Drėgmė pastatuose, priežastys, pasekmės ir likvidavimo budai. Vanduo yra visų procesų statybinėse medžiagose ir jų paviršiuje katalizatorius arba dalyvis. Drėgmės atitvarose šaltiniai yra šie: statybinė drėgmė; atmosferos drėgmė; garų drėgmė; grunto drėgmė; absorbcinė drėgmė; technogeninė drėgmė. Drėgmės šaltiniai. Statybinė drėgmė Statybos darbų netinkama technologija Statybinė drėgmė tai drėgmė atitvarose atsiradusi statybos, remonto, renovacijos darbų laikotarpiu. Statant taikomi šlapi procesai. Tik 20-30% naudojamo vandens reikalinga fiziniams cheminiams procesams, likęs vandens kiekis turi išgaruoti. Medžiagos naudojamos statybose turi būti oriniai sausos, tačiau dėl netinkamo medžiagų tiekimo ir sandėliavimo juose yra perteklinė drėgmė, kuri turi išgaruoti. Sumontuoti, sumūryti ir kitaip įrengti statybos elementai, neapsaugoti nuo kritulių sušlampa ir turi išdžiūti. Pagrindinės tvarkymo priemonės: tiekiamų medžiagų drėgmės kontrolė, tinkamas sandėliavimas ir džiovinimas. 1
Drėgmės šaltiniai. Atmosferos drėgmė Kritulių infiltracija ir pratekėjimai Atmosferos drėgmė tai drėgmė pakliūnanti į atitvaras per lietų ir aptaškymus. Dėl nesandarių vandeniui laidžių siūlių, plyšių fasaduose, nehermetiškų stogų, netvarkingų kritulių nuvedimo sistemų, nesutvarkytos teritorijos, kritulių vanduo infiltruojasi į atitvaras. Pagrindinės tvarkymo priemonės: fasadų tinko remontas, hidrofobizacija, siūlių hermetizacija, teritorijos ir kelių tvarkymas (kad nebūtų balų), kritulių nuvedimo sistemos kanalizavimas, alsuojančių nuogrindų įrengimas, stogų ir kritulių nuvedimo sistemos planinis remontas ir modernizacija. Drėgmės šaltiniai. Garų drėgmė Garų kondensacija paviršiuje Garų drėgmė tai drėgmė kondensuojanti atitvarų paviršiuje arba viduje. Garai kondensuojasi atitvaros paviršiuje, kai atitvaros šiluminė varža yra nepakankama, paviršiaus apiplovimas nepakankamas, paviršiaus vandens 2
įgeriamumas nepakankamas. Pagrindiniai šio reiškinio defektai: atitvarų biopažeidimai, apipelijimai. Pagrindinės prevencijos priemonės: atitvaros apšiltinimas iš vidaus arba išorės, aktyvinti paviršių apiplovimą oru, vengti šalčio tiltelių, mažinti vidaus oro santykinį drėgnumą. Įrodyta kad esant vidaus oro drėgniui 40-55%, oro greičiui šalia atitvaros >0,1 m/s ir atitvaros šiluminei varžai 1 W/m2K (SNIRT reikalavimai) pelėsių atsiradimas mažai tikėtinas. Drėgmės šaltiniai. Garų drėgmė Garų kondensacija atitvaros viduje Garai kondensuojasi atitvaros viduje, žiema difunduojant garams iš vidaus į išorę, dėl skirtingo porcialinio garų spaudimo ir temperatūros atitvaroje kritimo iš atitvaros vidaus į išorę. Tradicinėje vienasluoksnėje konstrukcijoje (būtent tokia konstrukcija yra beveik visose paveldo objektuose) per žiemą kondensuojasi 300400g/m2 drėgmės. Vasara ši drėgmė išgaruoja. Apšiltinant vienasluoksnę atitvarą iš vidaus, pasiekiama kad vidaus paviršiaus temperatūra yra aukštesnė nei rasos taško temperatūra (tai yra nesikondensuoja paviršiuje), tačiau mūro temperatūra yra žemesnė nei neapšiltintos iš vidaus sienos, o tai reiškia, kad kondensuojamos drėgmės kiekis