DONORYSTĖ GYVYBĖS VILTIS

Transcript

1 DONORYSTĖ GYVYBĖS VILTIS Informacinis leidinys apie donorystę Nacionalinė donorų asociacija Kaunas 2011

2 Leidinys parengtas pagal Danijos Karalystės kraujo donorų organizacijos Bloddonorerne in Danmark leidinį Dit Blod. En bog om blod og bloddonation, tarpininkaujant Tarptautinei kraujo donorų organizacijų federacijai (FIODS / IFBDO). Leidinį skiriame save aukojantiems kilniems žmonėms donorams Leidėjas: Nacionalinė donorų asociacija (nevyriausybinė, pelno nesiekianti ir paramos gavėjo statusą turinti organizacija). ISSBN UDK Leidinį parengė Darius Tumšys. Recenzavo LSMU ligoninės Kauno klinikos Hematologijos klinikos gyd. transfuziologė Diana Remeikienė, Kraujo donorystės centro gyd. Danielius Biknevičius, VUL Santariškių klinikų gyd. nefrologas Laurynas Rimševičius, projekto Būk geras koordinatorius gyd. Šarūnas Judickas. Konsultavo LSMU ligoninės Kauno klinikos Anesteziologijos klinikos vadovas dr. Andrius Macas, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyr. muziejininkė dr. Asta Lignugarienė, Vaisingumo klinikos akušerė-ginekologė gyd. Reda Verbickienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Anatomijos instituto vadovas prof. dr. Dainius H. Pauža. Vertėja: Vida Bendinskienė. Tekstų rinkėja: Aušra Tamulevičienė. Kalbos redaktorė: Agnė Bičkutė-Kulevičienė. Dizainerė: Vaiva Valeikienė. Maketuotoja: Svetlana Čalkina. Fotografas: Žilvinas Valeika. Dailininkas: Andrius Zakšauskas. Tekstų autoriai: Ugnė Šakūnienė, Aušra Degutytė, Andrius Macas, Giedrius Bakučionis. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija pagal Nevyriausybinių organizacijų, dalyvaujančių sveikatinimo veikloje skatinimo programą. Rėmėjai: Kraujo donorystės centras, Kauno krašto donorų draugija ir UAB Ebonitas

3 Įžanga Donorystė gyvybės viltis tai knyga apie donorystę. Jos tikslas perduoti skaitytojui pagrindines žinias apie donorystę, ypač kraujo donorystę. Nors mūsų šalyje domėjimasis donoryste nuolat didėja ir vis daugiau socialiai atsakingų žmonių dalyvauja kilnioje donorystės veikloje, Lietuvoje iki šiol neišleista jokio išsamaus leidinio, kuris populiariai papasakotų apie šį reiškinį. Nacionalinė donorų asociacija, paskatinta pažangios užsienio šalių patirties, ėmėsi iniciatyvos ir nusprendė bent iš dalies patenkinti didėjantį informacijos apie donorystę poreikį. Iš pradžių išsamiai Jums papasakosime kraujo donorystės istoriją. Ne vieną šimtmetį buvo atliekami eksperimentai, kurių rezultatai buvo labai prieštaringi ir įvairūs. Sudėtinga kraujo donorystės istorija ir mokslo apie kraują evoliucija lėmė, kad žinios apie kraują ir hematologijos mokslo laimėjimai tapo modernios medicinos pagrindu. Supažindinsime Jus su kraujo sandara ir funkcijomis. Be to pateiksime informacija apie imunitetą, kraujo grupių sistemas, donorų atranką ir kraujo davimo procesą. Informuosime apie kraujo tyrimus, kraujo komponentų gamybą ir panaudojimą bei saugią ir etišką kraujo donorystę. Būtina suvokti, kad kraujas nepakeičiamas gyvybės šaltinis, mūsų organizme jis atlieka labai svarbias funkcijas. Taip pat pakalbėsime, kodėl reikalinga efektyviai veikianti kraujo donorystės sistema, supažindinsime su pasaulyje geriausiai organizuota Danijos kraujo donorystės tarnyba. Kraujo donorystę pristatysime kaip socialinį reiškinį ir pateiksime donorystės principus. Populiariai apžvelgsime psichologines, emocines ir kitas priežastis, formuojančias mūsų požiūrį į kraujo donorystę. Pateiksime informaciją apie kaulų čiulpų, organų, lytinių ląstelių donorystę ir palaikų aukojimą medicinos mokslo tikslams. Žinios ir supratimas apie donorystę kasmet išgelbsti milijonus ligonių ir net jų gyvybes. Šį knyga nebūtų išleista be daugelio žmonių geranoriškos paramos, Tarptautinės kraujo donorų organizacijų federacijos (FIODS/IFBDO) ir Danijos kraujo donorystės propaguotojų pagalbos. Leidinio pagrindas Danijos kraujo donorų organizacijos išleista knyga Dit blod. Tikimės, kad skaitytojai, radę klaidų ar netikslumų, bus atlaidūs. Pirmasis leidinio tiražas nedidelis, todėl nuoširdžiai tikimės, kad ateityje jis bus išleistas pakartotinai. Labai lauksime Jūsų pastabų ir atsiliepimų. Besidomintys donoryste leidinyje esančią informaciją greitu laiku ras ir Nacionalinės donorų asociacijos intermeto svetainėje. Knygos išleidimą rėmė LR Sveikatos apsaugos ministerija ir kiti donorystei neabejingi rėmėjai. Daug donorystės savanorių be jokio atlygio prisidėjo įgyvendinant šį projektą ir nusipelnė nuoširdžios padėkos. Nuoširdžiai tikimės, kad šis leidinys prisidės prie donorystės idėjų sklaidos ir paskatins Jus kilniai donorystės veiklai. Nacionalinė donorų asociacija

4 TURINYS ĮŽANGA...3 ĮDOMI KRAUJO DONORYSTĖS ISTORIJA...6 Paslaptinga kraujo simbolika ir jėga...6 Panacėja dėlės ir aštrus peiliukas, arba gydymas nuleidžiant kraują... 8 Pirmasis kraujo perpylimas gyvūnai tarnauja žmonėms Pirmasis kraujo perpylimas žmogus gelbėja savo artimą Didysis atradimas A, B, AB ir O...13 Kraujo donorytės pažangą lėmė pasauliniai karai...13 Kraujo donorystė Lietuvoje...15 KRAUJAS NEPAKEIČIAMAS GYVYBĖS ELIKSYRAS Kraujo sudėtis Kraujo funkcijos ir savybės...21 Pernešimas Apsauga Reguliavimas Krešėjimas Sudėtinės kraujo dalys...22 Kraujo ląstelės Raudonieji kraujo kūneliai eritrocitai...23 Baltieji kraujo kūneliai leukocitai...24 Kraujo plokštelės trombocitai...25 Kraujo plazma IMUNITETAS ORGANIZMO APSAUGOS SKYDAS Antigenai ir antikūnai...28 Antigenai Genai ir antigenai skirtingi dalykai...28 Antikūnai Imunitetas ŽIV ir AIDS KRAUJO GRUPĖS SUDĖTINGA SISTEMA...31 Kraujo grupių sistema...31 Kraujo grupių nustatymas...32 ABO kraujo grupių sistema ir paveldimumas 32 Rezus kraujo grupių sistema...36 Donorų tinkamumas...39

5 DONORŲ TINKAMUMAS KRAUJO DONORYSTEI...39 Donorų telkimas Donorų atranka ir donorystės saugumas...42 Donoro apklausos anketos pildymas ir gydytojo apžiūra Kraujo donorais NEGALI būti...47 Nušalinimams nuo kraujo donorystės laikinai arba visam laikui KRAUJO DAVIMAS...51 Nepageidaujama (šalutinė) reakcija...53 Nauda donorui...55 DONORO KRAUJO TYRIMAI...56 Kraujo tyrimai prieš duodant kraujo...56 Hemoglobino kiekio kraujyje nustatymas...56 ABO kraujo grupių, Rh faktoriaus ir Kell antigeno nustatymas Kraujo tyrimai po kraujo davimo...57 Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)...58 Hepatitas B Hepatitas C Sifilis Jei per kraujo tyrimą aptinkama infekcija...59 Lango periodas Klaidingi teigiami kraujo tyrimų rezultatai: klaidingas pavojus KRAUJO KOMPONENTŲ GAMYBA...62 Kaip gaminami kraujo komponentai?...62 Kraujo komponentų saugojimas...63 Kraujo preparatų gamyba...64 Kokybės užtikrinimas...64 KRAUJO PANAUDOJIMAS...66 Kraujo komponentų tyrimai...66 Kokiems pacientams reikalingas donorų kraujas? Kraujo perpylimas...67 Vėžiniai susirgimai...68 Širdies ir kraujagyslių bei pulmonologinės ligos...69 Kraujo netekimas...69 Kaip naudojami skirtingi kraujo komponentai?...69 Komplikacijos perpilant kraują...69 Imuninės komplikacijos...69 Infekcija Klaidos... 69

6 KRAUJO DONORAS! BŪTI AR NEBŪTI?...71 Būti ar nebūti kraujo donoru?...71 Emocinės priežastys...71 Praktinės priežastys...72 Kodėl verta tapti kraujo donoru?...72 Labai svarbu savanoriška ir neatlygintina donorystė Altruizmas Mitai, mitai, mitai...74 Asmeninis pasirinkimas...75 DONORYSTĖ SOCIALINIS REIŠKINYS...77 Donorystė visuomenės solidarumo atspindys...77 Donorystė tik savanoriška!...78 Donorystė mūsų visų rūpestis...79 Kraujo donorystės problemos...80 NACIONALINĖ KRAUJO APRŪPINIMO SISTEMA...82 PAŽANGI PATIRTIS KRAUJO DONORYSTĖ DANIJOJE NACIONALINĖ DONORŲ ASOCIACIJA...86 Istorija Veikla TARPTAUTINĖ KRAUJO DONORŲ ORGANIZACIJŲ FEDERACIJA PASAULINĖ KRAUJO DONORO DIENA...95 KUR GALIMA TAPTI KRAUJO DONORU?...98 KAULŲ ČIULPŲ DONORYSTĖ Kaulų čiulpų transplantacija Kodėl kaulų čiulpų donorystė yra tokia svarbi? Kada prireikia donuoti kaulų čiulpus? Kas gali būti kaulų čiulpų donoru? Kaip vyksta kaulų čiulpų donavimas? Kaulų čiulpų ląstelių prigijimas Faktai Kaip užsiregistruoti į kaulų čiulpų donorų registrą? Onkohematologinių ligonių bendrija Kraujas...106

7 ORGANŲ DONORYSTĖ IR TRANSPLANTACIJA Organų persodinimas Kas gali tapti organų donoru? Kaip galima pritarti organų donorystei? Inkstų reikšmė organizmui ir dializė Faktai Gyvenimo kokybė Kaip galima įsigyti donoro kortelę? Asociacija Gyvastis Nacionalinis transplantacijos biuras Lytinių ląstelių donorystė Prieštaravimai ir problemos PALAIKŲ AUKOJIMAS DONORYSTĖ GYVYBĖS VILTIS Donare (lot.) dovanoti Legenda apie pirmąjį pasaulyje donorą Himnas DONORYSTEI NAUDINGOS NUORODOS ŠALTINIAI Pirmyn...

8 ĮDOMI KRAUJO DONORYSTĖS ISTORIJA Kraujo donorystės istorija ilga ir kupina reikšmingų faktų, tad pateiksime tik svarbiausius ir įdomiausius įvykius. Praeitis byloja, kad žmonijos istorijoje kraujas buvo itin svarbus ir apgaubtas paslaptinga pagarba. Kraujo naudojimo, nuleidimo ir perpylimo bandymai buvo atliekami daugybę kartų, o rezultatai prieštaringi ir ne visada sėkmingi. Šiuolaikinė kraujo donorystė atsirado įveikusi ilgą ieškojimų ir tyrinėjimų kelią. Reikšmingiausi įvykiai kraujo donorystės istorijoje kraujo grupių atradimas ir kraujo bankų sukūrimas. Svarbiausios kraujo donorystės datos ir įvykiai: 1667 m. pirmasis kraujo perpylimas: gyvūno kraujas perpiltas žmogui; 1818 m. pirmasis kraujo perpylimas: žmogaus kraujas perpiltas žmogui; 1901 m. atrastos skirtingos kraujo grupės; 1914 m. išrastas būdas kraujui saugoti; 1932 m. įkurtas pirmasis kraujo bankas; 1953 m. pradėti naudoti plastikiniai kraujo surinkimo maišeliai. Paslaptinga kraujo simbolika ir jėga Kraujui visuomet buvo priskiriama ypatinga galia ir simbolizmas. Įvairių kultūrų žmonės tikėjo, kad kraujas turi religinių ir magiškų galių. Vienas iš prietaringiausių požiūrių, paplitusių tarp primityvaus mąstymo žmonių, buvo tikėjimas, jog žmogui, geriančiam kito asmens arba gyvūno kraują, persiduoda charakterio, fizinės savybės ir kitos galios. Kraujas tapo svarbiu gyvenimo simboliu, o jo naudojimas ilgam įsitvirtino daugelio tautų papročiuose. Buvo tikima, kad: kraujas perduoda galias ir charakterio savybes (žmonių ir gyvūnų); nulemia išskirtinį paveldimumą (kilmingas kraujas); sutvirtina ryšius (kraujo priesaika, kraujo kerštas); nulemia reiškinius, ateitį ir likimus (kraujo aukojimas); stiprina tikėjimą (apeigos, ritualai, relikvijos ir t. t.). Todėl kraujas buvo garbinamas, geriamas, aukojamas... Ir šiandien šie archajiški papročiai egzistuoja primityviose ir moderniose kultūrose bei turi tiesioginės įtakos kraujo donorystei. Senovės Romos imperijoje po gladiatorių kovų romėnai skubėdavo į kovų areną atsigerti mirštančių žmonių ar gyvūnų kraujo.

9 Panacėja dėlės ir aštrus peiliukas, arba gydymas nuleidžiant kraują Tūkstančius metų su krauju susiję reiškiniai buvo atidžiai stebimi. Šios žinios tapo pagrindu pirmiesiems moksliniams tyrinėjimams. Pastebėta, kad: raudonas kraujas teka žmonių ir kai kurių gyvūnų kūnuose; netekus daug kraujo, mirštama ar nusilpstama; kraujas teka kraujagyslėmis, gali krešėti; kraujas yra šviesus ir tamsus bei teka greitai ir lėtai; netekus mažai kraujo, galima išgyventi; netekus mažai kraujo, po kurio laiko patiriamas jėgų antplūdis, padedantis kovoti su liga. Buvo tikima, kad kraujas reguliuoja ne tik kūno funkcijas, bet ir veikia žmogaus psichiką. Idėja, jog reikia reguliuoti kraujo kiekį organizme, gimė labai seniai, o skaudi patirtis parodė, kad smarkiai nukraujavęs žmogus miršta. Pirmosios užuominos apie kraujo naudojimą medicinoje aptinkamos antikos rašytojų veikaluose. Kraujas buvo laikomas gyvenimo jėgos, išminties ir aukos simboliu. Minima, kad jauni graikai savo kraują aukodavo senyviems žmonėms, kurie, jį gerdami, trokšdavo atjaunėti. Toks gydymo būdas buvo populiarus ilgą laiką. Kraujo nuleidimas kaip žmogaus gydymo būdas buvo populiarus senovės Indijoje ir Mesopotamijoje prieš 3300 metų. Senovės medicinoje kraujui nuleisti gydytojai naudojo gyvas dėles. Jos padėdavo išgydyti įvairiausias ligas. Buvo tikima, kad kraujas ne tik tiesiogiai susijęs su mūsų fiziniu kūnu, bet ir daro įtaką žmogaus psichikai. Siekiant išgydyti negalią, psichiniams ligoniams duodavo atsigerti kraujo.

10 Ką gali papasakoti žodis kraujas? Turtingoje lietuvių kalboje yra daugybė primirštų ir nuolat vartojamų sudurtinių daiktavardžių, būdvardžių, atskirų apibūdinimų su žodžiu kraujas. Jis sutinkamas ir iš lūpų į lūpas damoje tautosakoje, literatūros kūriniuose, pasakojančiuose apie tautos istoriją, priespaudą, perduo- kovas, sunkmečius, kasdienę žmonių buitį, jų bendravimą, supančią gamtą, gyvybę ir mirtį. Žodis kraujas atkeliavo iš indoeuropiečių prokalbės. Krewh reiškė žaizdos kraujas. Šis žodis, apibūdinant ligas ir jų simptomus, dominuoja ir medicininiuose terminuose: Kraujagyslės, kraujotaka, kraujospūdis, kraujodara, kraujavimas, kraujobėgis, kraujoligė, kraujosruva, kraujaspuogis. Sunkūs ligoniai, sužeistieji ar gimdyvės kraujuoja, kraujais plūsta, kraujais trykšta, kraujais spjaudosi, krauju varva, krauju viduriuoja. Žodis kraujas dažnai sutinkamas augalų (ypač pasižyminčių gydomosiomis savybėmis) pavadinimuose: Kraujažolė, krajauogė, kraujašaknė, kraujotraukis, kraujaraudis, kraujaraukė, kraujanosė, kraujagalvė, kraujalaikė, kraujalakė, kraujovara. Įspūdingai ir vaizdingai kraujas vartojamas su siaubu, žiaurumu, tragiška kova, didelėmis pastangomis, išgyvenimais ar jausmais susijusiuose apibūdinimuose, palyginimuose: Kraujo upės tekėjo, krauju nusidažė, paplūdo kraujais, apgynė savo krauju, kovojo iki paskutinio kraujo lašo, praliejo savo kraują, daug kraujo nuleido, akys pasruvo kraujais, dūšia krauju verda, užvirė kraujas, kraujas kaista, savo krauju pasirašė, reikalauja kraujo keršto, davė kraujo priesaiką, baisiai kraują gadina, kraujas gyslose sustingo, šaltakraujiškai susidorojo, paženklino krauju, susitepė nekaltu krauju ir t. t. Žodžiu kraujas apibūdinami tironai, išnaudotojai, engėjai, galvažudžiai, mušeikos, žiaurūs žmonės: Kraugerys, kraujasiurbys, kraujotroška, kraujogoža, kraujolaka, kraujoliejis ir t. t. Žodžiai karštakraujis ir šaltakraujis atspindi charakterio savybes, kraujomaiša ir kraujažagys netoleruojamus lytinius santykius tarp artimųjų, kraujaspalvis nusako skaisčiai raudoną, o posakis iš pieno ir kraujo rausvą spalvas. Žodžių junginiais vieno kraujo, gryno kraujo, jauno kraujo, kilmingo kraujo, kraujas nepaleidžia, mano kūnas ir kraujas nusakomi giminystės ryšiai, socialinė padėtis, išskirtinumas. Be žodžio kraujas neapsieita ir nacionalinėje virtuvėje. Dauguma žino, kas yra kraujinė dešra ar kraujadešrė, tačiau retas atsakys, kad rugio krauju vadinama iš rugių pagaminta degtinė, o gaidžio krauju iš kasdienės duonos tradicinis patiekalas, dar kitaip vadinamas ubagine. 10

