ' ἂν ἔπειτα πέλοιτὸ ἐόν; πῶς δ' ἄν κε γένοιτο ; [20] εἰ γὰρ ἔγεντ', οὐκ ἔστι, οὐδ' εἴ ποτε μέλλει ἔσεσθαι. Τὼς γένεσις μὲν ἀπέσϐεσται καὶ ἄπυστος ὄλεθρος. Οὐδὲ διαιρετόν ἐστιν, ἐπεὶ πᾶν ἐστιν ὁμοῖον οὐδέ τι τῇ μᾶλλον, τό κεν εἴργοι μιν συνέχεσθαι, οὐδέ τι χειρότερον, πᾶν δ' ἔμπλεόν ἐστιν ἐόντος. *25+ Τῷ ξυνεχὲς πᾶν ἐστιν ἐὸν γὰρ ἐόντι πελάζει. Αὐτὰρ ἀκίνητον μεγάλων ἐν πείρασι δεσμῶν ἔστιν ἄναρχον ἄπαυστον, ἐπεὶ γένεσις καὶ ὄλεθρος τῆλε μάλ' ἐπλάχθησαν, ἀπῶσε δὲ πίστις ἀληθής. Ταὐτόν τ' ἐν ταὐτῷ τε μένον καθ' ἑαυτό τε κεῖται *30+ χοὔτως ἔμπεδον αὖθι μένει κρατερὴ γὰρ Ἀνάγκη πείρατος ἐν δεσμοῖσιν ἔχει, τό μιν ἀμφὶς ἐέργει, οὕνεκεν οὐκ ἀτελεύτητον τὸ ἐὸν θέμις εἶναι ἔστι γὰρ οὐκ ἐπιδεές μὴ ἐὸν δ' ἂν παντὸς ἐδεῖτο. [5] [jai] nei kada buvo, nei bus, kadangi yra dabar išsyk visa, viena, tolydi, nes kokios gi kilmės jai ieškosi? Kaip ir iš ko *ji+ išaugo? *...+; nei iš esamybės tau neleisiu, kad sakytum ir net kad mąstytum: juk neįmanoma išsakyti nei pamąstyti tai, kaip nėra. O ir kokia reikmė būtų esamybę paskatinusi [10] vėliau ar anksčiau, iš nieko prasidėjusią, iškilti? Taigi arba *esamybė+ turi jau-būti visa iš karto, arba ne*būti+. Ir niekada įsitikrinimo galia neleis, kad Iš esamybės kas nors rastųsi, išskyrus ją pačią. Todėl nei atsirasti, nei žūti neleido Teisybė, atleisdama grandines, *15+ tačiau laiko tvirtai. O sprendimas apie tai šit koks: yra arba nėra. Taigi, nuspręsta taip, kaip neišvengiama vieną *kelią+ pripažinti nepamąstomu, bevardžiu (nes tai nėra teisingas kelias), o kitą kad yra ir yra teisingas. O kaipgi jau-esanti-esamybė jau-būtų vėliau? Kaip atsirastų? *20+ Juk jei atsirado, tai *jos+ nėra, taip pat *nėra+, jei ir turėtų kada nors būti. Šitaip rastis užgniaužta, ir negirdėti žūties. Taip pat *esamybė+ nedali, kadangi visa vienoda, nei ji čia kiek stipriau *yra+ tai trukdytų jai būti tolydžiai nei kiek menkiau, o visa pilna esamybės. *25+ Šitaip ji visa tolydi, nes esamybė šliejasi prie esamybės. Be to, nejudri didžiulių grandinių ribose yra: be prado ir atvangos, kadangi rastis ir žūtis nublokšti tolių toliausiai, o *juos+ atmetė teisingas įsitikinimas. Išlikdama ta pati ten pat, ji rymo pati savyje [30] ir šitaip išlieka ten pat *kur ir yra+ pastovi, nes galinga. Neišvengiamybė laiko saituose ribos, apskliaudžiančios *esamybę+ aplinkui. Mat esamybei privalu būti neatbaigtai: juk *ji+ yra nestokojanti, o nebūdama *tokia+, stokotų visko.