bus didesnis nei neapšiltintoje iš vidaus. Lietuvos sąlygomis galima šiltinti iš vidaus nedaugiau 4cm storio šiluminės izoliacijos klasės λ=0.04. Norint apšiltinti storesniu šiluminės izoliacijos sluoksniu būtina įrengti garų izoliaciją (PE plėvelė 0,02mm storio arba aliuminio folija). Šiltinant iš lauko pusės galima išvengti kondensacijos atitvaroje ir pagerinti jos darbą ir ilgaamžiškumą. Pagrindinės prevencijos priemonės nuo garų drėgmės: vidaus oro santykinio drėgnumo mažinimas, atitvarų apiplovimo oru greičio didinimas, atitvaros šiluminės varžos didinimas, garų varžos didinimas iš vidaus pusės. 3
Drėgmės šaltiniai. Absorbcijos drėgmė 12 2 Absorbcinė drėgmė tai medžiagų įdrėkimas ir išdžiuvimas, įgerinat drėgmę iš aplinkos oro. Medžiaga yra oriniai sausa, kai jos drėgmė yra tokia, kad jinai nedalyvauja drėgmės mainuose su aplinka. Ypač jautrus absorbcijai yra medienos gaminiai, kurie netik įgeria drėgmę iš aplinkos, bet ir deformuojasi jai kintant, pvz.: mediena naudojama vidaus darbams turi būti 9-12% santykinio drėgnumo, tuo tarpu mediena naudojama lauke 15-20%. Pagrindinės prevencijos priemonės: oro santykinės drėgmės stabilizavimas, oriniai sausos medžiagos naudojimas, kompensacinių siūlių įrengimas. Drėgmės šaltiniai. Technogėninė drėgmė 4
Technogeninė drėgmė tai drėgmė pakliūnanti į atitvaras dėl žmogaus nekvalifikuotos veiklos (užpylimai dėl dangų ir įrangos dehermetizacijos, avarijų). Pagrindinės tvarkymosi priemonės: prevencija, remontas, renovacija. Drėgmės šaltiniai. Grunto drėgmė Spūdinis vanduo Grunto drėgmė Nespūdinis gruntinis vanduo Spūdinis gruntinis vanduo Grunto drėgmė tai drėgmė pakliūnanti į atitvaras (pamatai, rūsio sienos) ir rūsio patalpas. Grunto drėgmė būna nespūdinė ir spūdinė. Nespūdinė drėgmė pakliūna į atitvaras dėl infiltracijos ir kapiliarinio pasiurbimo, spūdinis vanduo skverbiasi per atitvarų nehermetiškumus. Pagrindinės tvarkymo, prieš nespūdinio vandens infiltraciją, priemonės: vertikali teptinė hidroizoliacija, apsaugota drenuojančia membrana, alsuojanti nuogrinda. Pagrindinės tvarkymo priemonės prieš nespūdinio vandens kapiliarinį pasiurbimą: horizontali hidroizoliacija (ritininė, kaltinė, injekcinė, elektroosmozinė), fizikiniai prietaisai, sanuojančio tinko sistemos. Pagrindinės tvarkymo priemonės prieš spūdinį vandenį: žiedinis arba linijinis drenažas, aktyvusis sluoksninis drenažas, vonių hidroizoliacija. Konstrukcijų tvarkymas, veikiant gruntinei drėgmei pateiktas Elvora-Viscum kataloge (pridedama). 5
Drėgmės šaltiniai ir drėgmės defektų šalinimo būdai 6
Neigiami viršnorminės drėgmės poveikiai Medžiagų fizinių ir mechaninių savybių pablogėjimas Medžiagų fizinė mechaninė erozija Rūgštinės arba šarminės terpės formavimas Neigiamas poveikis patalpų mikroklimatui Medžiagų cheminė ir elektro cheminė korozija Medžiagų biopažeidimai ir biologinė distrukcija Tirpių druskų transportavimas ir kristalizacija Pastatų pagrindų destabilizacija Neigiamas poveikis žmogaus sveikatai Estetinio vaizdo bloginimas Ilgaamžiškumo mažėjimas Patalpų vertės sumažėjimas Medžiagų deformacija Eksploatacinių išlaidų padidėjimas 7