11 Nuo seno buvo žinoma, jei žmogus neteks daug kraujo jis mirs! Dėlės tapo tokios populiarios, kad prekyba jomis virto itin pelningu verslu. XIX a. vien Prancūzijoje per metus kraujui nuleisti prireikdavo nuo 80 mln. iki 100 mln. dėlių. Remiantis to meto teorijomis, buvo atliekami pirmieji kraujo nuleidimai: jų metu žmonėms nuleisdavo tam tikrą kraujo kiekį. Medicinos praktika buvo pagrįsta Hipokrato šiuolaikinės medicinos mokslo tėvo keturių skysčių teorija, teigiančia, kad žmogaus kūne yra keturių rūšių skysčiai: kraujas, gleivės (limfa), geltonoji ir juodoji tulžys. Hipokrato ir jo pasekėjų teigimu, organizme šie skysčiai atlieka skirtingas funkcijas, o jų proporcijos lemia žmogaus sveikatos būklę ir asmenines savybes. Remdamasis savo teorija, Hipokratas įvardijo keturis žmogaus temperamento tipus: sangvinikas kai dominuoja kraujas (lot. sanguis); žmogus yra energingas ir linksmas; flegmatikas kai dominuoja gleivės; žmogus yra ramus ir lėtas; cholerikas kai organizme dominuoja geltonoji tulžis; žmogus yra impulsyvus ir ryžtingas; melancholikas kai dominuoja juodoji tulžis; žmogus yra liūdnas ir baikštus. Manyta, kad nemažai ligų sukeldavo minėtų keturių skysčių kiekių išsibalansavimas. Kraujas pripažintas svarbiausiu iš keturių skysčių. Teigta, kad jis lemia žmogaus jausmus. Dėl šios priežasties psichiškai nesveiki žmonės buvo gydomi jiems nuleidžiant dalį kraujo. Tikėta, kad, nuleidus kraujo, išnyksta ir dalis blogųjų jausmų. Hipokrato teorija sėkmingai gyvavo net iki XIX amžiaus. Kraujas buvo nuleidžiamas dviem būdais: naudojant gyvas dėles arba specialų peiliuką, alkūnės linkyje padarant nedideles įpjovas. Ligų gydymas ir keturių skysčių reguliavimas žmogaus organizme buvo pagrindinė, bet ne vienintelė kraujo nuleidimo priežastis. Kai kurių šalių kaimo bendruomenėse gyvavo paprotys rudenį šiek tiek nusileisti kraujo. Žmonės tikėjo, kad, nuleidus šiek tiek kraujo, juos užplūsta naujos jėgos. Gydymas dėlėmis nėra viduramžių fenomenas. Dėlės, kurias matote nuotraukoje (lot. hirudo medicinalis), naudojamos hematomoms, kraujo sankaupoms po oda gydyti. Viduramžių laikų knygos iliustracijoje parodytas kraujo nuleidimas ligoniui. 11

12 Šiuo atveju nėra ko stebėtis, mat, netekus nedidelio kraujo kiekio, suaktyvėja žmogaus organizmo medžiagų apykaita ir sustiprėja jo imuninė sistema. Beje, panašią kraujo nuleidimo tradiciją puoselėjo suomiai. Tai buvo vienas iš nacionalinių pirties papročių. Viduramžiais kraujo nuleidimas taip išpopuliarėjo, kad tapo vos ne panacėja visoms ligoms gydyti. To meto medicinos veikaluose kraujo nuleidimu buvo rekomenduojama gydyti komą ištikusį ar traukulių tąsomą ligonį, taip pat spuogus, astmą, vėžį, cholerą, diabetą, epilepsiją, gangreną, podagrą, herpį, virškinimo ir psichikos sutrikimus, geltą, odos ligas, marą, plaučių uždegimą, skorbutą, raupus, insultą, stabligę, tuberkuliozę ir... per 100 kitų ligų! 1528 metais išleistame medicinos vadove parodyti taškai kraujui nuleisti. Žmonijos rykšte buvo maro (juodosios mirties) epidemijos. Vos pastebėję pirmuosius ligos simptomus, gydytojai puldavo sergantiesiems nuleisti kraujo. Manoma, kad tais laikais siautusios epidemijos turėjo įtakos kraujo grupėms paplisti: tam tikras kraujo grupes turintys žmonės buvo mažiau atsparūs ligoms ir masiškai mirdavo. Kraujo nuleidimas tapo toks populiarus, kad jis profilaktiškai buvo atliekamas net nepasireiškus kokios nors ligoms simptomams ar vadovaujantis astrologinėmis prognozėmis. Šitaip buvo gydomi ne tik suaugę ligoniai, bet ir kūdikiai. Kruviname versle sėkmingai sukosi ne tik vienuoliai, chirurgijos pradininkai kirpėjai, bet ir pirtininkai bei įvairaus plauko klajojantys kraujo nuleidėjai. Šiai procedūrai skirtų instrumentų arsenalas darėsi vis įspūdingesnis: įvairūs pjaustymo įrankiai, specialūs stikliniai indai, švirkštai kraujui traukti... Kraujo nuleidimu užsiimantys specialistai savo paslaugas viešai reklamuodavo vietoj iškabos prie įėjimo išrikiuodami indus kraujui nuleisti. Atgimė ypatingas kūno pjaustymo įrankis skarifikatorius (peiliukas odai pjauti), kuris buvo ištobulintas iki mechaninio prietaiso su daugybe išstumiamų ašmenų ir kuriuo buvo galima visapusiškai supjaustyti pacientą. 12

13 Įdomu, kad, siekiant geresnių rezultatų, buvo taikomas kompleksinis gydymas: kraujo nuleidimas, dėlės, raminamieji vaistai ir dar vienas visuotinai naudojamas medicinos stebuklas klizma. Viename gydymo vadove rekomenduojama ligonį sodinti į tramdomąjį suolą, pririšti jį, nuleisti kraujo, ant galvos uždėti dėlių, apdėti ligonį lediniais rankšluosčiais, išpilti jam ant galvos 50 (!) kibirų šalto vandens ir duoti pauostyti druskų. Nenuostabu, kad tokie gydymo metodai į kapus anksčiau laiko nuvarė daugybę pacientų, tačiau įsitikinimas, jog kraujo nuleidimas yra puiki priemonė ligoniams gydyti, vis tvirtėjo. Verta paminėti, kad po tokio gydymo dalis pacientų pasijusdavo geriau. Ir gydytojai, ir ligoniai labai tikėjo šio gydymo privalumais, todėl suveikdavo placebo efektas. Kraują siurbiančios dėlės naudojamos ir šiuolaikinėje medicinoje. Pirmasis kraujo perpylimas gyvūnai tarnauja žmonėms Kraujo donorystės istorija labai įdomi ir prieštaringa. Anksčiau žmonės galvojo, kad kraujo kiekio reguliavimas organizme gali pagerinti jų sveikatos būklę. Manoma, jog jau prieš 3000 metų senovės Egipte bandyta žmogui perpilti kraują. Beje, verta prisiminti, kad ankstyvaisiais viduramžiais buvo uždrausti bet kokie žmogaus kūno tyrinėjimai, o smalsuoliai galėjo sulaukti žiaurios inkvizicijos bausmės kankinimų ir mirties. To meto medicina dažnai rėmėsi pseudomoksliniais teiginiais ir tik Renesanso epochoje vis drąsiau imta tyrinėti žmogaus organizmo paslaptis. Pirmasis didelį atgarsį sukėlęs kraujo perpylimo atvejis paminėtas 1492 metais. Kai Romos popiežius Inocentas VIII patyrė insultą, jo gydytojas sumanė perpilti kraują. Buvo teigiama, kad kraujo donorais už atlygį tapo trys iš nepasiturinčių šeimų dešimtmečiai berniukai. Viskas baigėsi tragiškai: netekę daug kraujo vaikai neišgyveno, o kraujo perpylimas neišgelbėjo ir paties popiežiaus. Manoma, kad kraujas Inocentui VIII buvo tiesiog sugirdytas. Tačiau amžininkai labai abejoja šios istorijos patikimumu, nes ją parašė prieš popiežių nusiteikęs kronikininkas, o apie kraujo perpylimo būdus ar įrangą žmonės tuo metu nieko nenutuokė m. Andreasas Libaviusas aprašė, kaip galima perpilti kraują m. anglų gydytojas Williamas Harvey mokslininkams pristatė savo tyrinėjimus apie žmogaus kraujotaką. Jis paskelbė, kad kraujas iš širdies teka arterijomis ir į širdį grįžta venomis, o pati širdis tėra organas, kuris po žmogaus kūną ratu varinėja kraują. Šis atradimas buvo toks stulbinantis, jog visuomenėje net kilo pasipiktinimo banga: šitaip pažeminta širdis nėra sielos buveinė, iš kurios sklinda meilė ir tikėjimas. Tačiau mokslui tai buvo labai svarbus atradimas m. Oksfordo gydytojas Richardas Loweris kraujo perpylimą bandė su gyvūnais. Daugybę metų įvairūs gyvūnai buvo naudojami atliekant medicininius bandymus. R. Loweris išbandė kraujo perpylimą iš vieno šuns kitam. Pirmoji žinoma įranga, kuri buvo naudojama kraujo perpylimo eksperimentuose, buvo labai primityvi: sukonstruota iš paukščio plunksnos ir gyvūno šlapimo pūslės. Manoma, kad pirmasis kraujo perpylimas atliktas 1667 metais. Dėl didžiojo XVII a. atradimo tarpusavyje varžėsi amžini konkurentai prancūzai ir anglai. 13

14 Prancūzijoje mokslininkas Jeanas-Baptiste as Denisas tyrinėjo kraujo savybes ir funkcijas bei atliko daugybę eksperimentų. Beje, jis dar buvo ir monarcho Liudviko XIV Karaliaus Saulės asmeninis gydytojas. Žinomi keli atvejai, kai mokslininkas žmonėms bandė perpilti gyvūnų kraują m. J.-B. Denisas paskelbė, kad sėkmingai 15 metų berniukui perpylė ėriuko kraują. Pavyko ir kitas eksperimentas. Manoma, kad pirmieji ligoniai, kuriems buvo atlikta transfuzija, išgyveno dėl to, jog jiems buvo perpiltas labai nedidelis kraujo kiekis. Tačiau garsiausias J.-B. Deniso eksperimentas buvo auklėjamojo pobūdžio: bandymo objektu tapo pacientas, kuris, liudininkų teigimu, buvo niekam tikęs ligotas žmogus, garsėjęs brutaliu elgesiu su žmona. Kolegų akivaizdoje ligoniui buvo nuleista 300 g kraujo, o vietoj jo supiltas puodelis veršiuko kraujo. Mokslininkas labai tikėjo, kad romaus gyvulio kraujas išgydys pacientą nuo žiaurumo. Šį eksperimentą irgi galima vadinti sėkmingu. Nors pacientas kentė baisius rankos skausmus, jo šlapimas pasidarė juodas, o vėliau ligonis neteko sąmonės, jis išgyveno! Deja, po šios procedūros žiaurumu garsėjęs žmogus netapo romesnis, o trečias bandymas ligoniui buvo lemtingas vyras mirė. Jo žmona apkaltino gydytoją žmogžudyste. Nors teismas J.-B. Denisą išteisino (vėliau nustatyta, kad pacientas mirė nuo apsinuodijimo arsenu), prislėgtas mokslininkas metė medicinos praktiką. Teigiama, kad tais pačiais metais Londone ėriuko kraują pacientui perpylė ir R. Loweris. Sėkmės paskatintas, gydytojas norėjo tęsti gydymą, bet ligonis jo paslaugų atsisakė. Siekdami geresnio rezultato, to meto mokslininkai kraują bandė perpilti iš raguočių, avių, šunų ir arklių maišydami su įvairiais skysčiais, pavyzdžiui, vynu, pienu, alumi ar net šlapimu! Ironiška, tačiau nemažai eksperimentų aukų kraujo perpylimus iš gyvūnų išgyvendavo. Tai bandoma paaiškinti tuo, kad, įdūrus adatą (tais laikais jos buvo gaminamos iš sidabro) į veną, kraujospūdis būdavo per mažas, jog svetimas kraujas pasklistų po organizmą ir kraujas sukrešėdavo dar adatoje. Jei adata bandydavo įvesti į arteriją, dėl aukšto kraujo spaudimo kraujas ištrykšdavo lauk. Taip nežinojimas ne vienam nelaimėliui išgelbėjo gyvybę. Kadangi tokie eksperimentai dažniausiai baigdavosi tragiškai ir sulaukdavo nemenko atgarsio bei visuomenės pasipiktinimo, po dviejų dešimtmečių teismai ir Paryžiaus gydytojai uždraudė kraują perpilti žmonėms. Kraujo perpylimus buvo uždrausti ir kitose šalyse. Nors mokslininkai jau puoselėjo mintį panaudoti žmogaus kraują, tačiau draudimai viltį palaidojo dar 150 metų. 14

15 Pirmasis kraujo perpylimas žmogus gelbėja savo artimą Pirmąjį žinomą žmogaus kraujo perpylimą žmogui atliko anglų gydytojas Jamesas Blundellis. Gydytojas dirbo sudėtingą akušerio darbą, tad dažnai matydavo nuo didelio kraujoplūdžio mirštančias gimdyves. Mokslininkas atliko daug eksperimentų su gyvūnais ir priėjo prie išvados, kad galima sėkmingai atlikti kraujo perpylimą iš žmogaus žmogui naudojant tam pritaikytą įrangą. J. Blundellis atliko pirmąjį netiesioginį kraujo perpylimą specialiai sukonstruotu aparatu skrandžio vėžiu sergančiam ligoniui. Taip gydytojas tapo ir pirmosios kraujo perpylimo įrangos kūrėju. Mokslininkas turėjo skeptišką nuomonę apie gyvūnų kraujo panaudojimą ir juokavo: Šuo atbėgs, kai tik jam sušvilpsi, tačiau ši būtybė per maža. Karvė atrodo tinkama, bet jos niekas neišmokė lipti laiptais. J. Blundellis atliko kraujo donorystės ir transfuzijos istorijai labai svarbų eksperimentą. Tai įvyko Londone, kur nukraujavusiai gimdyvei gydytojas perpylė keturias uncijas jos vyro kraujo. Mokslininkas tęsė eksperimentus su pavydėtinu užsispyrimu ir nuoseklumu. Paskelbti dokumentai byloja, kad L. Blundellis atliko dešimt transfuzijos bandymų ir pusė jų buvo sėkmingi m. Samuelis Armstrongas Lane as atliko kraujo transfuziją hemofilija sergančiam pacientui. JAV kraujo perpylimai pradėti taikyti darant chirurgines operacijas. Taip atsirado ir pirmieji kraujo donorai žmonės, kurie ryždavosi duoti savo kraujo. Iš karto iškilo svarbus klausimas, kas turėtų būti kraujo donorais, nes artimųjų pagalbos nepakakdavo. Vokietijoje netgi buvo pasiūlyta dovanoti bausmę mirti nuteistiems kaliniams, jeigu jie pažadės visą likusį gyvenimą duoti kraujo. Vyko intensyvūs žmogaus kraujo tyrinėjimai, perpylimui naudojant net gyvulių pieną. XIX a. pabaigoje vėl išpopuliarėjo idėja transfuzijai naudoti gyvulių kraują ir net karvių, ožkų pieną. Šio atgimimo priežastis nežinoma. Šiandien puikiai žinoma, kad gyvūnų ir žmonių kraujas labai skirtingas ir nesuderinamas. Jeigu gyvūno kraujas patektų į žmogaus kraujotakos sistemą, dėl nesuderinamų savybių jis pradėtų krešėti ir žmogus neišgyventų. Tinkamiausiu donoru buvo laikoma avis, nors nebuvo jokio mokslinio pagrindimo naudoti šiuos gyvulėlius. Labai tikėtina, kad tai lėmė religiniai įsitikinimai, mat ėriukas Kristaus simbolis. Tuo metu be galo sunku buvo rasti reikiamo kiekio žmonių donorų. Beje, kai kurios to laiko ligoninės į šį reikalą žiūrėjo ūkiškai : augino savas avių bandas, kad visuomet po ranka būtų kraujo donorų. Baigiantis šimtmečiui, gyvūnų kraujo populiarumas atslūgo, imta naudoti sūraus vandens tirpalus. Gyvūnų kraujas žmogui netinkamas dėl savo nesuderinamumo. 15

16 Didysis atradimas A, B, AB ir O. Iki šio atradimo kraujo perpylimo rezultatai buvo neprognozuojami tarsi gyvybės ir mirties loterija. Viena iš priežasčių niekas nežinojo, kad kraujas yra kelių rūšių, tad dviejų žmonių kraujas gali būti nesuderinamas. Jeigu donoro ir ligonio kraujo grupės nesutampa, pastarasis gali mirti. Bene didžiausias atradimas kraujo perpylimo istorijoje padarytas 1901-aisiais. Austrų gydytojas, chemikas ir imunologas Karlas Landsteineris atrado skirtingus žmogaus kraujo tipus. Tyrinėjimams mokslininkas panaudojo savo ir kolegų kraują. K. Landsteineris rado tris kraujo tipus (A, B ir O), o po kelerių metų jo mokiniai rado ir ketvirtąjį (AB) m. kraujo tipai buvo suklasifikuoti į A, B, AB ir O grupes, kurios žinomos ir šiandien. Mokslininkas taip pat įrodė, kad negalima maišyti skirtingų, nesuderinamų, kraujo grupių. K. Landsteineris kraują tyrinėjo visą gyvenimą m. Amerikoje jis su bendradarbiais atrado kraujo Rezus (Rh) faktorių. K. Landsteinerio nuopelnai kraujo donorystei ir hematologijai (mokslui apie kraują) didžiuliai, todėl 1930 m. už kraujo grupių atradimą jam įteikta Nobelio premija. Šiandien milijonai žmonių pasaulyje, kuriems sėkmingai buvo perpiltas donorų kraujas, didžiam mokslininkui turi būti dėkingi už išgelbėtas gyvybes. Drąsiai galima teigti, kad šis atradimas lėmė pažangą visose su kraujo tyrinėjimais susijusiose srityse. Kad būtų pagerbtas iškilusis K. Landsteineris, nuo 2005 m. mokslininko gimtadienis birželio 14 d. visame pasaulyje minima kaip Pasaulinė kraujo donorų diena m. prancūzų chirurgas Alexis Carrelis atliko kraujo perpylimą susiuvęs donoro ir paciento kraujagysles. Nors šis metodas nepasiteisino, tačiau jis atvėrė kelius sėkmingam donorų organų persodinimui (transplantacijai). 16

17 Kraujo donorytės pažangą lėmė... pasauliniai karai. Karai didžiausia žmonijos blogybė, tačiau didieji karai buvo gera dirva įvairiems eksperimentams atlikti. Per karus daug pasiekta kraujo perpylimo srityje. Pirmas mobilusis kraujo bankas buvo sukurtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Jį karo lauke, Prancūzijos fronte, įkūrė karo medikai. Dar iki karo atrasta, kad, šaldant ir maišant kraują su antikoaguliantu, nesukrešėjusį kraują galima išlaikyti kelias dienas m. kelios mokslininkų grupės troško rasti būdą, kaip kuo ilgiau išlaikyti nesukrešėjusį kraują. Jų pastangos nenuėjo veltui. Mokslininkai išrado tirpalą antikoaguliantą, kuris donorų kraują iki jo panaudojimo nesukrešėjusį išsaugodavo dienas. Kadangi kraują buvo galima konservuoti, atsirado galimybė kaupti kraujo atsargas ir nebereikėjo jo perpilti iš donoro pacientui. Pirmoji pasaulyje akademinė institucija, tyrinėjusi kraujo panaudojimo galimybes, įkurta 1926-aisiais Maskvoje. Kraujo perpylimo institutui vadovavo Aleksandras Bogdanovas, kuris buvo ne tik gydytojas, filosofas, ekonomistas, gamtotyrininkas, politinis veikėjas, bet ir spalvinga asmenybė. A. Bogdanovas tikėjo, kad, perpilant kraują, galima paskatinti žmogaus fizinį ir protinį darbingumą, sustabdyti organizmo senėjimo procesą. Simboliška: mokslininkas mirė darydamas rizikingą eksperimentą jam buvo perpilamas kraujas m. Sovietų Sąjungoje, Leningrade, įsteigtas pirmasis pasaulyje kraujo bankas. Pirmojo pasaulinio karo pamokos ir moksliniai tyrinėjimai paskatino pirmųjų kraujo bankų kūrimąsi Jungtinės Karalystės, JAV ir kitų šalių ligoninėse ieji labai reikšmingi kraujo donorystės istorijoje. Kraujo saugojimas kraujo banke ir jo transportavimas tapo daug paprastesnis, nes tam buvo naudojami tvirti plastikiniai maišeliai. Iki tol kraujas buvo laikomas lengvai dūžtančiuose stikliniuose buteliuose, kuriuos buvo sudėtinga transportuoti. Plastikiniai maišeliai uždaroje sistemoje leido atskirti sudėtines kraujo dalis. Kraujo perpylimo procedūra buvo dramatiška. Kadangi senamadiškus stiklinius butelius pakeitę plastikiniai maišeliai kraujui laikyti buvo išrasti tik 1950-aisiais, siekiant išvengti kraujo sukrešėjimo, jis turėjo būti maišomas. Saugoti kraują buvo labai sudėtinga, tad jis pacientui buvo tiesiogiai perpilamas iš šalia gulinčio donoro. Tada kraujo donoras dar galėjo stebėti, kaip gelbsti žmogaus gyvybę. Po Antrojo pasaulinio karo gydytojai įgijo itin daug patirties. Kraujo perpylimai išgelbėjo daugybę sunkius sužeidimus patyrusių karių. Remiantis šia neįkainojama patirtimi ir moksliniais tyrimais, kraujo transfuzija, kaip efektyvus gydymo būdas, ėmė sparčiai populiarėti, o kraujo bankai buvo kuriami jau visame pasaulyje. 17