5 Ταὐτὸν δ' ἐστὶ νοεῖν τε καὶ οὕνεκεν ἔστι νόημα. *35+ Οὐ γὰρ ἄνευ τοῦ ἐόντος, ἐν ᾧ πεφατισμένον ἐστιν, εὑρήσεις τὸ νοεῖν οὐδὲν γὰρ <ἥ> ἔστιν ἥ ἔσται ἄλλο πάρεξ τοῦ ἐόντος, ἐπεὶ τό γε Μοῖρ' ἐπέδησεν οὖλον ἀκίνητόν τ' ἔμεναι τῷ πάντ' ὄνομ' ἔσται, ὅσσα βροτοὶ κατέθεντο πεποιθότες εἶναι ἀληθῆ, *40+ γίγνεσθαί τε καὶ ὄλλυσθαι, εἶναί τε καὶ οὐχί, καὶ τόπον ἀλλάσσειν διά τε χρόα φανὸν ἀμείϐειν. Αὐτὰρ ἐπεὶ πεῖρας πύματον, τετελεσμένον ἐστί πάντοθεν, εὐκύκλου σφαίρης ἐναλίγκιον ὄγκῳ, μεσσόθεν ἰσοπαλὲς πάντῃ τὸ γὰρ οὔτε τι μεῖζον *45+ οὔτε τι βαιότερον πελέναι χρεόν ἐστι τῇ ἥ τῇ. Οὔτε γὰρ οὐκ ἐὸν ἔστι, τό κεν παύοι μιν ἱκνεῖσθαι εἰς ὁμόν, οὔτ' ἐὸν ἔστιν ὅπως εἴη κεν ἐόντος τῇ μᾶλλον τῇ δ' ἧσσον, ἐπεὶ πᾶν ἐστιν ἄσυλον οἷ γὰρ πάντοθεν ἶσον, ὁμῶς ἐν πείρασι κύρει. *50+ Ἐν τῷ σοι παύω πιστὸν λόγον ἠδὲ νόημα ἀμφὶς ἀληθείης δόξας δ' ἀπὸ τοῦδε βροτείας μάνθανε κόσμον ἐμῶν ἐπέων ἀπατηλὸν ἀκούων. Μορφὰς γὰρ κατέθεντο δύο γνώμας ὀνομάζειν τῶν μίαν οὐ χρεών ἐστιν - ἐν ᾧ πεπλανημένοι εἰσίν - *55+ τἀντία δ' ἐκρίναντο δέμας καὶ σήματ' ἔθεντο χωρὶς ἀπ' ἀλλήλων, τῇ μὲν φλογὸς αἰθέριον πῦρ, ἤπιον ὄν, μέγ'ἐλαφρόν, ἑωυτῷ πάντοσε τωὐτόν, τῷ δ' ἑτέρῳ μὴ τωὐτόν ἀτὰρ κἀκεῖνο κατ' αὐτό τἀντία νύκτ' ἀδαῆ, πυκινὸν δέμας ἐμϐριθές τε. *60+ Τόν σοι ἐγὼ διάκοσμον ἐοικότα πάντα φατίζω, ὡς οὐ μή ποτέ τίς σε βροτῶν γνώμη παρελάσσῃ. Tas pat yra ir mąstymas, ir ko dėlei yra mintis. [35] Kadangi be esamybės, kurios atžvilgiu ji išsakyta, mąstymo nerasi: juk nieko kito *ir+ nėra, ir nebus, išskyrus esamybę, nes Dalia ją sukaustė, idant būtų ištisa ir nejudri. Taigi visa bus vardas *tuščias žodis+, ką tik marieji nusistatė, būdami įsitikinę esant teisinga: *40+ rastis ir žūti, būti ir ne*būti+, ir keisti vietą, ir kaitalioti skaisčiaspalvį paviršių. Bet kadangi yra kraštutinė riba, *esamybė+ atbaigta iš visų pusių, panaši į dailiai nuapvalinto rutulio tūrį, visur lygiavertė vidurio atžvilgiu: mat *esamybei+ lemta *45+ nė kiek ne daugiau, nė kiek ne mažiau būti čia arba ten. Juk nei niekio nėra, kuris pertrauktų esamybę ir neleistų sueiti daiktan, nei esamybė yra taip, tarsi būtų čia daugiau, o ten mažiau negu esamybės, kadangi visa yra