Renovuojamų pastatų pamatai ir rūsio sienos yra veikiamos kapiliarinės (K) ir filtracinės (F) drėgmės. Atskirais atvejais ir spūdinio (gruntinio bei viršutinio) vandens (S) (1 pieš.). 1 pieš. Drėgmės poveikio į pamatus ir rūsio sienas schema: a) drėgno grunto poveikis; b) spūdinio bei viršutinio vandens poveikis. GVL gruntinio vandens lygis; VV viršutinis vanduo. Nuo kapiliarinės ir filtracinės drėgmės renovuojamų pastatų pamatai ir rūsio sienos apsaugomos įrengiant naują arba sutvarkant susidėvėjusią hidroizoliaciją. Nuo spūdinio vandens apsisaugoti tik hidroizoliacijos pagalba mažai tikėtina (ilgam laikui vargu ar įmanoma), todėl kartu turi būti panaudotos gruntinio vandens lygio (GVL) pažeminimo ir viršutinio vandens (VV) likvidavimo priemonės alsuojančios nuogrindos ir žiedinio arba priverstinio sluoksninio drenažo įrengimas (2 ir 3 pieš.). Apsaugos nuo spūdinio vandens priemonės pasirinkimą sąlygoja jo prigimtis (viršutinis ar gruntinis vanduo) ir galimybė atlikti darbus iš lauko pusės. PASTABA: profilaktinis drenažas (kai GVL žemiau grindų lygio) yra kenksmingas, nes užanka ir traukia drėgmę prie pamatų! 8
2 pieš. Viršutinio vandens likvidavimo schema: a) esama padėtis; b) padėtis įrengus alsuojančią nuogrindą. 1 molingas gruntas; 2 žvyras; 3 į geotekstilę įvyniota skalda; 4 drenuojanti membrana; V vanduo; G vandens garai. 3 pieš. Gruntinio vandens lygio pažeminimo schemos: a) esama padėtis; b) padėtis įrengus žiedinį drenažą; c) padėtis įrengus priverstinį sluoksninį drenažą. 1 gruntinis vanduo; 2 esamas gruntas; 3 žiedinis drenažas (drenažo vamzdis, šuliniai); 4 į geotekstilę įvyniota skalda; 5 drenuojanti membrana; 6 žvyras; 7 priverstinis sluoksninis drenažas (pagal UAB ELVORA TK); 8 GVL dipresijos kreivė. 9
Renovuojamų senų pastatų pamatai būna akmenų, plytų arba akmenų ir plytų mūro, dažniausiai be vertikalios ir horizontalios hidroizoliacijos arba ji yra susidėvėjusi. Tokių pastatų mūras paprastai yra drėgnas (W>6%) ir užterštas tirpiomis druskomis (S>0,5%), plytos ir skiedinys kintamo įšalo zonoje (30 cm virš ir ~70 cm žemiau nuogrindos) yra paveikti mechaninės erozijos ir cheminės korozijos. Norint tvarkyti tokių pastatų hidroizoliaciją, pirmiausia suremontuojamas mūras (4 pieš.). 4 pieš. Mūro remonto schema: a) esama padėtis; b) padėtis po remonto. 1 mūro siena; 2 suiręs mūras; 3 naujai sumūrytas mūras (mūras be tuštumų, plytos keraminės, pilnavidurės, gerai išdegtos M150, F>50, skiedinys VISCUM M75); 4 pašalinto mūro riba. Nuo kapiliarinės ir infiltracinės drėgmės rūsio sienas apsauganti vertikali hidroizoliacija gali būti įrengiama iš lauko, iš vidaus ir kombinuota. Geriausia ją įrengti iš lauko, nes tada nuo drėgmės apsaugomas ir pamato mūras, hidroizoliacijos storis gali būti mažesnis (drėgmė ją spaudžia), drėgmės apkrovą galima sumažinti. Tačiau tai ne visada įmanoma ir racionalu dėl didelių kaštų archeologiniams tyrimams, suspaustų miesto sąlygų ir pan. Iš lauko įrengiama vertikali hidroizoliacija gali būti mineralinė (VISCUM SH-2) arba mineralinė+polimercementinė (VISCUM SH-2 + VISCUM HGE). Vien