18 Kraujo donorystė Lietuvoje 1875 m. Vilniaus medicinos draugijos protokoluose randamos pirmosios žinios apie kraujo perpylimą Lietuvoje. Istorinės aplinkybės lėmė, kad mūsų šalies kraujo donorystės lopšiu tapo Kaunas m. Kaune, Chirurgijos klinikoje, pirmuosius kraujo perpylimus gydymo tikslais atliko profesorius Vladas Kuzma, o 1926 m. Akušerijos klinikoje profesorius Pranas Mažylis m. žurnale Medicina išspausdintas išsamus V. Kuzmos straipsnis apie kraujo perpylimą. Tuo metu kraujo perpylimas buvo sunki ir sudėtinga operacija, kurią retai atlikdavo dėl įrangos stokos ir kraujo brangumo pirmieji kraujo perpylimai buvo vieninteliai per visus metus. Oehleckelio kraujo perpylimo aparatas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Juo V. Kuzma atliko pirmuosius kraujo perpylimus Lietuvoje m. Kaune, prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės, profesorių V. Kuzmos ir P. Mažylio pastangomis įsteigtas kraujo perpylimo punktas. Nuo tada per metus buvo atliekama kraujo perpylimų. Šiame punkte buvo sudaryti donorų sąrašai su jų adresais, tad, esant reikalui, buvo galima rasti donorą ir pirkti iš jo kraujo. Dėl tuo metu nenusistovėjusios kraujo donorystės praktikos ir pasitaikančių nesėkmių medikams netgi teisme teko gintis ir įrodinėti donorystės svarbą. 18

19 Vladas Kuzma ( ) Chirurgas, medicinos daktaras, profesorius, akademikas, kraujo perpylimo pradininkas Lietuvoje. Studijavo Tartu ir Lietuvos universitetuose, tobulinosi Vienoje ir Paryžiuje. Išoperavo apie ligonių, daugeliui išgelbėdamas gyvybę. Skaitė pranešimus Vakarų Europos konferencijose. Buvo chirurgas virtuozas, novatorius, daugelio chirurgijos krypčių pradininkas Lietuvoje. Neturtingus žmones gydė nemokamai. Paskelbė daugiau nei 70 mokslinių darbų ir išugdė daug puikių specialistų m. V. Kuzma pirmasis Lietuvoje perpylė kraują ir propagavo kraujo konservavimą. Pranas Mažylis ( ) Akušeris ginekologas, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, profesorius, akademikas, vienas iš kraujo perpylimo pradininkų Lietuvoje. Mokėsi Peterburgo ir Krokuvos universitetuose m. P. Mažylis prie Kauno miesto ligoninės įsteigė akušerių bei medicinos seserų kursus ir jiems vadovavo. Tuo pačiu metu jis buvo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovas m. Lietuvos universitete suorganizavo Akušerijos-ginekologijos katedrą ir jai vadovavo. Tobulino senuosius gimdymo operacijų metodus ir įvedė naujus. Visomis priemonėmis siekė sumažinti gimdyvių ir naujagimių mirtingumą. Karo metais gelbėjo žydus, gydė ir slėpė belaisvius. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių darbų ir parengė daug puikių medicinos specialistų. P. Mažylio dėka nuo 1926 m. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje per komplikuotus gimdymus nukraujavusioms moterims pradėti daryti tiesioginiai kraujo perpylimai. Donorams už 400 ml kraujo buvo mokami dideli pinigai apie 100 litų. Kraujo perpylimas kainavo litus, o kraujo grupės nustatymas 15 litų. Iš viso kraujo perpylimas kainavo litų. Jau tada pradėta ieškoti žmonių, kurie kraujo galėtų duoti nemokamai. Dažniausiai tarp nemokamai duodančiųjų kraujo buvo studentai ir medikai. Kai kurie donorai kraują duodavo kelis ar net keliolika kartų m. profesoriai V. Kuzma ir P. Mažylis pradėjo plėtoti kraujo konservavimą m. vasario pabaigoje Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje įkurta Kauno kraujo transfuzijos stotis pirmoji Baltijos regione m. kovo 6 dieną paruoštos pirmosios konservuoto kraujo ampulės, suburta 30 donorų, o kraujas pradėtas transportuoti į Vilnių, Panevėžį, Šiaulius ir kitus Lietuvos miestus. Iki karo pradžios Kauno kraujo transfuzijos stotis paruošė apie 100 l konservuoto kraujo ir sutelkta apie 500 donorų. 19

20 Per vokiečių okupaciją donorai išsisklaidė, darbuotojų skaičius sumažėjo perpus, o dalį įrangos ir šaldytuvus okupantai išsigabeno. Tačiau darbo nesumažėjo, nes Kauno kraujo transfuzijos stotis privalėjo dideliais kiekiais paruoštą kraują tiekti vokiečių armijai. Karo meto skelbimas kviečiantis aukoti kraujo. Kauną užėmus sovietinei Raudonajai armijai, 1944 m. liepos mėnesį įstaigos bazėje buvo įkurta karinė 1-oji kilnojamoji kraujo perpylimo stotis su filialu Vilniuje, kuri pavadinta Respublikine kraujo transfuzijos stotimi. Nuo 1950 m. jau savarankiškose kraujo perpylimo stotyse buvo pradėti gaminti atskiri kraujo komponentai, o 1952 m. pradėtas reguliarus gydymo įstaigų lankymas siekiant kontroliuoti kraujo panaudojimą. Tais pačiais metais imta nustatinėti Rezus faktorių ir įsisavintos naujos metodikos. 20

21 Praėjusio šimtmečio septintasis dešimtmetis. Kauno transfuzijos stoties kasdienybė: ruošiami donorai, imamas, tiriamas ir stikliniuose induose saugojamas paruoštas kraujas metais Kraujo donorystės centras minės savo veiklos 70-metį m. Lietuvoje inicijuotas neatlygintinos kraujo donorystės organizavimas (nemokamai pirmasis kraujo davė J. Levukas), tačiau liko ir donorystė už atlygį. Tuo metu kraujo donorams buvo daug lengvatų: apmokami laisvadieniai, duodami maitinimo talonai, papildomos dienos prie kasmečių atostogų, kelialapiai į poilsio namus ir sanatorijas. Kai kurios įstaigos papildomai premijuodavo neatlygintinai kraujo davusius donorus, rengdavo jiems šventes. 21

22 Nuo 1989 m. prasidėjo kraujo donorystės nuosmukis: neatlygintinų kraujo donorų skaičius smarkiai sumažėjo. Priežastys buvo labai įvairios: baimė užsikrėsti plintančiu ŽIV, ekonominiai sunkumai, sumažėjusi visuomenės parama, donorų lūkesčių nebeatitinkančios skatinimo priemonės ir kt. Didžiausia žala neatlygintinai kraujo donorystei po nepriklausomybės atkūrimo padaryta aisiais, kai Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino kraujo donorystės įstatymą. Juo kraujo donorystė įtvirtinta tik už finansinį atlygį. Kraujo donorystės įstaigas užplūdo įvairioms rizikos grupėms priklausantys asmenys, o visuomenėje ėmė vyrauti tendencinga nuomonė, kad donorai duoti kraujo siekia tik norėdami pasipelnyti. Norint atkurti tai, kas neatsakingai buvo sugriauta, reikia sugaišti ne vieną dešimtmetį. Tik 2003 m. minėtas įstatymas buvo pakeistas ir jame atsirado nuostata, kad donoras turi teisę duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai. Nuo to laiko prasidėjo naujas neatlygintinos donorystės vystimosi etapas. Bendromis kraujo donorystės įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų pastangomis buvo siekiama pakeisti šalies teisės aktus, ieškoma lėšų neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti, o kraujo donorystės įstaigos, suprasdamos neatlygintinos donorystės svarbą, stengėsi sutelkti kuo daugiau neatlygintinai kraujo duodančių donorų. Nuo 2004 m. patvirtinta neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa sudarė galimybę skatinti be atlygio davusius kraujo donorus įvairiomis priemonėmis, dovanomis. Programoje deklaruojamas siekis iki 2016 m. Lietuvoje pasiekti 98 proc. neatlygintiną kraujo donorystę. Nepaisant visų patirtų sunkumų, Lietuvoje augo neatlygintinų donorų skaičius. Jei 2001 m. iš donacijų neatlygintinai kraujo duota tik kartą, tai 2008 m. iš donacijų kraujo be atlygio paaukota kartų. Siekiant visuomenėje propaguoti saugią ir etišką neatlygintiną kraujo donorystę, 1999 m. donorystės entuziastų pastangomis buvo įkurta Nacionalinė donorų asociacija. MES UŽ KRAUJO DONORYSTĘ! 22

23 KRAUJAS NEPAKEIČIAMAS GYVYBĖS ELIKSYRAS Kraujas labai svarbi, įdomi ir nepakeičiama žmogaus organizmo dalis. Jis dažnai vadinamas skystu organu, kurio paskirtis palaikyti žmogaus gyvybę. Kraujas yra kraujotakos sistemoje cirkuliuojantis jungiamasis audinys, kurį sudaro skysta tarpląstelinė medžiaga kraujo plazma ir jame migruojančios kraujo ląstelės. Sudėtingoje kraujotakos sistemoje kraujas dalyvauja organizmo medžiagų apykaitoje ir kitoje gyvybiškai svarbioje žmogaus organizmo veikloje. Jis pasiekia atokiausius audinius, palaiko ryšius tarp įvairių organizmo sistemų ir įvairiomis medžiagomis aprūpina kitus organizmo audinius: per arterijas, venas ir kapiliarus išnešioja deguonį, maisto medžiagas, hormonus, vitaminus, šilumą į organizmo audinius bei išgabena anglies dvideginį ir medžiagų apykaitos atliekas. Taip pat šie gyvybės syvai reguliuoja temperatūrą, ph dydį ir elektrolitų koncentraciją. Jie lemia ir ypatingos gynybinės arba imuninės sistemos veiklą. Kraujyje yra antikūnų, kurie saugo organizmą nuo infekcijų. Žmogaus organizme yra kraujo gamybos organai, dėl to kraujas nuolat atsinaujina ir pasipildo, o jo gamybos procesai vyksta kaulų čiulpuose ir limfiniuose mazguose. Ramybės metu kraujagyslėmis cirkuliuoja ne visas kraujas dalis sandėliuojama blužnyje ir kepenyse. Prireikus šios atsargos įsilieja į bendrą kraujo apytaką. Taip yra todėl, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, svarbiausi žmogaus organai (smegenys ir širdis) gautų pakankamą aprūpinimą. Žmogaus kraujotakos sistema Svarbu, kad iš kraujo gaminami kraujo komponentai ir preparatai pasižymi dideliu gydymo efektu. Kraujas susijęs su daugybe medicininių, mokslinių, biologinių, etinių ir socialinių problemų, iš kurių svarbiausia yra kraujo donorystė. Kraujo sudėtis Pagrindinės sudėtinės kraujo dalys yra kraujo plazma ir kraujo ląstelės: raudonieji (eritrocitai) ir baltieji kraujo (leukocitai) kūneliai bei kraujo plokštelės (trombocitai). Kraujo plazma sudaro apie proc. kraujo kiekio, o kraujo ląstelės apie proc. Kraujo plazmos ir kraujo kūnelių santykis vadinamas hematokrito rodikliu. Vyrų ir moterų jis šiek tiek skiriasi (vyrų hematokrito normos ribos yra proc., moterų proc.). Šis santykis mažėja nukraujavus ar lašinant skysčius ir didėja prakaituojant netenkant organizmo skysčių, prisitaikant prie sumažėjusio deguonies kiekio ir sergant kai kuriomis ligomis. Kraujo sudėtis ir savybės yra pastovūs dydžiai, todėl jų pakitimai rodo organizmo funkcijų sutrikimą. Dėl šios priežasties kraujo tyrimai yra labai svarbūs nustatant žmogaus ligas. Žmogus, nepakenkdamas sau, gali prarasti iki 10 proc. kraujo, o netekus daugiau kaip 20 proc. kraujo, gali iškilti pavojus gyvybei. Suaugęs žmogus turi apie 5 6,5 l kraujo, o tai sudaro apie 6 7 proc. kūno masės. Moters organizme kraujo yra mažiau, o vyro daugiau. Kraujo cirkuliaciją žmogaus kraujotakos sistemoje lemia širdies raumens susitraukimai. 23

24 Kraujo funkcijos ir savybės Pagrindinės kraujo funkcijos yra medžiagų pernešimas, apsauga ir organizmo veiklos reguliavimas: Aprūpina organizmo audinius deguonimi, maisto ir kitomis naudingomis medžiagomis Išgabena iš audinių anglies dvideginį ir kitas medžiagų apykaitos atliekas Dalyvauja įvairiose organizmo apsauginėse reakcijose. Kovoja su ligų sukėlėjais mikroorganizmais. Atlieka kūno temperatūros reguliavimo funkciją. Su hormonais padeda reguliuoti organų sistemos veiklą. Lemia lytinių organų erekciją. Turi savybę krešėti. Pernešimas Kraujas atlieka pagrindinę pernešimo funkciją, kuri lemia visų organų ir audinių aprūpinimą deguonimi ir būtinomis medžiagomis bei anglies dvideginio ir nereikalingų medžiagų pašalinimą. Dėl to kraujas padeda palaikyti įvairių organizmo audinių fizikinių ir cheminių savybių pusiausvyrą, o įvairios naudingos medžiagos organizme paskirstomos pagal kiekvieno organo funkcinę būklę. Apsauga Kraujas padeda žmogaus organizmui apsisaugoti nuo pavojingų mikroorganizmų: bakterijų, virusų, grybelių ir kt. Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) atpažįsta, puola ir sunaikina minėtus mikroorganizmus, kurie patenka per odą, kvėpavimo takus ar su maistu. Kraujas yra labai svarbi žmogaus organizmo apsauginių sistemų dalis. Reguliavimas Cirkuliuojantis kraujas reguliuoja žmogaus kūno temperatūrą, t. y. atlieka organizmo termoreguliacijos funkciją. Kraujas iš vidaus organų perneštą šilumą atvėsina odoje: esant aukštai temperatūrai odos kapiliarai išsiplečia, priplūsta kraujo, kuris aplinkai atiduoda šilumos perteklių ir saugo organizmą nuo perkaitimo, o krentant temperatūrai odos kapiliarai siaurėja, kraujas suteka į gilesnius audinių sluoksnius saugodamas organizmą nuo peršalimo. Krešėjimas Labai svarbi biologinė kraujo savybė yra krešėjimas, kuris apsaugo organizmą nuo kraujavimo. Krešėjimo procese dalyvauja net 13 faktorių. Taip pat kraujas reguliuoja pusiausvyrą tarp krešėjimą skatinančios ir krešėjimą stabdančios sistemos, todėl cirkuliuojantis kraujas nesukreša ir būna gyvybingas. 1 puodelis 2 litrai 5 litriai 4,5 litro 5 litrai Kraujo kiekis organizme priklauso nuo žmogaus amžiaus ir lyties. 24

25 25

26 Sudėtinės kraujo dalys Kraują sudaro šios dalys: eritrocitai, leukocitai, trombocitai ir kraujo plazma. Kraujo ląstelės Kraujo ląstelės pagal savo sandarą ir funkcijas skirstomos į tris grupes. Kraujo ląstelės gaminasi kaulų čiulpuose, o jų gamybos procesas vadinamas hemopoeze. Eritrocitai Leukocitai Trombocitai Kraujo plazma proc. Vanduo Baltymai Organinės medžiagos Neorganinės medžiagos Kraujo ląstelės proc. Eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) Leukocitai (baltieji kraujo kūneliai) Trombocitai (kraujo plokštelės) Kraujas yra tamsiai raudonas, specifinio kvapo, sūrokas ir klampus. 26

27 Raudonieji kraujo kūneliai eritrocitai Raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) sudaro didžiąją kraujo ląstelių dalį. Eritrocitai yra raudonos spalvos, abipus išgaubto disko formos. Eritrocitų kiekis kraujyje skirtingas. 1 l vyro kraujo yra apie 4,5 6 mlrd., o moters apie 4 5,5 mlrd. raudonųjų kūnelių. Jų kiekis priklauso ir nuo organizmo fiziologijos. Eritrocitų skersmuo 6 9 μm. Mažesni už 6 μm eritrocitai vadinami mikrocitais, o didesni už 9 μm makrocitais. Dėl įgaubtos formos eritrocitų paviršiaus plotas yra didesnis. Apie 66 proc. eritrocito masės sudaro vanduo, o 33 proc. baltymas, kuris vadinamas hemoglobinu. Hemoglobinui jungiantis su dujomis (O2, CO2, CO), pagrindinį vaidmenį atlieka geležis, kuris taip pat eritrocitą nudažo raudonai. Dėl didelio eritrocitų kiekio kraujas yra raudonos spalvos. Plaučiuose jungiantis su deguonimi, kraujas įgauna skaisčiai raudoną spalvą (arterinis kraujas), o audiniuose, atidavus deguonį ir prijungus anglies dvideginį, kraujas tampa tamsiai raudonos spalvos (veninis kraujas). Geležis yra labai svarbi medžiaga hemoglobino ir raudonųjų kraujo kūnelių formavimuisi. Esant geležies trūkumui, kraujas nusilpsta. Eritrocitų plotas žmogaus organizme sudaro apie m². Kai audiniuose pradeda stigti deguonies, tam tikras hormonas ima skatinti raudonųjų kūnelių gamybą. Eritrocitai gyvuoja apie 120 dienų, o paskui žūsta. Jie gaminami raudonuosiuose kaulų čiulpuose, o ardomi daugiausia blužnyje ir kepenyse. Kiekvieną sekundę žmogaus organizme žūsta ir pagaminama maždaug po 2 mln. raudonųjų kraujo kūnelių. Eritrocitų funkcijos: Aprūpina organizmo audinius deguonimi ir iš jų šalina anglies dioksidą. Palaiko organizme rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Dalyvauja organizmo vandens ir druskų apykaitoje. Dalyvauja kraujo krešėjime (sudaro raudonąjį krešulį) ir gamina įvairias krešėjimo medžiagas. Dalyvauja organizmo apsaugoje (absorbuoja toksinus ir antikūnus). Perneša įvairias medžiagas: amino rūgštį, vaistus, oksidacinį vandenį į plaučius ir kt. Eritrocitų paviršiaus apvalkale esantys baltymai antigenai lemia kraujo grupę, Rh faktorių ir kt. Raudonieji kraujo kūneliai per dieną gali nukeliauti apie 15 km. Raudonųjų kūnelių trūkumas ar perteklius kraujyje gali atsirasti netekus kraujo ar sergant įvairiomis ligomis. Jei organizmas nesugeba pagaminti reikamo kiekio raudonųjų kraujo kūnelių, gali prireikti perpilti kraują. 27