neliečiama, nes iš visų pusių lygi sau tolygiai tęsiasi *savo+ ribose. *50+ Šiuomi baigiu tau patikimą žodį ir mintį apie tiesą. O nuo šičia dėmėkis mariųjų nuomones, klausydamasis apgaulingos manųjų žodžių dermės. Jie nutarė įvardyti du pavidalu, tačiau vieno iš jų *įvardyti+ nereikėtų čia jie ir pasiklydo [55] o priešybės išsiskyrė pagal povyzą ir *joms+ nustatė požymius vienus atokiai nuo kitų: iš vienos pusės liepsnos gaisinę ugnį, švelnią, didžiai retą ir lengvą, sau pačiai visomis kryptimis tapačią, o anai *priešybei+ netapačią. Ogi jai priešais kitą priešybę, neišmanią naktį tankaus ir sunkaus sudėjimo. *60+ Tau aš viską išdėstau, kad atrodytų it tvarkinga sąranga, idant jokia mariųjų išmonė niekad tavęs neaplenktų.

6 IX Αὐτὰρ ἐπειδὴ πάντα φάος καὶ νὺξ ὀνόμασται καὶ τὰ κατὰ σφετέρας δυνάμεις ἐπὶ τοῖσί τε καὶ τοῖς, πᾶν πλέον ἐστὶν ὁμοῦ φάεος καὶ νυκτὸς ἀφάντου ἴσων ἀμφοτέρων, ἐπεὶ οὐδετέρῳ μέτα μηδέν. X Εἴσῃ δ' αἰθερίαν τε φύσιν τά τ' ἐν αἰθέρι πάντα σήματα καὶ καθαρᾶς εὐαγέος ἠελίοιο λαμπάδος ἔργ' ἀίδηλα καὶ ὁππόθεν ἐξεγένοντο, ἔργα τε κύκλωπος πεύσῃ περίφοιτα σελήνης *5+ καὶ φύσιν, εἰδήσεις δὲ καὶ οὐρανὸν ἀμφὶς ἔχοντα ἔνθεν ἔφυ τε καὶ ὥς μιν ἄγους ἐπέδησεν Ἀνάγκη πείρατ' ἔχειν ἄστρων. XI πῶς γαῖα καὶ ἥλιος ἠδὲ σελήνη αἰθήρ τε ξυνὸς γάλα τ' οὐράνιον καὶ ὄλυμπος ἔσχατος ἠδ' ἄστρων θερμὸν μένος ὡρμήθησαν γίγνεσθαι. IX Be to, kadangi viskas įvardyta šviesa ir naktimi, ir pagal jų galias šie *vardai duodami+ tiems ir aniems *dalykams+, viskas pilna kartu šviesos ir aklinos nakties, abiejų lygių, nes nėra *daikto+, kurioje nors nedalyvaujančio. X Pažinsi ir gaiso prigimtį, ir gaise visus ženklus bei tyro, skaistaus saulės žiburio neaiškius darbus ir iš kur [jie] atsirado, sužinosi ir apvalainikio mėnulio ratuojančius darbus *5+ bei prigimtį, o ir apglėbiantį dangų pažinsi, iš kur jis iškilo ir kaip jį spirianti Neišvengiamybė sukaustė, idant laikytų žvaigždžių ribas. XI...kaip žemė bei saulė irgi mėnulis, ir visuotinis gaisas, ir dangiškasis Paukščių Takas, bei aukščiausiasis Olimpas, irgi karšta žvaigždžių jėga, paakinti leidosi rastis. Parmenidas. Apie prigimtį. Naujasis Židinys, 1991 nr. 10