tik polimercementinė hidroizoliacija nenaudotina nes pagrindas paprastai yra drėgnas ir užterštas tirpiomis druskomis. Hidroizoliuojamas paviršius turi būti švarus, drėgnas (bet ne šlapias), be aštrių kampų ir stiprus (>2,5 MPa). Dviejų sluoksnių mineralinė izoliacija įrengiama tais atvejais, kai pastato pamatai yra stabilūs, be esamų ir prognozuojamų įtrūkimų. Ji yra pralaidesnė vandens garams, pigesnė. Polimercementinė hidroizoliacija yra elastinga ir gali dengti kelių milimetrų įtrūkimus (5 pieš.). 10
5 pieš. Vertikalios hidroizoliacijos įrengimo iš lauko pusės schema: a) pamatas stabilus; b) pamatas nestabilus. 1 drenuojanti membrana; 2 mineralinė izoliacija (2 sluoksniai VISCUM SH-2); 2a mineralinė+polimercementinė izoliacija (1 sluoksnis VISCUM SH-2 + 2 sluoksniai VISCUM HGE); 3 žvyras; 4 geotekstilė; 5 skalda; 6 suremontuotas mūras; 7 nuogrinda; 8 įtrūkimai mūre; 9 esamas stabilus pamatas; 10 esamas nestabilus pamatas. Nesant galimybės įrengti vertikalią hidroizoliaciją tik iš lauko pusės, ją galima įrengti iš vidaus arba iš vidaus ir iš lauko. Šiais atvejais neigiamą drėgmės poveikį galima sumažinti atliekant sienų sanavimą (VISCUM sanavimo sistema) (6 pieš.). Mineralinė ir polimercementinė hidroizoliacija dengiama plačiais teptukais, sekantį sluoksnį tepant: mineralinės ant drėgno, bet jau sutvirtėjusio, polimercementinės ant sauso ankstesnio sluoksnio. Renovuojamų šiuolaikinių pastatų pamatai yra monolitiniai arba sumontuoti iš betoninių rūsio sienų blokų. Pastarųjų hidroizoliacija dažniausiai yra pažeista ties siūlėmis (7 pieš.) 11
6 pieš. Vertikalios hidroizoliacijos įrengimas: a) hidroizoliacijos įrengimas iš lauko pusės; b) hidroizoliacijos įrengimas iš vidaus ir iš lauko pusės; c) hidroizoliacijos įrengimas iš vidaus. 1 alsuojanti nuogrinda ; 2 drenuojanti membrana; 3 mineralinė arba mineralinė+polimercementinė izoliacija iš lauko pusės; 4 suremontuotas mūras; 5 inžinerinės komunikacijos; 6 mineralinė izoliacija iš vidaus (3 sluoksniai VISCUM SH-2); 7 tinkas VISCUM T-1, VISCUM T-2, plytų mūras, sausas tinkas su priklijuotu metaliniu karkasu ir pan.; 8 VISCUM sanavimo sistema. 7 pieš. Blokinių pamatų vertikalios hidroizoliacijos remonto schema: 12
a) esama padėtis; b) padėtis po remonto. 1 pažeista vertikali hidroizoliacija; 2 išlikusi vertikali hidroizoliacija; 3 eroduota siūlė; 4 siūlės užtaisymas skiediniu VISCUM M75; 5 siūlės remontas polimercementine hidroizoliacija VISCUM HGE; 6 papildomas bituminės lateksinės hidroizoliacijos sluoksnis; 7 drenuojanti diafragma. Renovuojamų pastatų horizontalios hidroizoliacijos įrengimas yra brangi ir techniškai sudėtinga technologija. Ji rekomenduojama kai negalima taikyti sanuojančio tinko sistemos (paliekamas netinkuotas mūras; sienos dengiamos blogai vandens garus praleidžiančiomis dangomis, kaip dirbtiniu marmuru dengti altoriai), kitais atvejais horizontalios hidroizoliacijos įrengimas turi būti pagrįstas tyrimais. Horizontalios hidroizoliacijos įrengimas injektuojant į mūrą hidrofobizuojantį silikoną VISCUM S 14 gali būti atliekamas tik kai mūras yra plytų ir geros