28 Baltieji kraujo kūneliai leukocitai Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) labai svarbi imuninės sistemos dalis ir kovoja su infekcijomis bei kitais organizmo svetimkūniais. Leukocitai yra kamuolio formos. Jie didesni ir judresni už eritrocitus, o jų gyvenimo trukmė (priklausomai nuo rūšies) būna nuo kelių valandų iki kelerių metų. Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose). Nors organizme pagaminamas panašus leukocitų ir eritrocitų kiekis, dėl trumpo leukocitų gyvavimo amžiaus jų yra kartų mažiau nei eritrocitų. Baltieji kraujo kūneliai turi savybę per kapiliarų sieneles pereiti į kitus organizmo audinius, kuriuose jie kovoja su pavojingais mikroorganizmais ir kitais svetimkūniais. Taip pat leukocitai pašalina ir negyvas organizmo ląsteles. Kraujotakos atnešti į pažeistus audinius, jie atpažįsta ir sunaikina svetimkūnius. Šis procesas vadinasi fagocitoze. Gamindami antikūnus, leukocitai dalyvauja imuninėse reakcijose. Esant uždegimui, baltieji kraujo kūneliai ima kauptis ten, kur svetimkūniai pažeidė ląsteles. Naikinant svetimkūnius, žūsta daugybė leukocitų, o uždegimo pažeistuose audiniuose susidaro pūliai, kurie yra žuvusių leukocitų sankaupa. Baltųjų kūnelių kiekis kraujyje nėra pastovus ir keičiasi priklausomai nuo paros laiko ir organizmo būklės pokyčių: pavalgius ar patyrus fizinę ir emocinę įtampą. Leukocitai naikina ligos sukėlėjus juos tiesiog prarydami ir suvirškindami. Baltieji kraujo kūneliai skirstomi į granulocitus ir agranulocitus. Agranulocitai (negrūdėtieji leukocitai) skirstomi į limfocitus ir monocitus. Limfocitai atsako už organizmo imuniteto apsaugos sistemą. Jie dar skirstomi į B, T ir NK limfocitus. B limfocitai atpažįsta pavojingus svetimkūnius ir gamina specifinius antikūnus; T limfocitai atlieka imuniteto reguliavimo funkciją ir stimuliuoja ar sulaiko antigenų gamybą; NK limfocitai vykdo organizmo ląstelių kokybės kontrolę ir sugeba sunaikinti ląsteles, kurios savo savybėmis skiriasi nuo sveikų ląstelių. Antikūnai tai specifiniai baltymai, cirkuliuojantys kraujyje ir atpažįstantys antigeną (svetimkūnį), prie kurio prisijungia ir skatina jo sunaikinimą. Kiekvienam svetimkūniui ar bakterijai pasigamina atskiras specifinis antikūnas. Kadangi šios kraujo ląstelės gyvena kelerius metus, visą šį laiką jos prisimena informaciją apie svetimkūnius. Jei į organizmą patenka tos pačios bakterijos, ląstelės jas atpažįsta ir pradeda gaminti antikūnus, kurie jas sunaikina. Tai yra natūralaus imuniteto procesas. 28

29 Tik 4 proc. limfocitų yra kraujyje, o likę 96 proc. organizmo audiniuose. Monocitai dalyvauja uždegiminėje reakcijoje. Bet koks sužeidimas skatina monocitų ir neutrofilų migravimą į pažeistą vietą. Monocitai virsta į makrofagus, t. y. fagocituojančias ląsteles, kurios gali sunaikinti šimtus bakterijų ir virusų. Kai kuriuose organizmo audiniuose makrofagai būna nuolat. Jie taip pat naikina žuvusias ląsteles, negyvo audinio gabalėlius ir kitas atliekas. Granulocitai (grūdėtieji leukocitai) dar skirstomi į neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Neutrofilai (arba mikrofagai) tai leukocitai, kurių pagrindinė funkcija yra fagocitozė. Organizmo audiniuose jie juda chaotiškai, bet į organizmą patekus bakterijoms ima kryptingai judėti jų link. Neutrofilai išskiria fermentus, kurie naikina bakterijas ir ardo pažeistas audinių ląsteles. Uždegimo vietoje neutrofilai su audinių irimo produktais sudaro pūlius. Neutrofilams ir kai kuriems bakterijų toksinams yrant, susidaro tam tikros medžiagos pirogenai, kuriems patekus į kraują ir paveikus smegenyse esantį termoreguliacijos centrą, pakyla kūno temperatūra. Neutrofilai sudaro apie proc. leukocitų kiekio ir yra patys judriausi. Jų skaičius kinta įvairiu metų laiku ir priklauso nuo vitaminų balanso. Bazofilai labai dideli leukocitai, kurie svarbūs alerginėms reakcijoms ir turi ypač didelės reikšmės kraujo klampumui. Jie gamina hepariną, kuris neleidžia kraujui krešėti kraujagyslėse ir susidaryti trombams (kamščiams). Šie granulocitai sudaro tik apie 0,3 1 proc. visų leukocitų ir nėra tokie judrūs, rajūs. Jų kiekis svyruoja priklausomai nuo paros laiko bei tam tikro hormonų kiekio kraujyje. Bazofilai kraujyje cirkuliuoja apie 6 valandas, o paskui patenka į audinius, kuriuose gyvena dar porą dienų. Eozinofilai truputį didesni už neutrofilus. Jie fagocituoja audinių daleles, savo sudėtyje turinčias histamino, tad eozinofilai labai svarbūs organizmo alerginėms reakcijoms. Teigiama, kad pagrindinė eozinofilų funkcija saugoti organizmą nuo intoksikacijos ir alergijos, fagocituoti antikūnų ir antigenų kompleksus. Taip pat manoma, kad jie slopina audinių įjautrinimo reakcijas ir yra svarbūs kovojant su parazitų sukeltomis infekcijomis. Eozinofilų fermentai du kartus aktyvesni nei neutrofilų ir juose yra daug histamino. Kai į organizmą patenka svetimi antigenai, pradeda gamintis antikūnai, kurie jungiasi su antigenais ir juos nukenksmina. Tada išsiskiria histaminas, kuris skatina organizmo alergines reakcijas, o eozinofilai neutralizuoja histaminą ir gelbėja organizmą nuo įjautrinimo. Eozinofilų kiekis priklauso nuo paros laiko ir hormonų pusiausvyros organizme. Jie sudaro nuo 1 iki 4 proc. visų leukocitų. Be baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių, kraujyje dar yra kraujo plokštelių trombocitų. Iš kitų kraujo ląstelių jie išsiskiria savo dydžiu. Trombocitai yra maži ir jų labai daug. 29

30 Kraujo plokštelės trombocitai Trombocitai įvairaus pavidalo mažiausios kraujo plokštelės. Jie yra disko formos, tačiau kai trombocitų veikla suaktyvėja, jie pavirsta į kamuolio formos ląsteles. Trombocitai gaminami kaulų čiulpuose, o vėliau juos sunaikina makrofagai. Pagrindinė trombocitų funkcija dalyvauti kraujo krešėjime. Jie prilimpa prie pažeistų kraujagyslių ar sulimpa tarpusavyje. Esant kūno pažeidimui, trombocitai pirmieji pasiekia pažeistą vietą, joje susitelkia, sulimpa ir sustabdo kraujavimą. Žaizdą uždengiantis šašas yra raudonųjų kraujo kūnelių ir plazmos proteinų darinys. Trombocitai formuojasi kraujo čiulpuose. Paprastai jie plaukioja kraujyje. Tačiau jei žmogus susižeidžia, pirmieji lankytojai kraujuojančioje vietoje yra būtent jie. Pagrindinė trombocitų funkcija dalyvauti kraujo krešėjime. Kepenyse gaminamas specifinis hormonas skatina kraujo plokštelių gamybą. Kol trombocitų kiekis organizme pakankamas, hormono koncentracija jame yra maža, tačiau jei trombocitų sumažėja, šio hormono kiekis padidėja ir ima skatinti trombocitų gamybą. Kraujo plokštelės organizme gyvuoja 9 10 dienų. Kraujo plazma Kraujo plazma yra skystoji kraujo dalis, kuri sudaro net proc. kraujo tūrio. Ji yra gelsvos spalvos. Kraujo plazma perneša biologiškai aktyvias medžiagas, medžiagų apykaitos produktus, lemia organizme cirkuliuojančio skysčio tūrio pastovumą ir šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Kraujo plazma daugiausia sudaryta iš vandens (90 proc.), kuriame ištirpusios įvairios medžiagos: baltymai (7 8 proc.) ir kiti organiniai bei mineraliniai junginiai. Pagrindiniai plazmos baltymai yra albuminai (4 5 proc.), globulinai (3 proc.) ir fibrinogenas (0,2 0,4 proc.). Taip pat kraujo plazmoje yra maitinamųjų medžiagų (gliukozės ir lipdų), hormonų, vitaminų, fermentų, tarpinės ir galutinės medžiagų apykaitos medžiagų ir neorganinių jonų. Vidutiniškai 1 l žmogaus kraujo plazmos yra g vandens, g baltymų ir 20 g kitų junginių. Plazmos sudėtis: Vanduo (90 proc.). Sūrus vanduo, kuriame esanti druskos koncentracija panaši į jūros vandens. Baltymai (7 8 proc.). Jie lemia kraujo plazmos klampumą, atlieka buferinę, imuninę ir pernašos funkcijas. Plazmos baltymai skirstomi į tris frakcijas: albuminus (55 60 proc.), globulinus (35 40 proc.) ir fibrinogeną (5 proc.) Organinės medžiagos (1,1 proc.). Jos kraują daro lipnų. Neorganinės medžiagos (0,9 proc.). Jos lemia kraujo plazmos osmosinį slėgį. Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Dauguma baltymų gaminami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60 proc.). Fibrinogenas dalyvauja krešėjime. Plazma be fibrinogeno vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) dėl os- 30

31 mosinių savybių sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose ir neleidžia jam patekti į audinius. Badaujant ar dėl kitų priežasčių sumažėja baltymų kiekis kraujyje ir skystis iš kraujagyslių pereina į audinius (atsiranda patinimas). Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsauginėse ir imuninėse organizmo reakcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar vaistus ir juos perneša į organizmo audinius. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi baltymų dalis vadinami krešėjimo faktoriais, kurie dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose. Sergant įvairiomis ligomis, baltymų gali padaugėti ar sumažėti bei pakisti albuminų ir globulinų. Plazmos tyrimai padeda diagnozuoti ligas. Gliukozės koncentracijos nustatymas kraujo plazmoje svarbus vertinant cukrinio diabeto eigą. Dažnai tiriami kraujo plazmos riebalai ir cholesterolis. Jų koncentracijos nustatymas svarbus aterosklerozės rizikai įvertinti. Remiantis įvairių medžiagų koncentracija, kraujo plazmoje galima diagnozuoti įvairius medžiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus. Šviežiai šaldyta kraujo plazma ir jos komponentai perpilami pacientui, kai jo organizme smarkiai sumažėja krešėjimo faktorių dėl ligos, gydymo ar nukraujavus. Iš kraujo plazmos gaminami labai reikalingi kraujo preparatai (medikamentai): albuminas, imunoglobulinas, protrombino kompleksas, krešėjimo faktoriai. Viena iš albumino funkcijų aprūpinti kūno audinius statybinėmis medžiagomis. Jau daugiau kaip 50 metų jo tirpalas naudojamas sunkiems ligoniams gydyti. 31

32 IMUNITETAS ORGANIZMO APSAUGOS SKYDAS Imunitetas yra žmogaus organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo to, kas jam genetiškai nepriimtina: mikrobų, virusų, parazitų, svetimų baltymų ir kitų medžiagų. Organizmo kova su įvairiomis infekcijomis ar jų sukeltomis ligomis yra labai sudėtingas procesas, už kurį atsakinga imuninė sistema. Imuninė sistema tai organų ir audinių sistema, kuri apsaugo organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitų svetimkūnių. Organizmo apsauginės imuninės reakcijos padeda išvalyti organizmą nuo svetimkūnių, o imuninė sistema šalina mirusias ar pakitusias savo organizmo ląsteles bei saugo nuo ligų. Jei imuninė sistema per silpna, gali sutrikti organizmo augimas ir vystimasis, sumažėti atsparumas infekcijoms ir padidėja tikimybė susirgti onkologinėmis ligomis. Imunitetas gali būti įgimtas ir įgytas. Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka kraujo ląstelės. Kraujyje esantys antikūnai dalyvauja organizmo apsauginėse reakcijose. Antigenai ir antikūnai Antigenai Antigenas yra molekulė organizme (įskaitant virusus ir bakterijas), kuri stimuliuoja imuninį organizmo atsaką ir antikūnų gamybą. Antigenai daro įtaką antikūnų formavimuisi. Antigenus galima vertinti kaip antikūnų generatorius. Jie gali būti ląstelės dalis arba funkcionuoti atskirai. Jų yra ir mus supančioje aplinkoje, ir žmogaus organizme. Organizmui priklausantys antigenai paveldimi. Kiti antigenai yra svetimi mūsų organizmui ir imuninei sistemai. Svetimų antigenų galima aptikti bakterijų ir virusų paviršiuje. Antigenai gali būti svetimos organizmui medžiagos egzogeniniai antigenai. Taip pat organizmo ląstelėse susidarę endogeniniai antigenai (pvz., dėl infekcijos) ir autogeniniai antigenai, kurie priklauso organizmui, tačiau dėl organizmo imuninės sistemos pakitimų nustojami toleruoti. Genai ir antigenai skirtingi dalykai Genas (DNR molekulės dalis) yra paveldėjimo priemonė ir paveldimos informacijos nešėjas. Per dauginimąsi informacija perduodama kitoms kartoms, nes žmogaus chromosomose esančius genus mes paveldime. Be to, genuose yra užkoduota informacija, kokie antigenai gali formuotis žmogaus organizme. Kai organizmas ginasi nuo svetimų antigenų, jame formuojasi antikūnai, atitinkantys svetimuosius antigenus. Antikūnai užtikrina, kad žmogaus imuninė sistema pradės veikti ir sunaikins nepageidaujamus mikroorganizmus ir svetimkūnius. Svetimi antigenai į mūsų organizmą patenka įvairiais būdais. Pavyzdžiui, valgant, geriant, kvėpuojant. Kai mūsų imuninė sistema identifikuoja antigenus, nedelsiant juos puola ir naikina. 32

33 Iliustracija (danų skanuota) schematinė (38) Antikūnas (1) atitinka antigeną (2) tarsi raktas spyną. Antigenas (2) ir antikūnas (1) nesutampa. Kai žmogaus organizmo imuninė sistema kovoja su svetimais antigenais, nais, dažnai pakyla kūno temperatūra. Antigenai ir genai Nors genai ir antigenai du skirtingi dalykai, tačiau tarp jų egzistuoja ryšys. Yra genas, lemiantis, kokius antigenus gali gaminti žmogaus organizmas. Genai paveldimi ir randami chromosomose. Genuose sukaupta informacija lemia žmogaus organizmo fenotipą: išvaizdą, plaukų, akių spalvą, ūgį ir pan. Antikūnai Antikūnai, arba imunoglobulinai, yra baltyminės medžiagos, kurias formuoja organizmo imuninė sistema į ją patekus svetimkūniams (mikroorganizmams ir svetimiems baltymams). Sukuriami tokie antikūnai, kurie atitinka tuo metu į organizmą patekusius antigenus. Vaizdžiai tariant, antikūnai atitinka antigenus tarsi raktas spyną. Antikūnai formuojami iš baltųjų kraujo kūnelių dalelių, vadinamų B limfocitais. Antikūnai kovoja su svetimais mikroorganizmais, prisijungdami prie jų antigenų. Kadangi antikūnai formuojami iš kraujo kūnelių dalelių, kraujas yra labai svarbus imuninės sistemos veiklai. Aktyviausiai antikūnus gamina limfocitai ir monocitai. Kraujyje esantys antikūnai veikia į organizmą prasiskverbusius svetimkūnius: prisitvirtina ir nukenksmina juos. Antikūnų yra labai įvairių. Kiekvienas iš jų naikina tik tuos svetimkūnius, dėl kurių antiokūnai susidarė. Imunitetas Kai organizme susiformuoja nauji antikūnai, sąveikaujant nepažįstamam antigenui ir B limfocitui, atsiranda ląstelės su atmintimi, kuriose sukaupiama ir saugoma informacija apie nepažįstamą antigeną. Dėl šios atminties kitą kartą organizmas greičiau atpažįsta svetimkūnius ir efektyviau su jais kovoja. Įgytas imunitetas nepaveldimas. Be to, jis gali būti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas susidaro į organizmą patekus jau pasigaminusių antikūnų iš kito imunizuoto (vakcinuoto arba skiepyto) organizmo. Aktyvus imunitetas įgyjamas persirgus infekcine liga arba imunizuojant nuo šios ligos, todėl įgytas imunitetas, persirgus infekcija, gali būti natūralus arba dirbtinis po vakcinacijos.

34 Grafikas (danų) originalus iš knygos skanuotas ir akoreguotas (39) Grafikas rodo, kiek antikūnų susiformuoja per pirmąją ir per kitą imunizaciją. Pirmasis susidūrimas su antigenu. Vėlesnis susidūrimas su antigenu. Grafikas rodo, kiek antikūnų susiformuoja per pirmąją ir per kitą imunizaciją. Kai organizmas pirmą kartą susiduria su nepažįstamu antigenu, jis reaguoja lėčiau, nes limfocitai turi sukurti atitinkamą antikūną ir užfiksuoti savo atmintyje. Kitą kartą limfocitai būna aktyvūs, antikūnai pasigaminę, o reakcija greitesnė ir efektyvesnė. Be to, antikūnai gaminami didesniais kiekiais. Skiepų atradimas ir vėliau vykdoma masinė vakcinacija išgelbėjo milijonų žmonių gyvybes. ŽIV ir AIDS AIDS tiesiogiai susijusi su organizmo imuniteto sistema. Tai dar neišgydoma infekcinė liga, sukeliama žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV). ŽIV pažeidžia organizmo imuninę sistemą puldamas ir naikindamas baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus). Taip susidaro įgytas imunodeficito sindromas (AIDS). Toks imuninės sistemos pažeidimas išsivysto per kelerius metus nuo užsikrėtimo. Beje, ligos požymiai gali neišryškėti net iki dešimties metų. ŽIV po organizmą gali išplisti per metus laiko, todėl tyrimai gali nerodyti, kad kraują duodantis asmuo yra užsikrėtęs minėtu virusu. Raudonas kaspinas yra tarptautinis kovos su AIDS simbolis. Užsikrėtus šiuo virusu, organizmas po truputį praranda galimybę reaguoti į užkrečiamas ligas, sukeltas virusų ir bakterijų. Imuninė sistema taip degraduoja, kad organizmas nebepajėgia kovoti su infekcijomis. Tokie ligoniai dažnai ir sunkiai serga įvairiomis infekcinėmis ligomis ir miršta nuo įvairių komplikacijų (gripo, plaučių uždegimo ir pan.). ŽIV perduodamas per tiesioginį sąlytį su gleivine, krauju ar kitais kūno skysčiais, išskiriamais per lytinius santykius. Šis virusas gali būti perduodamas per kraują, spermą ir makšties skysčius ar net per motinos pieną. Didelė tikimybė užsikrėsti ŽIV yra vartojant intraveninius narkotikus (kai bendrai naudojamasi tais pačiais švirkštais). Šiuolaikinės saugios donorystės praktikoje ypač akcentuojama donorų atsakomybė ir kraujo donorystės saugumas. Asmenys, turintys nesaugių lytinių santykių ir priklausantys padidintos rizikos grupėms, nušalinami nuo kraujo donorystės dėl to, kad jie gali pakenkti pacientams, gydomiems komponentais ir preparatais iš donorų kraujo. Todėl kiekvieną kartą donorų kraujas tiriamas, ar jie neserga ŽIV ir kitomis per kraują plintančiomis virusinėmis ligomis. 34

35 KRAUJO GRUPĖS SUDĖTINGA SISTEMA Žmonės turi skirtingas kraujo grupes, kurias lemia specialūs raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje esantys antigenai. Reikšmingiausios yra dvi žmogaus kraujo grupių sistemos AB0 ir Rezus (Rh faktorius). Kraujo grupių sistema ABO kraujo grupių sistema pagrįsta antigenų baltymų (agliutinogenų) buvimu eritrocituose ir antikūnų (agliutininų) buvimu kraujo plazmoje. Eritrocitų antigenų ABO sistemai būdinga tai, kad plazmoje aptinkami natūralūs antikūnai anti-a ir anti-b (agliutininai), o eritrocitų membranų sudėtyje antigenai (agliutinogenai) A ir B. ABO ir Rh sistemos antigenai yra stipriausi eritrocitų membranose esantys imunogenai. Jei eritrocituose agliutinogenų nėra kraujo grupė bus O, jei yra A agliutinogenų kraujo grupė bus A, jei yra B agliutinogenų kraujo grupė bus B, o jei yra abu A ir B agliutinogenai kraujo grupė bus AB. Kraujo Rh faktorių lemia eritrocitų D antigenas (agliutinogenas), esantis apie 85 proc. žmonių eritrocituose. Apie 15 proc. žmonių šio faktoriaus neturi. Žmogaus organizme yra daugiau kaip 300 skirtingų eritrocitų antigenų. Šiuo metu žinoma apie 30 eritrocitų antigenų sistemų. Yra keturios galimos kombinacijos, kurios lemia kraujo grupę: antigenų nėra, anti-a ir ant-b O(I); A ir anti-b A(II); B ir anti-a B(III); A ir B, antikūnų nėra AB(IV). A grupė B grupė AB grupė O grupė Raudonieji kraujo kūneliai A B AB O Antikūniai anti-b anti-a nėra anti-a ir anti-b Antigenai A antigenas B antigenas A ir B antigenai nėra Įvairiose šalyse skyrėsi kraujo grupių žymėjimas, todėl 1927 m. kraujo grupių atradėjo K. Landsteinerio pastangomis visuotinai buvo priimtas ABO žymėjimas. Kraujo grupės buvo žymimos ir romėniškais skaičiais. Taigi žinotina, kad nulinė kraujo (O) grupė yra pirma (I), A antra (II), B trečia (III), o AB ketvirta (IV). Dar nurodomas ir kraujo Rezus faktorius (Rh). Tad jei nurodyta 0(I) RhD+, šis žymėjimas reiškia, jog kraujo grupė yra nulinė arba pirma, o Rezus faktorius teigiamas. 35