kokybės. Injektuojamo mūro drėgnumas neturi viršyti 10%, drėgnesnį mūrą būtina džiovinti elektrošildytuvais arba karštu oru. Prieš injektuojant hidrofobizuojantį silikoną, mūras turi būti injektuotas tuštumas užpildančiu injektavimo skiediniu VISCUM MI. Injektavimo kiaurymės gręžiamos elektroperforatoriumi kas 250 mm (d=14-16 mm; l=0,9d; α=30º) ir išvalomos suspaustu oru. Į jas spaudimo būdu (3-6 bar spaudimu) injektuojamas VISCUM MI. Antrą kartą gręžiamos Ø14-15 mm kiaurymės 100-150 mm žingsniu, į kurias injektuojamas hidrofobizuojantis silikonas VISCUM S 14. Orientacinis impregnanto kiekis nustatomas bandymais arba pagal formulę: V=25xD l/m pusių. čia D - sienos storis metrais, kai D>1m, skylės gręžiamos iš abiejų sienos 13
8 pieš. Horizontalios hidroizoliacijos įrengimo schemos: a) kai grindys aukščiau žemės paviršiaus; b) kai grindys žemiau žemės paviršiaus; c) kai yra rūsys. Sienų sanavimas turi būti vykdomas remiantis sienų mūro drėgmės ir užterštumo tyrimais. Tyrimų metu būtina nustatyti drėgmės atsiradimo priežastis (kapiliarinis pasiurbimas, infiltracija, pratekėjimai) ir jų kiekybines charakteristikas (užterštumo ir drėgmės lygis). Nuo šių duomenų priklauso sienų sanavimo sprendimai. Sanuojantis tinkas pats savaime gali tvarkytis tik su kapiliarinio 14
pasiurbimo drėgme (9 pieš.), tačiau jis turi būti naudojamas tinkuojant dėl anksčiau vykusių pratekėjimų užterštus paviršius, kartu su mineraline izoliacija patalpų apsaugai nuo filtracinės drėgmės (10 pieš.), įrengiant horizontaliąją hidroizoliaciją. 9 pieš. Sanuojančio tinko veikimo schema: a) mūras be sanuojančio tinko; b) mūras su sanuojančiu tinku; c) sanuojančio tinko veikimas. 1 drėgnas mūras ir mūro kapiliarai; 2 eroduotas tinkas; 3 sanuojantis tinkas; 4 drėgmė su tirpiomis druskomis kapiliaruose; 5 sanuojančio tinko makroporos su susikristalizavusiomis druskomis; 6 sanuojančio tinko kapiliarai su distiliuotais vandens garais. Sanuojančio tinko savybes lemia susisiekiančių mikrokapiliarų ir makroporų struktūra. Mikrokapiliarai ir makroporos sudaro tinklą, kurio mikrokapiliarais iš mūro migruoja druskomis užterštas vanduo. Jame esančios tirpios druskos kristalizuojasi makroporose, o vanduo pasišalina per tinką ir dažus išgaruodamas ir nesuardydamas jų. PASTABA: sanuojantis tinkas gali būti glaistomas (vidaus darbams) ir dažomas tik laidžiomis vandens garams medžiagomis. 10 pieš. Sanuojančio tinko panaudojimo schemos: 15
a) be hidroizoliacijos; b) su hidroizoliacija iš lauko pusės; c) su hidroizoliacija iš vidaus ir iš lauko. 1 - drėgnas užterštas mūras; 2 sanuojantis cokolio tinkas; 3 destiliuoti vandens garai. 4 vertikali hidroizoliacija iš vidaus pusės; 6 sanuojantis tinkas. Sienų sanavimas tai darbas, reikalaujantis kruopštumo ir griežtos technologinės disciplinos.viscum sanavimo sistemą sudaro: - sukibimo skiedinys VISCUM KG-3 - sanuojančio tinko ir mūro adgezijai pagerinti; - sanuojančio tinko skiedinys VISCUM PST-3 - tinko pirmąjam sluoksniui; - sanuojančio tinko skiedinys VISCUM ST-3 - dengiamąjam sluoksniui; - užtrinimo glaistas - skiedinys VISCUM SG-3. PASTABA: fasadams siūloma grubų VISCUM ST-3 paviršių palikti neglaistytą. Sanuojančio tinko įrengimo darbai vykdomi šia tvarka: - pašalinamas eroduotas tinkas kartu su ~03,- 0,4 m vizualiai sveiku mūru; - atidengtas paviršius nuplaunamas aukšto spaudimo vandens čiurkšle (120-160 bar); - tvarkomas atidengtas mūras (keičiamos eroduotos užterštos plytos, šalinamos neišdegtos plytos, molio skiedinys, užmūrijami dūmtraukiai, injektuojami plyšiai ir pan.; 16