36 Kraujo grupių sistema yra sudėtingas antigenų rinkinys. Kraujo grupė nepriklauso nuo lyties ir amžiaus. Ji paveldima ir nekinta visą gyvenimą. ABO ir Rh sistemų nustatymas yra labai svarbus perpilant kraują. Kraujo grupių nustatymas Kraujo grupės nustatomos maišant tiriamą kraują su anti-a ir anti-b monokloniniais serumais ir stebint agliutinacijos (antigenų sulipimo ir tirpimo) reakciją. Agliutinaciją sukelia kraujo serume esantys antikūnai (agliutininai), kai pažeidžiamas natūralus jų santykis su antigenais. Antigenus sulipdo ir ištirpdo anti-a, B anti-b (agliutininai). Jei reakcija įvyksta serume, kraujo grupė bus A, jei reakcija vyksta anti-b kraujo grupė bus B, o jei neįvyksta kraujo grupė bus O. ABO kraujo grupių sistema ir paveldimumas Kraujo grupių sistemos ABO antigenai yra organizmo ląstelių paviršiuje. Šią sistemą charakterizuoja du šios sistemos antigenai, kurie vadinami A antigenu ir B antigenu. Grupė AB turi abu antigenus, 0 grupė nė vieno. Genotipas yra organizmo paveldimumo faktorių visuma, arba genų, esančių organizmo chromosomose, visuma. Fenotipas yra organizmo savybių, požymių, sandaros struktūrų ir funkcijų visuma, susiformavusi per jo vystimosi procesą. ABO antigenai paveldimi ir nustatomi pagal genus A, B ir O. O genas nedaro jokios įtakos antigeno formavimuisi, A genas formuoja A-antigeną, o B genas B-antigeną. Du ABO genai yra paveldimi iš tėvų (pvz., A ir O), jie yra abiejų jų chromosomose ir sudaro ABO genotipą. Fenotipas yra tai, ką genai sukuria: tai gali būti paveldima plaukų ir akių spalva ar kraujo grupė. Pavyzdžiui, AO genotipo fenotipas yra A, nes O genas neformuoja jokio antigeno, o A genas formuoja A-antigenus. Kai yra A-antigenai, fenotipas bus A ir ABO kraujo sistemos grupė taip pat bus A. Tėvo genas Mamos genas Genotipas Antigenas Fenotipas Paplitimas Antikūnai O O OO Joks O 41 proc. anti-a ir anti-b A A AA A A 44 proc. anti-b O A OA A A A O AO A A B B BB B B 11 proc. anti-a O B OB B B B O BO B B B A BA A ir B A B 4 proc. joks A B AB A ir B A B Lentelėje pateikti ryšiai tarp AB0 genų (paveldėtų iš tėvų), ABO genotipas, ABO antigenų paplitimas skirtinguose ABO tipuose, ABO-fenotipas, ABO tipų bendras paplitimas tarp žmonių, ABO kraujo grupių sistemos antikūnų anti-a ir anti-b paplitimas keturiose skirtingose ABO kraujo grupėse. 36

37 Pastebimi tam tikri dėsningumai paveldint kraujo grupę: Jei nors pas vieną iš gimdytojų kraujo grupė yra 0(I), jiems, nesvarbu, kokią kraujo grupę turi kitas iš tėvų, negali gimti vaikai, turintys AB(IV) kraujo grupę. Jei abu tėvai turi O(I) kraujo grupę, jų vaikai gims turėdami tik O(I) kraujo grupę. Jei abu tėvai turi A(II) kraujo grupę, jų vaikai gali paveldėti O(I) arba A(II) kraujo grupę. Jei abu tėvai turi B(III) kraujo grupę, jų vaikai gali paveldėti O(I) arba B(II) kraujo grupę. Jei nors pas vieną iš gimdytojų kraujo grupė yra AB(IV), jiems, nesvarbu, kokią kraujo grupę turi kitas iš tėvų, negali gimti vaikai, turintys O(I) kraujo grupę. Itin nenusakomas kraujo grupės paveldėjimas yra pas vaikus, kurių tėvai turi A(II) ir B(III) kraujo grupes. Jų vaikai gali paveldėti bet kurią iš keturių kraujo grupių. Šie ir kiti kraujo grupių AB0 paveldėjimo variantai pateikti lentelėje. Kraujo grupių paveldėjimo tikimybė (nurodyta procentais) orientacinė. Kraujo grupių ABO paveldimumo lentelė: Tėvo kraujo grupė Motinos kraujo grupė I(00) II(A0) II(AA) III(B0) III(BB) IV(AB) I(00) I(00) 100 proc. I(00) 50 proc. II(A0) 50 proc. II(A0) 100 proc. I(00) 50 proc. III(B0) 50 proc. III(B0) 100 proc. II(A0) 50 proc. III(B0) 50 proc. II(A0) I(00) 50 proc. II(A0) 50 proc. I(00) 25 proc. II(A0) 50 proc. II(AA) 25 proc. II(AA) 50 proc. II(A0) 50 proc. I(00) 25 proc. II(A0) 25 proc. III(B0) 25 proc. IV(AB) 25 proc. IV(AB) 50 proc. III(B0) 50 proc. II(AA) 25 proc. II(A0) 25 proc. III(B0) 25 proc. IV(AB) 25 proc. II(AA) II(A0) 100 proc. II(AA) 50 proc. II(A0) 50 proc. II(AA) 100 proc. IV(AB) 50 proc. II(A0) 50 proc. IV(AB) 100 proc. II(AA) 50 proc. IV(AB) 50 proc. III(B0) I(00) 50 proc. III(B0) 50 proc. I(00) 25 proc. II(A0) 25 proc. III(B0) 25 proc. IV(AB) 25 proc. IV(AB) 50 proc. II(A0) 50 proc. I(00) 25 proc. III(B0) 50 proc. III(BB) 25 proc. III(BB) 50 proc. III(B0) 50 proc. II(A0) 25 proc. III(B0) 25 proc. III(BB) 25 proc. IV(AB) 25 proc. III(BB) III(B0) 100 proc. IV(AB) 50 proc. III(B0) 50 proc. IV(AB) 100 proc. III(BB) 50 proc. III(B0) 50 proc. III(BB) 100 proc. IV(AB) 50 proc. III(BB) 50 proc. IV(AB) II(A0) 50 proc. III(B0) 50 proc. II(AA) 25 proc. II(A0) 25 proc. III(B0) 25 proc. IV(AB) 25 proc. II(AA) 50 proc. IV(AB) 50 proc. II(A0) 25 proc. III(B0) 25 proc. III(BB) 25 proc. IV(AB) 25 proc. IV(AB) 50 proc. III(BB) 50 proc. II(AA) 25 proc. III(BB) 25 proc. IV(AB) 50 proc. Fenotipas A(II) gali būti pas žmogų, iš tėvų paveldėjusį du genus A (AA) arba genus A ir O (AO). Fenotipas B (III) paveldėjus du genus B (BB) arba B ir O (BO). Fenotipas O (I) paveldėjus du O genus. Jei abu tėvai turi II kraujo grupę (genotipai AA ir AO), kažkuris iš jų vaikų gali paveldėti I kraujo grupę (OO genotipą). Jei pas vieną iš tėvų kraujo grupė yra A (II) su galimais genotipais AA ir AO, o kito B(III) su galimais genotipais BB arba BO, jų vaikai gali paveldėti O (I), A (II), B (III) arba AB (IV) kraujo grupes. 37

38 ABO kraujo grupių sistemos antigenai A ir B turi juos atitinkančius antikūnus anti-a ir anti-b, kurie susiformuoja tada, kai organizmą veikia svetimi A ir B antigenai iš Coli Bacilli. Coli Bacilli yra bakterija. Ji randama visų žmonių organizme ir nesukelia jokios ligos. Coli Bacilli žmogaus organizme atsiranda per tris pirmuosius jo gyvenimo mėnesius. Jei naujagimio organizmas minėta bakterija infekuotas per pirmąjį gyvenimo mėnesį, jame gaminsis A ir B antigenai. Jeigu organizme jau yra šių antigenų, jie nėra svetimi, ir ABO antikūnai nesigamins. Tačiau jei organizme jų nėra, imuninė sistema bus veikiama jai nežinomų antigenų ir formuosis su jai kovosiantys antikūnai. Pavyzdžiui, jei organizmas neturi A antigeno, imunitetas bus paveiktas svetimo A antigeno ir suformuos anti-a. Taip bus ir su B antigenu. Visais atvejais organizme susiformuos ABO antikūnai prieš bet kuriuos ABO antigenus, nesančius žmogaus kūne. Organizmas visuomet turi ABO antikūnus prieš ABO antigenus, kurių nėra organizme. Todėl susimaišius dviejų žmonių kraujui su skirtingomis ABO grupėmis, gausis mišinys, kuriame visuomet bus ABO antikūnų (gautų iš vieno žmogaus) prieš ABO antigenus (gautus iš kito žmogaus). Jeigu vieno žmogaus kraujo grupė yra O, o kito A, gausis dviejų kraujo grupių mišinys. O grupės kraujas jau turi anti-a, kuris reaguoja su A-antigenais, esančiais A grupės kraujyje. Dviejų skirtingų grupių kraujas gali būti ir nesuderinamas. Šiuo metu ligoniui perpilamos atskiros sudėtinės kraujo dalys: eritrocitai, trombocitai ir kraujo plazma. Gydymui dažnai naudojamas tik raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) perpylimas. Per kraujo komponentų gamybos procesą daug kraujo plazmoje esančių antikūnų (taip pat ir ABO antikūnai) pašalinami. Kai perpilami tik raudonieji kraujo kūneliai (be plazmos), kraujo suderinamumas yra didesnis. Taip įmanoma O(I) grupės kraują perpilti turintiems visas kraujo grupes, A(II) grupės kraują turintiems A(II) ir AB(IV) grupes, o B(III) grupės kraują turintiems B(III) ir AB(IV) kraujo grupes. Jeigu ligoniui bus perpilami raudonieji kraujo kūneliai su antigenu, kuris reaguos su antikūnais, esančiais jo kraujyje, gausis hemolizinė reakcija, kuri vyksta dėl tarp perpilamo kraujo raudonųjų kūnelių ir paciento kraujo antikūnų. Sąveikos reakcijos metu suyra eritrocitai, todėl ji gali būti mirtinai pavojinga. Kad šiuolaikinėje medicinoje būtų išvengta komplikacijų, pacientams perpilamas tik jų ABO kraujo grupę atitinkantys kraujo komponentai. Tačiau, esant kritinėms situacijoms ir atitinkamos kraujo grupės stygiui, ligoniui gali būti perpilamas ir kitos suderinamos grupės kraujas. O Skirtingų kraujo grupių suderinamumo schema. A B AB Gyvuoja mitas, kad vaikas paveldės tik tą kraujo grupę, kurią turi vienas iš jo tėvų. Žmogaus genai mano kitaip... 38

39 Iliustracija_ piešiniai Zakšausko (VERTIKALI per psl./kraujo suderinamumas/sumaketuoti (43) 39

40 Kraujo suderinamumo lentelė RECIPIENTAS DONORAS O- O+ A- A+ B- B+ AB- AB+ O- O+ A- A+ B- B+ AB- AB+ Kraujo plazmos suderinamumo lentelė RECIPIENTAS DONORAS O A B AB O A B AB 40

41 Rezus kraujo grupių sistema Kitaip nei ABO sistemos antigenai, Rezus antigenai randami tik raudonuosiuose kraujo kūneliuose (eritrocituose). Iš viso skiriama apie 50 įvairių Rezus antigenų, iš kurių, perpilant kraują, svarbiausi yra penki. Svarbiausias yra D antigenas. Jei jis randamas kraujyje, Rezus yra teigiamas (RhD+), o jei ne Rezus neigiamas (RhD-). Apie 85 proc. baltosios rasės žmonių populiacijos turi šį antigeną, o 15 proc. neturi. Tėvo genas Motinos genas Genotipas Antigenai Fenotipas Paplitimas Antikūnai D D DD D RhD+ d D dd D RhD+ D d Dd D RhD+ 85 proc. nesiformuoja anti-d d d dd Ne D RhD- 15 proc. formuojasi anti-d Lentelėje pateikti ryšiai tarp D-genų, paveldėtų iš tėvų, D-genotipas, D-antigeno paplitimas skirtinguose Rezus tipuose, D-fenotipas ar Rezus kraujo tipas, Rezus tipų paplitimas tarp žmonių, anti-d antikūno paplitimas Rezus kraujo grupių sistemoje, kai tam įtaką daro kitų žmonių RhD+ eritrocitai. Rezus faktorius labai svarbus, nes D-antigenas yra labai imunogeniškas, t. y. lengvai veikia anti- D antikūnų formavimąsi. Paprastai Rezus sistemoje nėra priešeritrocitinių antikūnų (nebent jie gauti iš kito žmogaus su raudonaisiais kraujo kūneliais). Jeigu išsivystęs vaisius turi RhD+, o jį nešiojanti motina RhD-, tai jos organizme gali susiformuoti Rezus antikūnai (anti-d). Jeigu RhD+ kraujas perpilamas žmogui, kurio kraujas yra RhD-, turintis anti-d antikūnų savo plazmoje, Rezus anti-d antikūnai gali sukelti labai rimtas hemolizines transfuzijos komplikacijas. Rezus anti-d antikūnas yra pagrindinė įgimtos naujagimio geltligės priežastis. Šiuo atveju mamos RhD- plazmoje esantys anti-d antikūnai per placentą persiduoda vaisiui, turinčiam RhD+, ir pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius. Kad būtų išvengta imunizacijos ir pavojingo anti-d antikūno formavimosi, pacientams, kurių kraujas yra RhD-, perpilamas tik RhD- kraujas. Tik išskirtiniais atvejais, jei paciento organizme prieš tai nebuvo anti-d ir jei žinoma, kad ateityje jis nepastos, galima atlikti RhD+ kraujo perpylimą. Kai RhD- kraują turintis žmogus pirmą kartą susiduria su D-antigenu (pirmoji imunizacija), imuninė sistema reaguoja lėtai, nes organizme nėra antikūnų anti-d. Kai organizmas su D antigenu susiduria antrą kartą (imunizacija jau būna įvykusi), reakcija vyksta tarp D antigeno ir imuninės sistemos atmintį turinčių ląstelių bei tarp anti-d ir D antigeną turinčių raudonųjų kraujo kūnelių, kurie sunaikinami m. Rezus faktorius rastas beždžionėlės (lot. Macacus rhesus) kraujyje. 41

42 Teorija apie kraujo grupių atsiradimą Šiuo metu yra populiari 1980 m. sukurta teoriją, kad kraujo grupės yra žmonijos istorijos liudininkės: O(I) kraujo grupė (medžiotojai ir rinkėjai). Tai pirminė žmogaus kraujo grupė, kurią, manoma, turėjo dar neandertaliečiai. Jie gyveno laukinėje gamtoje ir maisto pasirūpindavo medžiodami ir rinkdami uogas. A(II) kraujo grupė (žemdirbiai ir gyvulių augintojai). Manoma, kad ši kraujo grupė atsirado metų prieš Krist., kai žmogus-medžiotojas tapo žemdirbiu ir pradėjo jaukintis gyvūnus. B(III) kraujo grupė. Manoma, kad ši kraujo grupė atsirado tūkst. metų prieš Kristų Himalajų apylinkėse. AB(IV) kraujo grupė (keliautojai ir užkariautojai). Manoma, kad ši kraujo grupė naujausia, atsiradusi prieš 1000 metų dėl žmonių migracijos. Tai rečiausia kraujo grupė. Remiantis šia žmonijos vystimosi teorija bandoma apibendrinti skirtingas kraujo grupes turinčių žmonių charakterio savybes, elgseną, polinkius, trūkumus. Taip pat siūlomos įvairios mitybos rekomendacijos ir dietos pagal kraujo grupes. Didžioji dalis medikų ir mokslininkų skeptiškai žiūri į šiuos samprotavimus ir teigia, kad ši teorija neturi jokio mokslinio pagrindo. Žinoma, kad ABO kraujo grupių sistema yra tik viena iš daugelio (apie 30) šiuo metu žinomų eritrocitų antigenų sistemų. Ši sistema yra svarbiausia perpilant kraują. Beje daug daugiau kraujo grupių turi gyvūnai, tačiau jų niekaip neįtakojo istorijos progresas, nesikeitė jų mityba ir gyvenimo būdas... Kraujo grupių (ABO ir Rh) paplitimas pasaulyje O+ A+ B+ AB+ O- A- B- AB % 28.27% 20.59% 5.06% 4.33% 3.52% 1.39% 0.45% Skirtingose žmonių rasėse ir šalyse paplitusios kraujo grupės yra paplitusios skirtingai. Kraujo grupių (ABO) paplitimas Lietuvoje O A B AB 33,6% 37,8% 20,5% 8,1%

43 DONORŲ TINKAMUMAS KRAUJO DONORYSTEI Kraujo donorystė priemonių visuma, apimanti visuomenės telkimą duoti kraujo, donorų atranką, kraujo ar jo sudėtinių dalių paėmimo, paruošimo transfuzijai ar toliau perdirbti, saugojimo bei transfuzijos veiklą. Donoras sveikas asmuo, kurio sveikatos būklė atitinka Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus reikalavimus, savanoriškai duodantis kraujo ar kraujo sudėtinių dalių. Donoro kraujas iš donoro surinktas kraujas, susidedantis iš plazmos ir ląstelinių komponentų (eritrocitų, trombocitų, leukocitų, kamieninių ląstelių) ir paruoštas transfuzijai ar toliau perdirbti. Kraujas duodamas vadovaujantis savanoriškumo, anonimiškumo ir neatlyginimo principais. Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo Donorų tinkamumas Donoru gali būti kiekvienas sveikas ir veiksnus metų asmuo, savanoriškai pateikęs raštišką sutikimą duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių. Donoru gali būti asmuo ir nuo 17 metų, tačiau jis privalo turėti raštišką vieno iš tėvų ar teisėtų globėjų sutikimą, kuriame jie neprieštarauja, kad nepilnametis duotų kraujo. Vyresni nei 65 metų sveiki asmenys taip pat gali būti donorais, tačiau tik turėdami donorystės įstaigos gydytojo išduotą leidimą. Donoras turi sverti ne mažiau nei 50 kilogramų ir atitikti donorams keliamus sveikatos kriterijus, kurie nustatomi donoro apklausos ir kraujo tyrimų metu. Sprendimą apie tinkamumą būti donoru priima kraujo donorystės įstaigos gydytojas, vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytais kriterijais. Ne kiekvienas žmogus gali būti kraujo donoru! 43

44 Remiantis tyrimais, manoma, kad kraujo donorais gali būti daugiau kaip 60 proc. gyventojų populiacijos. Likusieji 40 proc. yra netinkami kraujo donorystei dėl amžiaus ir blogos sveikatos. Taip pat donorai dėl įvairių priežasčių gali būti laikinai ar visam laikui nušalinami nuo donorystės. Kraujo donorystėje būtina griežtai laikytis dar dviejų kertinių principų: nepakenkti donorui, kuriam atliekama kraujo tonacija, ir nepakenkti recipientui, kuriam atliekama kraujo transfuzija (perpylimas). Donorų atrankos kriterijai numatyti LR teisės aktuose. Kraujo donorystė turi būti saugi ir donorui, ir pacientui, kuriam skiriamas gydymas komponentais ir preparatais iš donorų kraujo. Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-84 Dėl kraujo donorų sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo, privalomųjų tyrimų aprašo, reikiamų sveikatos rodiklių ir kraujo donorų apklausos anketos patvirtinimo buvo patvirtinti donorų sveiktos rodikliai, kuriais privalo vadovautis visos kraujo donorystės įstaigos. Šis dokumentas nustato minimalius kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų atrankos kriterijus, kuriais privaloma vadovautis rengiant donorų atrankos, kraujo ir jo sudėtinių dalių ėmimo procedūras kraujo donorystės įstaigose. Atranka siekiama apsaugoti donorų sveikatą ir kiek galima sumažinti per kraują perduodamų ligų riziką, transfuzijos žalą pacientui ir galimas nepageidaujamas reakcijas per transfuziją. Kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų tinkamumo kriterijai ir reikiami sveikatos rodikliai: Donorų amžius ir kūno masė Amžius Kūno masė metai metų Pradedantieji donorai, vyresni kaip 60 metų Vyresni kaip 65 metų Gavus raštišką vieno iš tėvų ar teisėto globėjo sutikimą pagal įstatymus Kraujo donorystės įstaigos gydytojo nuožiūra Turint donorystės įstaigos gydytojo kasmet išduodamą leidimą Kraujo arba aferezės kraujo komponentų donorų: 50 kg Hemoglobino lygis donoro kraujyje Hemoglobinas moterų: 125 g/l vyrų: 135 g/l Taikytina kraujo ir kraujo sudėtinių dalių alogeniniams donorams Proteino lygis donoro kraujyje Proteinas 60 g / l Aferezės plazmos donorų proteino analizė turi būti atliekama bent kartą per metus Trombocitų lygis donoro kraujyje Trombocitai Trombocitų skaičius ne mažesnis kaip 150x10 9 /l Aferezės trombocitų donorams reikalaujamas lygis 44

45 Donoras negali sverti mažiau nei 50 kg. mat įprastas imamo kraujo kiekis yra 450 ml. Dar keliolika mililitrų kraujo paimama privalomiems laboratoriniams kraujo tyrimams atlikti. Paskaičiuota, kad donoras, nepakenkdamas sau, gali prarasti iki 10 proc. savo kraujo tūrio. Kadangi iš donoro imamas tik standartinis kraujo kiekis, sveriantis mažiau nei 50 kg donoras gali patirti nepageidaujamą poveikį ir pakenkti savo organizmui. Kraujo donorų medicininę atranką sudaro anamnezės surinkimas, medicininė donoro apžiūra, atkreipiant dėmesį į bendrą jo kūno išsivystymą, psichinę ir emocinę būklę, intoksikacijos alkoholiu arba psichiką veikiančiais medikamentais ar narkotinėmis medžiagomis požymius, silpnumą, išsekimą, mažakraujystę. Oda turi būti sveika, jos vientisumas nepažeistas infekcijų, injekcijų ar kitokių sužeidimų. Donoro pulsas turi būti ritmiškas, jo dažnis nuo 50 iki 100 kartų per minutę. Sistolinis arterinis kraujo spaudimas , diastolinis mm Hg. Po kraujo davimo procedūros iš kraujotakos sistemos prarastą kraują organizmas skubiai kompensuoja iš atsargų, esančių kūno audiniuose ir organuose. Prieš kraujo donaciją donorui rekomenduojama būti pavalgius ir atsigėrus, o po donacijos vartoti daugiau skysčių. Po kraujo davimo kraujo plazmos kiekis atsistato apytikriai po 24 valandų, eritrocitų kiekis per 3 5 savaites, o prarasta geležis per 6 8 savaites. Kraujo atsistatymą gali pagreitinti daug angliavandenių, geležies ir kitų mineralų turintis maistas. Dėl šių priežasčių kraują galima duoti ne dažniau kaip kas 60 dienų, o kraujo plazmą ne dažniau nei kas 2 savaites. Kraują vyrai gali duoti 5 kartus per metus, o moterys 4. Tačiau sprendimą dėl donoro kraujo tinkamumo donorystei visada priims kraujo donorystės įstaigos gydytojas. Kas kiek laiko galima duoti kraujo ar atskirų jo sudėtinių dalių (komponentų)? Galite vėl duoti Trombocitų ir / arba plazmos Jei davėte Trombocitų + eritrocitų arba eritrocitų arba viso kraujo Trombocitų ir / ar plazmos Trombocitų + eritrocitų arba eritrrocitų arba viso kraujo Dvigubos eritrocitų masės Po 2 sav. Po 1 mėn. Po 1 mėn. Po 2 sav. Po 2 mėn. Po 6 mėn. Dvigubos eritrocitų masės Po 2 sav. Po 3 mėn. Po 6 mėn. Kraujo donacija vadnama kraujo davimo procedūra. 45

46 Donorų telkimas Kraujo panaudojimas pagal kraujo grupes gydymo įstaigose skiriasi. Kartais vyrauja nepagrįsta nuomonė, kad donorai, turintys populiarias kraujo grupes (O(I) ar A(II)), yra ne itin reikalingi. Labiau paplitusių grupių kraujas naudojamas dažniau, nes ir pacientų, turinčių šias grupes, yra daugiau. Esant ypatingiems atvejams, labai padidėja retesnių grupių (B(III) ir AB(IV)) kraujo poreikis, o kartais jis būna labai skubus. Donorų kraujo surinkimui didelę įtaką turi sezoniškumas ir kitos priežastys. Nemažą kraujo donorų dalį sudaro jauni žmonės, todėl kraujo trūkumas itin jaučiamas vasarą, kai prasideda atostogų sezonas ir atostogauti išvyksta akademinis jaunimas. Rudenį ir žiemą kraujo gali trūkti dėl užkrečiamų ligų epidemijų, kurios smarkiai praretina donorų gretas. Taigi labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių reguliariai duotų kraujo (bent vieną ar du kartus per metus) ir nuolat papildytų gydymo įstaigų kraujo bankų atsargas. Šiuo metu Lietuvoje iš 60 proc. žmonių, galinčių būti kraujo donorais, jais tampa tik 2,75 proc. Pažangiose Europos šalyse kraujo donorais yra 5 10 proc. žmonių. Lietuvoje šiuo metu kraujo donorais tampa tik 2,75 proc. žmonių! Nuolatinius kraujo donorus įvairiomis priemonėmis reikia informuoti apie kraujo poreikį ir nuolat ieškoti naujų. Tam reikalui pagalbon pasitelkiama žiniasklaida, kuriama įvairi socialinė reklama, organizuojami renginiai, kurių metu kraujo donorai kviečiami į kraujo centrus, ar kraujo donorystės akcijos gydymo, ugdymo įstaigose, viešose vietose, įmonėse, organizacijose ir įvairiose bendruomenėse. Šį darbą dirba donorų organizatoriai. Donorystė yra anoniminė ir savanoriška, tad žmones reikia įtikinti ir pakviesti juos kraujo donorystei. Tik esant pakankamam donorų skaičiui, gydymo įstaigų pacientai gali jaustis saugūs, nes, skubiai prireikus, kraujo donorystės įstaigos gali operatyviai pakviesti tiek donorų, kiek reikia duoti kraujo. Donorų telkimą finansuoja valstybė, o jį vykdo kraujo donorystės įstaigos ir jose dirbantys donorų organizatoriai. Pagal galimybes donorų telkimą vykdo ir nevyriausybinės organizacijos, propaguojančios kraujo donorystę (Nacionalinė donorų asociacija ir regioninės, donorus vienijančios organizacijos). Donorų atranka ir donorystės saugumas Siekiant kuo didesnio kraujo donorystės saugumo, pakviestus donorus reikia atrinkti ir nuspręsti, ar jie, nepakenkdami sau ir pacientams, gali duoti kraujo. Šis procesas reglamentuotas teisės aktais ir jų laikytis privaloma besąlygiškai. Šiam tikslui kraujo donorystės įstaigose įdiegta priemonių visuma, kuria kaupiami ir donorystės veiklai naudojami duomenys apie kraujo donorus bei vykdoma jų atranka. Kad kraujo donorai galėtų duoti kraujo ar atskirų jo komponentų, jie turi atitikti numatytus sveikatos rodiklius, atlikti privalomas procedūras (registracija, duomenų sutikrinimas, donoro anketos pildymas, kraujo tyrimai (nustatoma kraujo grupė, Rh faktorius, hemoglobino kiekis kraujyje, Kell antigenas ir kt.) ir būti apžiūrėti gydytojo. Šį darbą atlieka kvalifikuotas kraujo donorystės įstaigų personalas. 46

47 Prieš imant kraują ar sudėtines kraujo dalis, turi būti patikrinta donoro sveikata. Patikrinimo tvarką, privalomų tyrimų sąrašą, reikiamus sveikatos rodiklius ir donorų apklausos anketos formą nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo Informacijos teikimas numatomiems donorams Kraujo donorystės įstaigos numatomiems kraujo ar kraujo komponentų donorams teikia šią informaciją: Eiliniams visuomenės nariams suprantamą tikslią mokomąją medžiagą apie pagrindines kraujo savybes, kraujo davimo procedūrą, iš kraujo ir aferezės būdu gaunamus komponentus ir jų svarbią naudą pacientams. Patikrinimo, sveikatos bei medicininės istorijos ir donorų kraujo tyrimų reikalavimo priežastis ir žinojimu pagrįsto sutikimo svarbą. Informaciją apie donorystės savarankišką ir laikiną atidėjimą arba uždraudimą ir priežastis, dėl kurių asmenys negali duoti kraujo ar jo komponentų, nes recipientui gali sukelti pavojų. Informaciją apie asmens duomenų apsaugą. Priežastis, dėl kurių asmenys negali duoti kraujo, nes tai pakenktų jų sveikatai. Informaciją apie donorystės procedūrų pobūdį ir atitinkamą su donoryste susijusią riziką bei galimybę, kad kraujas ir jo komponentai gali neatitikti nustatytų transfuzijos reikalavimų. Informaciją apie galimybę donorams persigalvoti dėl kraujo davimo arba galimybę bet kuriuo kraujo davimo proceso metu atsisakyti arba savarankiškai sustabdyti savo donorystę. Priežastis, dėl kurių svarbu, kad donorai informuotų kraujo donorystės įstaigą apie bet kokį vėlesnį įvykį, dėl kurio anksčiau duotas kraujas galėtų būti nebetinkamas transfuzijai. Informaciją apie kraujo donorystės įstaigos atsakomybę informuoti donorą, jei tyrimo rezultatai rodo kokį nors svarbų donoro sveikatos sutrikimą. Informaciją, kad tyrimais aptikus virusus, pavyzdžiui, ŽIV, HBV, HCV, ar kitus svarbius per kraują perduodamus mikroorganizmus, donorui duoti kraują bus uždrausta ir paimtas kraujo vienetas sunaikintas. Informaciją apie galimybę donorams bet kuriuo metu pateikti klausimus. Informacijos teikimo donorams tvarką nustato kiekvienos kraujo donorystės įstaigos vadovas. 47

48 Donoro apklausos anketos pildymas ir gydytojo apžiūra Prieš patvirtinant, kad asmuo tinkamas kraujo donorystei, jam ne tik atliekami kraujo tyrimai, bet pokalbio su gydytoju metu matuojamas kraujospūdis, stebima širdies veikla, analizuojami donoro apklausos anketoje pateikti duomenys: užduodami įvairūs klausimai apie sveikatos būklę, persirgtas ligas, patirtas traumas, vartojamus medikamentus, darbo pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Anamnezė tai duomenų, kuriuos gydytojas sužino iš donoro ir panaudoja juos spręsdamas apie donoro tinkamumą donorystei, visuma. Donoro apklausos anketos pildymas ir pokalbis su kraujo donorystės įstaigos gydytoju yra labai svarbūs užtikrinant kraujo donorystės saugumą. Labai svarbu, kad būsimas donoras ne tik sąžiningai ir atsakingai pateiktų teisingus duomenis apie save, bet ir pats gautų išsamią informaciją. Už pateiktų savo asmens duomenų teisingumą atsako asmuo pildantis anketą. Ši apklausa yra konfidenciali, o informacija apie donorą niekur negali būti skelbiama. Kadangi Lietuvoje donorų telkimą ir kraujo donorystės veiklą vykdo kelios kraujo donorystės įstaigos bei šiuo metu dar nėra vieningo kraujo donorų registro, labai svarbu, kad donoras kraujo donorystės įstaigai pasakytų, kiek ir kada paskutinį kartą davė kraujo ar kraujo sudėtinių dalių. Iš donorų gautina informacija Kraujo donorystės įstaigos užtikrina, kad, sudarant susitarimą dėl ketinimo tapti kraujo ar jo komponentų donoru, donorai prieš kiekvieną kraujo davimą kraujo donorystės įstaigai pateiktų šią informaciją: Donoro tapatybę įrodančius dokumentus ir informaciją ryšiams palaikyti. Donoro sveikatos ir medicininę istoriją, pildant donorų anketą ir apklausiant per asmeninę apklausą, kurią atlieka kvalifikuotas gydytojas. Ši informacija aprėpia veiksnius, galinčius padėti nustatyti ir atmesti asmenis, kurių duodamas kraujas galėtų kelti pavojų jų pačių ar kitų sveikatai (pvz., platinti ligas). Kraujo donorystės įstaigos imti kraują ar jo sudėtines dalis gali tik esant donoro parašui donorų anketoje, patvirtintame gydytojo, atsakingo už sveikatos istorijos gavimą, parašu. Parašu donoras patvirtina, kad: perskaitė ir suprato pateiktą mokomąją medžiagą; turėjo galimybę užduoti klausimų; gavo tinkamus atsakymus į visus užduotus klausimus; suteikė informacija pagrįstą sutikimą tęsti kraujo davimo procesą; visa jo pateikta informacija, jo turimais duomenimis, yra teisinga. 48

49 Kraujo donorų apklausos anketa, kurią privaloma užpildyti prieš kiekvieną kraujo davimą. KRAUJO DONORŲ APKLAUSOS ANKETA Kiekvieną kartą prieš duodamas kraujo ar jo sudėtinių dalių donoras privalo užpildyti šią anketą, o iškilus klausimams ar neaiškumamams - kreiptis į kraujo donorystės įstaigos gydytoją. Donoro vardas, pavardė Taip Ne 1. Ar gerai jaučiatės? Ar per paskutinių dviejų metų laikotarpį netikėtai, be aiškios priežasties buvo: sumažėjęs svoris?... karščiavimas?... viduriavimas?... išberta oda, gleivinės, lūpos?... padidėję limfmazgiai? Ar paskutinį mėnesį vartojote vaistus, buvote skiepijamas, lankėtės pas odontologą? Ar skaitėte, žinote bei suprantate, kas yra AIDS, hepatitai bei saugus seksas, ir tai, kad partneris gali užkrėsti hepatitu, nors pats niekada nesirgo gelta? Ar per paskutinius 12 mėnesių turėjote lytinių santykių su partneriu: infekuotu žmogaus imunodeficito ar hepatitų virusais?... vartojusiu injekcinius narkotikus?... gaunančiu atlygį (ypač pinigais ar narkotikais) už lytinius santykius?... sergančiu hemofilija? Ar kada nors vartojote narkotines medžiagas, ypač injekcines? Ar kada nors turėjote lytinių santykių už pinigus ar narkotikus? Klausimas vyrams: ar turėjote santykių su kitais vyrais? Klausimas moterims: ar manote, kad lytinis partneris galėtų turėti santykių ir su kitais vyrais? Ar per paskutinius 12 mėnesių: buvote tirtas mediciniškai, operuotas?... vėrėte auskarus, darėte tatuiruotę ar buvote gydomas akupunktūra?... buvo perpiltas kraujas? Klausimas moterims: ar esate (buvote per paskutinius 12 mėnesių) nėščia? Ar turite giminių, sergančių Kroicfildo-Jakobo (CJD) liga? Ar buvote gydytas preparatais, pagamintais iš žmogaus ar gyvulių organų? Ar per paskutinius 12 mėn. buvote kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietose? Ar turėjote buitinių santykių su asmenimis, infekuotais žmogaus imunodeficito ar hepatito virusais (šeimoje, darbe, tarp draugų)? Kur gimėte? 17. Ar gyvenote, buvote išvykęs į užsienį? Kada, kur ir kiek laiko? 18. Ar kada nors sirgote: gelta, maliarija, tuberkulioze, reumatine karštlige?... širdies ir kraujagyslių ligomis, padidėjusio kraujospūdžio ligomis?... alergija, astma?... nervų sistemos ligomis, ar buvo traukulių, sąmonės sutrikimų?... lėtinėmis ligomis (cukralige, piktybiniais susirgimais, skrandžio opa)?... kraujo ligomis?... lytiškai plintančiomis ligomis? Ar turite invalidumo grupę? Ar dirbate rizikingą darbą? Ar kada nors buvote atsisakę duoti kraujo, ar buvo atsisakyta imti kraują iš Jūsų? Ką pageidaujate duoti: kraują?... plazmą?... trombocitus?... Patvirtinu, kad perskaičiau ir supratau pateiktą mokomąją medžiagą, turėjau galimybę užduoti klausimų, gavau tinkamus atsakymus į visus užduotus klausimus ir pagal pateiktą informaciją sutinku tęsti kraujo ar jo sudėtinių dalių davimo procesą. Užtikrinu, kad visa mano pateikta informacija mano turimomis žiniomis yra teisinga. Parašas, data Kraujo donorystės įstaigos gydytojas Parašas, data

50 Kraujo donorais NEGALI būti... Kraujo donorais negali būti asmenys sergantys ar persirgę tam tikromis ligomis ir priklausantys rizikos grupėms Kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų tinkamumo kriterijai ir reikiami sveikatos rodikliai: Kraujo donorystės uždraudimo kriterijai Širdies ir kraujagyslių liga Centrinės nervų sistemos liga Polinkis į nenormalų kraujavimą Daugiakarčiai apalpimo atvejai ar konvulsijos Skrandžio ir žarnyno, šlapimo ir lyties, imunologinių, metabolinės, inkstų ar kvėpavimo sistemos ligos Diabetas Infekcinės ligos Piktybinės ligos Užkrečiamosios spongiforminės encefalopatijos (USE) (pvz.: Kroicfeldo-Jakobo liga, Kroicfeldo-Jakobo ligos variantas) Narkotikų vartojimas Ksenotransplantacijos recipientai Seksualinė elgsena Buvimas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje nuo 1980 metų 6 mėnesius ir ilgiau Numatomi donorai, sergantys arba sirgę sunkia širdies ir kraujagyslių liga, išskyrus visiškai išgydytus įgimtus sutrikimus Sirgę sunkia CNS liga Numatomi donorai, sirgę koagulopatija Išskyrus vaikystės konvulsijas ir atvejus, kai po donoro paskutinio vaistų prieš konvulsijas vartojimo praėjo ne mažiau kaip treji metai ir konvulsijos nebesikartojo Numatomi donorai, sergantys sunkia aktyvia, chroniška ar pasikartojančia liga Absoliuti kontraindikacija Hepatitas B, išskyrus asmenis, kurių HBsAg yra neigiamas ir kurie turi įrodytą imunitetą. Tokiems donorams reikia atlikti anti-hbc tyrimą. Hepatitas C ŽIV-1/2 ŽTLV I/II Sifilis Tuberkuliozė Babesiozė * Kala-azar (vidaus organų leismaniozė)* Trypanosomiasis cruzi (Čago liga)* Absoliuti kontraindikacija Asmenys, kurių šeimos istorija rodo esant didelę riziką išsivystyti USE, asmenys su ragenos ar tvirtosios smegenų plėvelės transplantu arba asmenys, kurie anksčiau buvo gydyti medikamentais, pagamintais iš žmogaus hipofizio. Esant Kroicfeldo-Jakobo ligos variantui, gali būti rekomenduojamos papildomos apsaugos priemonės Absoliuti kontraindikacija Visi recipientai Asmenys, dėl kurių seksualinės elgsenos kyla didelė rizika užsikrėsti sunkia infekcine liga, kuria gali būti užkrečiama per kraują Visi donorai PASTABA: Paskutinis punktas yra panaikintas sveikatos apsaugos ministro įsakymu. 50