- sanuojantis tinkas yra brangi medžiaga, todėl reikia orientuotis į 3 cm tinko sluoksnio storį. Paviršių reikia išlyginti: duobes užtaisyti tinku VISCUM PST-3, armuojant jį gerai išdegtų, sveikų plytų nuolaužomis (11 pieš.), išsikišimus nukalti. 11 pieš. Sienų lyginimas prieš tinkuojant sanuojančiu tinku: 1 mūro siena; 2 duobė, išlyginta VISCUM PST-3 skiediniu su plytų nuolaužomis; 3 nukalamas sienos išsikišimas; 4 planuojamas sanuojančio tinko paviršius. - prieš pradedant tinkuoti, mūro paviršius turi būti lygus, stiprus ir švarus; 17
- sanuojantis tinkas kietėjant traukiasi, kontakto metu su mūru, atsiranda dideli vidiniai įtempimai, todėl mūro paviršių reikia šiurkštinti: gilinti siūles, užmesti sukibimo skiedinį VISCUM KG-3. Sukibimo skiedinys užmetamas ant sudrėkinto mūro paviršiaus, dengiant apie 50% tinkuojamo paviršiaus (išeiga ~3-5 kg/m 2 ). VISCUM KG-3 skiedinys metamas jėga ir saugomas nuo greito išdžiuvimo (saulės ir skersvėjo). 12 pieš. Sukibimo skiedinio užmetimo schema: 1 VISCUM KG-3; 2 išvalytos ir pagilintos siūlės. - sukietėjus sukibimo skiediniui (po 24-48 val.) dengiamas pirmas tinko sluoksnis. Jo storis priimamas 2/3 bendro storio (20 mm esant 18
bendram 30 mm tinko storiui). Esant dideliam mūro užterštumui (S>2%), mūro paviršių prieš tinkuojant rekomenduojama apdoroti druskų surišėju; - įrengus tinko pirmąjį sluoksnį, jį reikia sušiurkštinti (sušukuoti) ir šepečiu nušluoti cemento pieną; - po dviejų-trijų savaičių technologinės pertraukos tinko pirmąjį sluoksnį nuvalyti drėgnu šepečiu, paruošiant jį antrajam VISCUM ST-3 tinko sluoksnio užnešimui. Tinkui pradėjus stingti, jis užtrinamas; - po vienos-dviejų savaičių, esant specialiems estetiniams reikalavimams (dažniausia interjere) užtrinamas sanuojančio glaisto VISCUM SG-3 sluoksnis; - dar po savaitės galima dažyti. Naudoti vandens garus praleidžiančius dažus, kurių μ H2O 0,2 M. 13 pieš. Sanuojančio tinko įrengimo schema: 1 paruoštas paviršius; 2 (VISCUM KG-3). 3 tinko (VISCUM PST-3) pirmas sluoksnis. 4 tinko antras sluoksnis (VISCUM ST-3). 5 užtrinamas glaistas (VISCUM SG-3). 6 vandens garams laidūs dažai. 19
Pagrindinės klaidos hidroizoliuojant ir sanuojant senus mūrus - blogai paruoštas paviršius (nepakankamai lygus ir stiprus); - nepatenkinama paviršių apsauga nuo kritulių, saulės, skersvėjo; - nepakankamai drėgnas pagrindas, paviršius turi būti prisotintas, bet be vandens lašų; - per didelis vandens kiekis maišant skiedinį; - per mažos technologinės pertraukos tarp sluoksnių; - nepagrįstas hidroizoliacijos ir sanavimo sprendimas, pvz., nenumatyta sanuojančio tinko apsauga nuo filtruojančio vandens poveikio. 20