51 Nušalinimams nuo kraujo donorystės laikinai arba visam laikui Kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų tinkamumo kriterijai ir reikiami sveikatos rodikliai: Kraujo donorystės laikinojo atidėjimo kriterijai: Infekcijos Po infekcinės ligos numatomiems donorams donorystė atidedama ne trumpiau kaip dviem savaitėms po visiško klinikinio pasveikimo. Infekcinė liga ar būklė Bruceliozė* Osteomielitas Ku karštinė Toksoplazmozė* Reumatizmas Karščiavimas (aukšta temperatūra) Gripas ar kita virusinė liga Maliarija* Asmenys, gyvenę maliarijos zonoje pirmuosius penkerius gyvenimo metus Asmenys, sirgę maliarija Asimptominiai endeminių zonų lankytojai Asmenys, sirgę nediagnozuota karštine liga per arba 6 mėnesių laikotarpiu nuo apsilankymo endeminėje zonoje Vakarų Nilo virusas (VNV)* Atidėjimo laikotarpio trukmė 2 metai nuo visiško pasveikimo dienos 2 metai nuo patvirtinto pasveikimo 2 metai nuo patvirtinto pasveikimo dienos 6 mėnesiai nuo klinikinio pasveikimo dienos 2 metai nuo simptomų pranykimo dienos, nebent būtų chroniškos širdies ligos požymių 2 savaitės nuo simptomų pranykimo dienos 2 savaitės nuo simptomų pranykimo 3 metai nuo grįžimo iš paskutinio lankymosi bet kokioje endeminėje zonoje, jei nepasireiškia simptomai; laikotarpis gali būti sutrumpintas iki 4 mėnesių, jei kiekvienąsyk duodant kraują imunologinių arba molekulinių genominių tyrimų rezultatai yra neigiami 3 metai nuo gydymo nutraukimo ir jokiems simptomams nepasirodžius. Priimtina tik tuomet, jei imunologinio arba molekulinio genominio tyrimo rezultatas yra neigiamas 6 mėnesiai nuo išvykimo iš endeminės zonos, nebent imunologinio arba molekulinio genominio tyrimo rezultatas yra neigiamas 3 metai nuo simptomų išnykimo; laikotarpis gali būti sutrumpintas iki 4 mėnesių, jei imunologinio arba molekulinio tyrimo rezultatas yra neigiamas 28 dienos nuo išvykimo iš zonos, kurioje VNV perduodamas žmonėms 51

52 Rizika gauti perpilant kraują perduodamą infekciją Endoskopinis tyrimas naudojant lanksčius instrumentus; kraujo patekimas ant gleivinės arba sužeidimas adata; kraujo komponentų transfuzija; žmogaus audinių ar ląstelių transplantas; sunki chirurginė operacija; tatuiravimas arba žiedų vėrimas į kūną; akupunktūra, išskyrus tuomet, jei ją atlieka kvalifikuotas medikas, naudojantis sterilias vienkartines adatas; asmenys, kuriems pavojus kyla dėl artimų buitinių santykių su hepatitu B sergančiais asmenimis Asmenys, dėl kurių elgsenos ar veiklos jiems kyla pavojus užsikrėsti infekcine liga, kuri gali būti perduodama per kraują Skiepijimas Susilpninti virusai arba bakterijos Dezaktyvuoti / sunaikinti virusai, bakterijos arba riketsijos Toksoidai Hepatito A arba hepatito B vakcinos Pasiutligė Erkinio encefalito vakcinos Kitoks laikinas atidėjimas Nėštumas Nesunki chirurginė operacija Dantų gydymas Gydymas vaistais Apsvaigimas nuo alkoholinių ar kitų medžiagų Buvimas kardomojo kalinimo ir/ar laisvės atėmimo vietose Atidedama 6 mėnesiams Nutraukus rizikingą veiklą, donorystė atidedama laikotarpiui, apibrėžiamam pagal atitinkamą ligą ir atitinkamų tyrimų buvimą 4 savaitės Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas ir nėra klinikinių požymių Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas ir nėra klinikinių požymių. Jei vakcinuota užsikrėtus, atidedama vieneriems metams Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas ir nėra klinikinių požymių 6 mėnesiai nuo gimdymo arba nėštumo nutraukimo, išskyrus ypatingas aplinkybes ir gydytojo nuožiūra 1 savaitė Nesudėtinga odontologinė procedūra atidedama iki kitos dienos (Dėmesio! Danties traukimas, šaknų plombavimas ar panašus gydymas laikomas nesunkia chirurgine operacija) Atsižvelgiant į paskirtų vaistų pobūdį, jų veikimą ir gydomą ligą 3 dienos Atidėjimas ypatingomis epidemiologinėmis sąlygomis Ypatingos epidemiologinės sąlygos (pvz., ligų protrūkiai) Kraujo ar jo sudėtinių dalių leidžiama duoti po 1 metų nuo išėjimo iš kardomojo kalinimo ir / ar laisvės atėmimo vietos Atidėjimas, atitinkantis epidemiologines sąlygas (apie tokį atidėjimą kompetentinga institucija praneša Europos Komisijai, kad būtų imtasi Bendrijos veiksmų) *Tyrimai ir donorystės atidėjimo laikotarpiai neprivalomi, jei surinktas kraujas naudojamas tik plazmai, skirtai dalyti į frakcijas. 52

53 Siekiant užtikrinti kraujo donorystės saugumą yra numatytas griežtas kraujo donorystės reglamentavimas, kuriuo vadovaujantis kraujo donorystės įstaigos atlieka donorų atranką, todėl dėl daugybės priežasčių ne visi norintieji gali tapti kraujo donorais. Kraujo donorystę mūsų šalyje reguliuoja Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas bei kiti atsakingų valstybės institucijų priimti norminiai teisės aktai. Kraujo donorystės įstatyme numatytos donoro teisės ir pareigos. Donorų teisės ir pareigos Donoras turi šias teises: gauti išsamią ir suprantamą informaciją apie iš jo paimto kraujo ar kraujo sudėtinių dalių kiekį, galimas kraujo ar kraujo sudėtinių dalių paėmimo, imunizavimo pasekmes jo sveikatai; reikalauti, kad iš jo paimtas kraujas ar kraujo sudėtinės dalys būtų panaudotos jo nurodytiems asmenims; atsižvelgdamas į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintas normas, nustatyti galimo paimti iš jo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių kiekį; gauti informaciją raštu, kiek iš jo paimta kraujo ar kraujo sudėtinių dalių; reikalauti, kad būtų užtikrintos saugios kraujo ar kraujo sudėtinių dalių paėmimo sąlygos; būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Įmonių, įstaigų, organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą; Vyriausybės nustatyta tvarka iš Valstybės biudžeto gauti kompensaciją; duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai; Vyriausybės nustatyta tvarka gauti garbės donoro vardą. Garbės donoras įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę gauti valstybinę pensiją. Donorų pareigos Donoras privalo: kraujo donorystės įstaigai pateikti raštišką sutikimą duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių; kraujo donorystės įstaigai pateikti duomenis, kada ir kiek paskutinį kartą davė kraujo ar jo sudėtinių dalių; donoro apklausos anketoje pateikti visus jam žinomus duomenis apie savo esamas ar persirgtas ligas, žalingus įpročius; kraujo ar kraujo sudėtinių dalių ėmimo metu laikytis asmens sveikatos priežiūros specialisto nurodymų. PASTABA: Kadangi valstybės teisės aktai nuolat yra tobulinami, todėl juose gali atsirasti pataisos. Leidinyje yra pateiktos 2010 m. gruodžio 31 d. galiojančios norminių teisės aktų nuostatos. 53

54 KRAUJO DAVIMAS Kraujo ar kraujo sudėtinių dalių paėmimo iš donoro tvarką, davimo dozes ir dažnumą nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Imti iš donoro kraują ar kraujo sudėtines dalis galima kraujo donorystės įstaigoje arba jos išvažiuojamuosiuose padaliniuose. Kraujo donorystės įstaiga sveikatos priežiūros įstaiga ar jos padalinys, licencijuoti visai kraujo donorystės veiklai arba daliai šios veiklos. Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo Donorui atvykus į kraujo donorystės įstaigą, jis registruojamas, patikrinama asmens tapatybė. Kai donoras užpildo apklausos anketą, jam iš piršto paimamas kraujas ir atliekamas tyrimas, kurio metu nustatoma AB0 kraujo grupė, Rezus faktorius, Kell antigenas ir hemoglobino kiekis kraujyje. Paskui donoras kviečiamas apklausai pas gydytoją, kuris įvertina bendrą jo sveikatos būklę (apžiūri išoriškai, pamatuoja kraujospūdį, įvertina širdies ir plaučių veiklą). Jei donoro sveikatos būklė atitinka reikalavimus, jam leidžiama duoti kraujo. Donoras privalo su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę ar vairuotojo pažymėjimą). Po donorų atrankos vykdoma kraujo ar atskirų jo komponentų paėmimo procedūra. Saugiam kraujo paėmimui reikalinga moderni įranga ir priemonės (vienkartiniai kraujo maišeliai, užpildyti specialiu tirpalu kraujui išsaugoti, medicininės priemonės ir kt.). Kraujas imamas kraujo donorystės įstaigose, jų filialuose ir mobiliuosiuose punktuose bei jų išvažiuojamuosiuose padaliniuose išvykų metu viešose vietose, ugdymo įstaigose, įmonėse, organizacijose ir įvairiose bendruomenėse. Kraujo davimo procedūra užtrunka 5 15 min. Kai iš donoro kraujo imamos tik atskiros kraujo sudėtinės dalys, donacijos procedūra gali būti ilgesnė: eritrocitų davimas užtrunka apie min., trombocitų apie 1 1,5 val., plazmos apie min. Dar šiek tiek laiko (apie min.) sugaištama būtiniems formalumams: registracijai, donoro apklausos anketos pildymui, kraujo tyrimui ir gydytojo apžiūrai. Po atrankos procedūros donoras gali atsigerti vandens ar arbatos, užkąsti sausainių, šokolado. Donorui išduodama speciali vienkartinių ir sterilių PVC kraujo maišelių sistema, sudaryta iš sterilios adatos, vamzdelių, keturių maišelių su antikoaguliantu ir pridėtiniu maitinamuoju tirpalu. Šioje sistemoje gali būti integruoti specialūs filtrai eritrocitams filtruoti. Taip pat donoras gauna kelis vakuuminius mėgintuvėlius, į kuriuos donacijos pradžioje paimama iki 20 ml kraujo laboratoriniams kraujo tyrimams. 54

55 Donoras paguldomas į patogų gultą ar pasodinamas į krėslą. Prieš donaciją apžiūrimos donoro rankos alkūnės lenkiamojoje dalyje ir parenkama vena, iš kurios bus duodamas kraujas. Parinkta vieta dezinfekuojama, ir adata įvedama į veną. Donorui patariama atsipalaiduoti ir kumščiuoti delne periodiškai spaudžiant minkštą kamuoliuką, nes šis veiksmas pagreitina kraujo tekėjimą. Donacijos metu kraujas iš venos per adatą ir vamzdelį teka į maišelį. Specialios svarstyklės matuoja imamo kraujo kiekį ir periodiškai judina maišelį, kad kraujas nesukrešėtų ir susimaišytų su jame esančiu tirpalu. Paėmus reikiamą kraujo kiekį, svarstyklės signalizuoja, jog reikia baigti donacijos procedūrą. Per donaciją donoras nuolat stebimas medicinos personalo, kad jam, esant reikalui, skubiai būtų suteikta pagalba. Aferezė yra procedūra, kurios metu atskiriami reikalingi kraujo komponentai, o likę grąžinami donorui. Duodant sudėtines kraujo dalis, donoras guldomas prie aferezės aparato. Aferezės metu iš paimto kraujo atskiriami tik reikalingi kraujo komponentai (trombocitai, eritrocitai, plazma), o likęs kraujas grąžinamas donorui. Paimamo kraujo kiekis yra standartinis 450 ml, tačiau jei donoras duoda tik sudėtines kraujo dalis, iš jo paimama 360 ml eritrocitų masės, o trombocitų nuo 200 iki 400 ml plazmos su ląstelėmis. Per atskirų kraujo komponentų paėmimo procesą, kad būtų atstatytas cirkuliuojančio kraujo tūris, gali būti sulašintas fiziologinis tirpalas. Pasibaigus kraujo ar jo sudėtinių dalių davimo procedūrai, venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti ir drėkinti dvi valandas. Donoras turi pailsėti min. Jam vėl rekomenduojam atsigerti ir užkąsti, kad organizme būtų atkurtas kraujo tūris ir cukraus kiekis kraujyje. Kraujo donorystės įstaigos darbuotojai padėkoja donorui, o neatlygintinai davusiesiems kraujo neretai įteikia šokolado, suvenyrų ar kitų dovanų. Donoro registracijos, apklausos ir gydytojo apžiūros, kraujo tyrimų rezultatai pažymimi kraujo donorystės įstaigoje saugomoje donoro kortelėje. Jei davęs kraujo asmuo turi donoro pažymėjimą, jame pažymima informacija apie kraujo ar sudėtinių kraujo dalių davimą. Ar galima užsikrėsti duodant kraujo? Dėl kraujo donorystės pažangos, įdiegtų saugumo priemonių ir griežto reglamentavimo šiuo metu kraujo donorystė yra kaip niekada saugi. Kraujas imamas į sterilią vienkartinę kraujo surinkimo sistemą. Visi instrumentai ir darbo priemonės taip pat yra vienkartinės, todėl nėra rizikos užsikrėsti duodant kraujo. 55

56 Kaip pasirengti kraujo donorystei? Kraujo donorystei reikia ruoštis atsakingai, tad būtina laikytis šių rekomendacijų: kraujo donorais gali būti tik sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, nesergantys lėtinėmis, širdies kraujagyslių ligomis ar cukriniu diabetu; asmuo, norintis duoti kraujo, privalo su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; donoro svoris turi būti ne mažesnis nei 50 kilogramų; prieš kraujo davimą donoras privalo būti pailsėjęs ir truputį užvalgęs. Jam būtina išgerti daugiau nei įprasta skysčių (mineralinio vandens, sulčių); duoti kraujo nepatartina po įtempto darbo ar po naktinės pamainos; keletą dienų prieš kraujo davimą negalima vartoti stiprių alkoholinių gėrimų; dieną prieš kraujo davimą patariama nevalgyti riebaus ir aštraus maisto (riebios mėsos, silkės, keptų bulvių, tarkuotų bulvių patiekalų, traškučių, majonezo, aštrių padažų, svogūnų ar česnakų...) ir būtina gerti kuo daugiau skysčių; kraujo davimo dieną rekomenduojama nerūkyti. Kaip elgtis po kraujo davimo? Po kraujo paėmimo procedūros uždėto tvarsčio negalima nuimti ar jį drėkinti dvi valandas. Po kraujo paėmimo donoras turi pailsėti nors 15 minučių. Kraujo davimo dieną donorui patariama aktyviai nesportuoti ir nedirbti sunkaus fizinio darbo. Laikantis šių reikalavimų ir rekomendacijų, donorui sumažėja tikimybė patirti nepageidaujamą poveikį, o kraujo davimo procedūra nesukelia nemalonių pojūčių. Kraujo davimo etapai kraujo donorystės įstaigoje: Registracija (patikrinama donoro asmens tapatybė, donoro kortelėje pildoma informacija). Donoro apklausos anketos pildymas (apie save donoras pateikia privalomą informaciją). Kraujo tyrimai (donorui nustatoma AB0 kraujo grupė, Rh faktorius, Kell antigenas, hemoglobino kiekis kraujyje). Gydytojo apžiūra (įvertinama donoro sveikatos būklė). Kraujo davimas (vykdoma kraujo donacija, stebima donoro savijauta). Podonacinis periodas (stebima donoro savijauta). 56

57 Kaip vyksta kraujo davimas? 1 Kraujo tyrimai: donorui nustaoma ABO kraujo grupė, Rh faktorius, Kell antigenas ir hemoglobino kiekuis kraujyje. Donoro registracija ir donoro apklausos anketos pildymas. Gydytojo apžiūra: įvertinama donoro sveikatos būklė ir priimamas sprendimas ar donoras gali duoti kraujo. Donoras ruošiamas kraujo davimo procedūrai: išduodami sterilūs vienkartiniai kraujo surinkmo maišeliai, parenkama vena, adatos dūrio vieta dezinfekuojama. Į veną įvedama sterili adata, imamas kraujas tyrimams. Kraujas renkamas į specialų plastikinį maišelį. Pabaigus donacijos procedūrą dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, donorui rekomenduojama pailsėti ir atsigerti.

58 Nepageidaujama (šalutinė) reakcija Duodant kraujo, nepageidaujamos organizmo reakcijos yra labai retos, bet verta jas paminėti. Kvalifikuoti kraujo donorystės centrų darbuotojai yra apmokyti, kaip elgtis tokiais atvejais ir padėti donorui. Dažniausiai šių reakcijų priežastys būna psichologinės (prigimtinė baimė pakenkti sau, adatos baimė, skausmas dūrio vietoje ir pan.). Labai retai gali pasireikšti nepageidaujamos šios organizmo reakcijos silpnumas, alpimas ar pykinimas. Šios reakcijos kartais būna donorui pirmą kartą duodant kraujo. Kraujo donorystė yra saugi. Daugybė kraujo donorų savo kraują dovanoja ne vieną kartą. Iš donoro paimamas tik toks kraujo kiekis, kuris donoro organizmui nesukelia jokios žalos. Po kraujo davimo kiekvieno žmogaus savijauta būna skirtinga. Tai priklauso nuo įvairių priežasčių. Teigti, kad visiems būna silpna ar visi blogai jaučiasi, nėra jokio pagrindo. Jei donoras sveikas, tinkamai pasiruošęs duoti kraujo ir sugeba įveikti baimę, tuomet jo savijauta būna gera. Nepageidaujama reakcija gali būti dėl greito kraujospūdžio pakitimo. Taip nutinka tuomet, jei donoras susijaudinęs, seniai valgęs, mažai gėręs skysčių ar pirmą kartą duoda kraujo. Ši reakcija yra tipiškai švelni, o pykinimas ir alpimas labai reti. Ypač retai pasitaiko, kad dėl nepavykusio adatos įvedimo dūrio vietoje atsiranda kraujosruva (mėlynė ar kitaip hematoma). Infekcijos patekimo tikimybė yra tik teorinė, nes dūrio vieta dezinfekuojama, naudojama vienkartinė ir sterili kraujo surinkimo įranga, o personalas dėvi apsisaugojimo priemones. Adatos įdūrimo vietoje atsiradusi mėlynė neturi jokios įtakos sveikatai ir savaime išnyksta po kurio laiko. Kitokius nemalonius pojūčius gali patirti donoras, duodantis sudėtines kraujo dalis. Pavyzdžiui, galima reakcija į aferezėje naudojamą natrio citratą, kuris būtinas, kad kraujas nekrešėtų. Labai svarbu, kad donoras informuotų personalą, jei jis negerai jaučiasi. Atvejų, kad būtų prarastas darbingumas, sutrikdyta sveikata ar pan., nėra buvę. Tačiau Lietuvos kraujo donorystės įstaigos, kurios turi asmens sveikatos priežiūros įstaigų statusą ir licencijuotos kraujo donorystės veiklai, yra apdraustos civilinės atsakomybės draudimu, o žalos atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Europos šalyse paskaičiuota, kad donoras duoti kraujo gali net kartų be nelaimingų atsitikimų. Reguliariai kraujo duodantys donorai per savo gyvenimą kraujo duoda kelias dešimtis kartų, todėl nelaimingų atsitikimų galimybė kraujo donorystėje minimali. Donorų bendruomenėje yra žmonių, kurie kraujo davė daugiau nei 100 kartų ir per visą savo donorystės praktiką nepatyrė jokio neigiamo poveikio sveikatai. Dėl objektyvumo verta paminėti, kad daug didesnė tikimybė patirti nelaimingą atsitikimą ar neigiamą poveikį sveikatai yra buityje ar darbe. Donoras turi teisę bet kada nutraukti donacijos procedūrą. 58

59 Nauda donorui Pastebima, kad po kraujo davimo donorai jaučiasi energingesni. Dauguma jų patiria moralinį pasitenkinimą dėl to, jog suvokia donorystės prasmingumą ir savo kilniu poelgiu padeda žmonėms, kurie tiesiog neišgyventų be donoro pagalbos. Taip pat įrodyta, kad kraujo donorystė trukdo geležies kaupimuisi organizme. Kraujo davimas gali sumažinti pavojų sirgti širdies ligomis ir skatina ląstelių atsinaujinimą. Kraujo donorystė stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą. Duodami kraujo, donorai netenka apie 650 kcal. Tačiau svarbiausia, kad donorams nemokamai atliekami brangiai kainuojantys kraujo tyrimai ir teikiamos gydytojo konsultacijos. Po kiekvienos donacijos atliekami kraujo tyrimai, kurių tikslas išsiaiškinti, ar donoro kraujas neužkrėstas per kraują plintančiomis virusinėmis ligomis (ŽIV, sifiliu, hepatitais B ir C). Lietuvos kraujo donorystės įstaigose kasmet vidutiniškai nustatoma, kad daugiau nei 500 donorų būna užsikrėtę hepatitu C, 300 hepatitu B ir daugiau kaip 100 ŽIV. Kraujo donorystė yra ir prevencinė priemonė pasitikrinti, ar žmogus neužsikrėtęs šiomis didelį pavojų keliančiomis virusinėmis ligomis. Jei laboratoriniai kraujo tyrimai dėl virusinių ligų parodo teigiamą rezultatą, donoras apie tai informuojamas asmeniškai ir nukreipiamas atlikti išsamesnių tyrimų į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Informaciją apie kraujo donorus yra konfidenciali ir kitiems neteikiama. Tai garantuoja asmens duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Patyręs netikėtą nukraujavimą, reguliariai kraujo duodančio žmogaus organizmas greičiau reaguoja į kraujo netekimą ir siekia jį kompensuoti. Kraujo donorystės įstaigos įvairiomis priemonėmis skatina neatlygintinai kraujo aukojančius donorus. Nemažai jų kraują aukoja dėl nesavanaudiškos motyvacijos ir netrokšta jokios naudos. Lietuvoje kraujo donorai už neatlygintinai aukojamą kraują ir aktyvų dalyvavimą donorystės veikloje pagerbiami suteikiant jiems donorystės žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro vardus. Šiuo metu valstybės teisės aktai numato, kad garbės donorams gali būti suteikta valstybės pensija. 59

60 DONORO KRAUJO TYRIMAI Kraujo donorystėje labai svarbus saugumas, todėl be donoro atrankos vykdomos ir kitos saugumo priemonės. Viena iš svarbiausių grandžių, užtikrinant kraujo donorystės saugumą, yra kraujo tyrimai, kurie atliekami kiekvieną kartą donorui duodant kraujo. Kraujo tyrimai atliekami prieš kraujo davimo procedūrą ir po jos. Kraujo tyrimai būtini ABO kraujo grupei, Rh faktoriui, Kell antigenui, hemoglobino kiekiui nustatyti ir infekcijos rizikai įvertinti. Kraujo tyrimai prieš duodant kraujo Prieš kiekvieną kraujo davimą atliekami šie tyrimai: hemoglobino koncentracijos nustatymas; kraujo grupės pagal AB0 sistemos antigenus; Rezus priklausomybės pagal D antigeną; pirminiams donorams Kell antigeno nustatymas. Atliekant medicininę donoro atranką, prireikus gydytojas gali skirti papildomus tyrimus ir rekomenduoti konsultacijas. Hemoglobino kiekio kraujyje nustatymas Hemoglobino kiekio kraujyje nustatymas yra svarbus įvertinant donoro sveikatos būklę ir nusprendžiant, ar jis gali duoti kraujo. Donorų vyrų hemoglobino kiekis kraujyje turi būti ne mažesnis nei 135 g / l, o moterų 125 g / l. Šiam rodikliui įtakos turi fiziologiniai lyčių skirtumai. Gali būti įvairių priežasčių, dėl kurių hemoglobino kiekis kraujyje neatitinka normos (pvz.: gyvensenos, mitybos įpročiai, ligos). Moterims didelę reikšmę gali turėti menstruacijos. Hemoglobinui jungiantis su dujomis (O2, CO2, CO), pagrindinį vaidmenį atlieka geležis, kuri taip pat nudažo eritrocitą raudonai. Dėl didelio eritrocitų kiekio kraujas yra raudonos spalvos. Hemoglobino koncentracijai kraujyje neatitikus normos, iš donoro kraujas neimamas ir jis laikinai nušalinamas nuo donorystės. Šiuo atveju galioja kraujo donorystės principas nepakenkti donorui. Kadangi hemoglobino kiekio pakitimai kraujyje gali rodyti ir sveikatos sutrikimus, labai svarbu, kad donoras apie tai gali pasikonsultuoti su kraujo donorystės įstaigos gydytoju. Jei hemoglobino kiekis kraujyje yra per žemas, dažniausiai, pakanka pakeisti mitybos įpročius. Tokiu atveju rekomenduojama valgyti maisto produktus, kuriuose yra daug geležies, kuri padeda atstatyti hemoglobino kiekį raudonuosiuose kraujo kūneliuose. Mėsa, subproduktai, daržovės (burokėliai ir brokoliai) rekomenduojami, kai hemoglobino kiekis kraujyje per žemas. Vieni produktai skatina geležies įsisavinimą, o kiti trukdo. Maistas ir gėrimai, kuriuose yra daug vitamino C (apelsinai ir kiti citrusiniai vaisiai bei jų sultys), gerina geležies įsisavinimą. Arbata ir kava tokiu atveju nerekomenduojami. Pasitarus su gydytoju ar vaistininku, galima vartoti ir tam tinkamus maisto papildus. 60

61 Kraujo donorams rekomenduojami maisto produktai: mėsa (ypač galvijų mėsa); žuvis; subproduktai (kepenys, menkės ikrai); kiaušiniai; duona ir grūdai; daržovės (burokėliai, brokoliai, kopūstai); džiovinti vaisiai (razinos, abrikosai, figos); švieži vaisiai (apelsinai, citrinos, kiviai). ABO kraujo grupių, Rh faktoriaus ir Kell antigeno nustatymas Kraujo grupės pagal AB0 sistemą, Rezus faktoriaus ir Kell antigeno nustatymas svarbus dėl donoro kraujo suderinamumo atliekant kraujo perpylimą. Turintieji Kell antigeną gali būti kraujo donorais, bet iš jų kraujo gali neimti, nes toks kraujas gali būti perpilamas pacientams, turintiems tik tokį patį antigeną. Kell antigeną turi iki 10 proc. baltosios rasės ir 2 proc. juodosios rasės žmonių. Sveikatai jis nedaro jokios neigiamos įtakos. Žmogaus, turinčio Kell antigeną, kraujas netinkamas perpilti žmogui, kuris jo neturi, nes gali būti komplikacijų dėl jo kraujyje galinčių pasigaminti antikūnų. Daugelyje šalių nerekomenduojama perpilti kraujo su Kell antigenu vaikams, jaunoms moterims, sergantiems onkologinėmis ir kraujo ligomis, nes tai sukelia neigiamą organizmo reakciją. Kraujo tyrimai po kraujo davimo Pradėjus donacijos procedūrą, į vakuuminius mėgintuvėlius paimamas nedidelis (iki 20 ml) donoro kraujo kiekis kitiems kraujo tyrimams atlikti. Šie tyrimai ypač svarbūs siekiant saugios kraujo donorystės. Po kiekvieno kraujo davimo atliekami šie tyrimai: kraujo grupės pagal AB0 sistemos antigenus; Rezus priklausomybės pagal D antigeną; pirminiams donorams Kell antigeno nustatymas; serologinis sifi lio; hepatito B paviršinio antigeno; hepatito C viruso antikūno; virusų ŽIV-1 ir ŽIV-2 antikūnų. Po pirmojo kraujo davimo donorams vyrams nustatomi antikūnai prieš eritrocitus. Tolesnių donacijų metu apie tyrimo būtinumą sprendžia donoro transfuzinę anamnezę įvertinęs gydytojas. Moterims donorėms imuninių antikūnų tyrimas atliekamas po pirmojo kraujo davimo ir kas šešis mėnesius, arba kai to reikalauja atranką atliekantis gydytojas. 1

62 Privalomų kraujo tyrimų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymai. Ši tvarka nustatyta remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/98/EB, kuri nustato žmogaus kraujo ir kraujo komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbimo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus. Kad kraujas būtų perdirbamas į atskirus komponentus ir naudojamas perpylimui, privalomojo kraujo tyrimo rezultatai turi būti neigiami. Esant tam tikrai epidemiologinei situacijai, kraujo donorystei gali būti sugriežtinti reikalavimai. Tokiu atveju griežtinama donorų atranka, asmenys, priklausantys rizikos grupėms, nušalinami nuo donorystės, atliekami papildomi tyrimai. Pavyzdžiui, galima paminėti Jakobo-Kroicfeldo ligos (kempinligės) epidemiologinę situaciją, kai donorai, kurie Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje buvo šešis mėnesius ir ilgiau, buvo priskiriami rizikos grupei ir nušalinami nuo kraujo donorystės. Valstybinės sveikatos apsaugos institucijos informuoja kraujo donorystės įstaigas dėl būtinybės padidinti budrumą ir teikia joms rekomendacijas dėl donorystės saugumo. Remiantis kraujo tyrimų rezultatais, donoras gali būti nušalintas nuo kraujo donorystės. 62

63 Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) sukelia AIDS. Kraujas neimamas iš žmogaus, infekuoto ŽIV. Tai dar neišgydoma infekcinė liga. AIDS išsivysto per kelerius metus nuo užsikrėtimo, o ligos požymiai kartais neišryškėja net iki 10 metų. Po užsikrėtimo ŽIV organizme gali išplisti per metus, todėl tyrimai, atlikti per šį laikotarpį, gali neaptikti šio pavojingo viruso. Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai: 1983 m. buvo atrastas pirmasis ŽIV-1, o 1986 m. antrasis ŽIV-2. Europoje, JAV ir Centrinėje Amerikoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų asmenų vyrauja ŽIV-1 tipas, o Afrikoje ŽIV-2. Jie skiriasi tuo, kad ŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai sunkesni ir liga iki AIDS greičiau progresuoja. Užsikrėtusieji ŽIV-1 virusu yra neapsaugoti nuo užsikrėtimo kitu viruso tipu, todėl būna asmenų, užsikrėtusių abiem viruso tipais. Beje, šie asmenys gali būti užsikrėtę ir hepatitu. ŽIV perduodamas per kraują, spermą, makšties ir gimdos kaklelio išskyras. ŽIV užsikrečiama, kai į kraują tiesiogiai pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai. Šiuo virusu galima užsikrėsti per nesaugius lytinius santykius (daugiau nei 80 proc.), per kraują (perpilant kraują, transplantuojant užkrėstus organus, kontaktuojant su krauju ar jo produktais, naudojant užkrėstus instrumentus (švirkštus, adatas ir pan.) ir darant bei atnaujinant tatuiruotes. Hepatitas B Hepatitas B tai lėtinė kepenų liga, sukelta hepatito B viruso (HBV). Paprastai liga prasideda nuo ūminio hepatito B ir pereina į lėtinį. Šis hepatitas turi specifinių žymenų kraujyje ir kepenyse. Manoma, kad apie 5 proc. gyventojų yra lėtiniai infekcijos nešiotojai. Liga galima užsikrėsti kontaktuojant su užsikrėtusiojo organizmo skysčiais: per lytinius santykius, seiles, šlapimą ar net kraujo perpylimą, intraveniškai vartojant narkotikus, įsidūrus, įsipjovus. Hepatitu B infekuotas žmogus gali nesusirgti metų. Ši liga sunkiai gydoma ir dažnai pereina į lėtinį hepatitą, o paskui į kepenų cirozę ir nepakankamumą. Hepatitas C Hepatitas C tai virusinė, dažniausiai lėtinė kepenų liga, pažeidžianti kepenų ląsteles ir sukelianti kepenų cirozę ir nepakankamumą. Šią ligą sukelia hepatito C virusas (HCV). Hepatito C virusą nešioja apie 3 proc. žmonių. Lietuvoje šia liga serga apie 1 proc. gyventojų. Virusu užsikrečiama per kraują: vartojant intraveninius narkotikus, perpilant kraują, užsiimant nesaugiais lytiniais santykiais, darant ar atnaujinat tatuiruotes, į įvairias kūno vietas veriantis papuošalus ar atliekant kitas procedūras. Dažnai sergantieji hepatitu C yra ir hepatito B nešiotojai. Hepatitas C atrastas tik 1989 metais. Iki 1995-ųjų donorų kraujyje nebuvo ieškoma šio viruso. Todėl iki 1996 m. donorams, kurie davė kraujo, pacientams, kuriems atliktas kraujo perpylimas, ar asmenims, turėjusiems sąlytį su krauju, rekomenduojama išsitirti nuo hepatito C. 63

64 Sifilis Sifilis tai lytiškai ir per kraują plintanti venerinė liga. Ją sukelia bakterija Treponema pallidum. Sifiliu galima užsikrėsti lytiškai santykiaujant, per kraują ar per užsikrėtusiojo organizmo skysčius. Taip pat nėštumo metu motina infekciją gali perduoti savo vaisiui. Yra trys sifilio stadijos. Ši liga gali neturėti jokių simptomų. Negydant sifilio, išsivysto tokia ligos stadija (kartais trunka iki kelių dešimtmečių), kai gali būti pažeistas bet kuris organas ar audinys, atsirasti psichikos sutrikimų. Jei per kraujo tyrimą aptinkama infekcija Jei per kraujo tyrimą aptinkama infekcija, donoras apie tai informuojamas garantuojant jo anonimiškumą. Kraujo donorystės įstaigoje donoras konsultuojamas ir nukreipiamas pakartotinam tyrimui. Jei tyrimai rodo, kad kraujyje aptiktas ŽIV, donoras nukreipiamas į Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą. Verta atkreipti dėmesį, kad šios infekcijos retos, todėl žmonės dažnai nesureikšmina jų keliamos grėsmės. Tad svarbu nuolat priminti apie sąžiningumo ir nuoširdumo, atsakant į sveikatos klausimyno klausimus, svarbą. Jei donorą neramina, kad jis gali būti infekuotas (dėl įvairių priežasčių), jam būtina tiksliai užpildyti donoro apklausos anketą ir pasikonsultuoti su kraujo donorystės įstaigos gydytoju, kuris atlieka donorų atranką. Informacijos konfidencialumas garantuojamas. Saugi ir atsakinga donoro elgsena yra labai svarbi norint užtikrinti kraujo donorystės saugumą ir paties donoro sveikatos būklę. 64

65 Kasmet Lietuvos kraujo donorystės įstaigų laboratorijose donorams vidutiniškai nustatoma: 500 hepatito C atvejų, 300 hepatito B atvejų, 100 ŽIV atvejų. Lango periodas Lango periodu vadinamas laikotarpis nuo viruso patekimo į organizmą iki imuninės sistemos atsako, kai organizme pradeda gamintis antikūnai. Į organizmą patekus infekcijai, žmogus savo kraujyje jau nešioja virusą, tačiau antikūnai kovai su virusu dar tik gaminasi arba jų nėra pakankamai. Lango periodas dėl įvairių priežasčių gali būti labai skirtingas, o kraujo tyrimai neigiami. Būtina žinoti, kad didžiausia infekcijos platinimo tikimybė būna tik užsikrėtus, kai viruso koncentracija organizme didelė, o neutralizuojančių virusą antikūnų dar nėra. Labai svarbu donorui prieš kraujo davimą atvirai pateikti visą reikalingą informaciją pildant donoro apklausos anketą ir per pokalbį su gydytoju. Priklausymas rizikos grupėms, nesaugi seksualinė elgsena, intraveninių narkotikų vartojimas, tatuiruočių darymas ir atnaujinimas, papuošalų vėrimasis į įvairias kūno vietas, buvimas šalyse, kuriose pavojinga epidemiologinė situacija, buvimas asmens įkalinimo vietose ir kt. padidina tikimybę užsikrėsti virusinėmis per kraują plintančiomis ligomis. Kol per kraujo tyrimą bus aptikti antikūnai, gali prabėgti 3 12 savaičių (kai asmuo buvo infekuotas ŽIV). Hepatito B periodas nuo užsikrėtimo iki antikūnų susidarymo trunka 3 16 savaičių, o hepatito C 8 24 savaitės. Kraujo donorystės įstaigose atliekami pažangūs donorų kraujo tyrimai, kurie leidžia gerokai sutrumpinti virusų lango periodą. Tai labai svarbu užtikrinant saugių kraujo komponentų gamybą ir sumažinant riziką pacientams, kai jiems perpilamas donorų kraujas. Klaidingi teigiami kraujo tyrimų rezultatai: klaidingas pavojus Pasitaiko, kad kraujo tyrimai parodo klaidingą teigiamą rezultatą, t. y. kai kraujo tyrimas yra neigiamas tiriamajam žymeniui, o tyrimas klaidingai jį parodo. Šis klaidingas pavojus gali sukelti daug nerimo donorui, kuris neinfekuotas, bet jo kraujo tyrimai parodė teigiamą rezultatą. Kraujo tyrimams naudojamos technologijos yra tokios jautrios, kad jos gali paskelbti klaidingą pavojų. Vaizdžiai tai galima palyginti su labai jautria signalizacija, kuri įsijungė pasirodžius ne tikram įsilaužėliui, o smalsiai pelei. Todėl bet kokiu atveju be galo svarbu įsitikinti, ar pavojus yra rimtas. Jei kraujo tyrimai rodo teigiamą rezultatą, donoras nukreipiamas išsitirti pakartotinai. 65

66 KRAUJO KOMPONENTŲ GAMYBA Siekiant kuo didesnio kraujo donorystės saugumo, Lietuvos teisės aktai numato griežtus reikalavimus, kurie reglamentuoja, kaip turi būti imamas, perdirbamas ir saugomas donorų kraujas. Kraujo donorystės įstaigose iš donorų paimtas ir ištirtas kraujas perdirbamas į įvairius kraujo komponentus, kurie vėliau tiekiami ligoninių kraujo bankams. Kraujo komponentai terapiniam naudojimui skirtos sudėtinės kraujo dalys (eritrocitai, leukocitai, trombocitai, plazma), kurios gali būti paruoštos įvairiais būdais. Kraujo preparatai vaistiniai preparatai, pagaminti iš žmogaus kraujo ar plazmos. Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo Kaip gaminami kraujo komponentai? Vienas iš esminių atradimų kraujo donorystės istorijoje buvo plastikinių kraujo maišelių atradimas. Šių maišelių sistema leidžia saugiai paimti, saugoti ir perdirbti kraują į atskirus komponentus. Komponentų gamyba vykdoma kraujo donorystės įstaigose, kurios šiai veiklai yra licencijuotos. Per donaciją donorų kraujas surenkamas į vienkartinę sterilią plastikinių (PVC) kraujo maišelių sistemą, sudarytą iš adatų, vamzdelių ir keturių maišelių. Šioje sistemoje gali būti integruoti specialūs filtrai eritrocitas filtruoti. Pagrindiniame maišelyje, į kurį surenkamas kraujas, yra speciali cheminė medžiaga (antikoaguliantas), stabdanti kraujo krešėjimą. Aferezės būdu iš donoro galima paimti tik sudėtines kraujo dalis: plazmą, trombocitus, eritrocitus. Aferezė tai vieno ar daugiau kraujo komponentų gavimo metodas, apdorojant visą kraują specialiais įrenginiais, kuriuo likę kraujo komponentai per procesą ar jo pabaigoje grąžinami donorui. Paimtas kraujas su specialia įranga (centrifugomis) išskaidomas į atskiras sudėtines dalis. Per šį procesą kraujas išskirstomas į tris skirtingo tirštumo sluoksnius: viršutinį plazmą, vidurinį trombocitus ir leukocitus bei apatinį eritrocitus. Atskirtos kraujo dalys patenka tik į joms skirtus maišelius. Eritrocitai pakliūva į maišelį, kuriame yra specialus maitinamasis tirpalas. Antikoaguliantas cheminė medžiaga, stabdanti kraujo krešėjimą. 66

67 Lietuvoje naudojamų kraujo komponentų nomenklatūra: konservuotas kraujas; eritrocitai be leukocitų-trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale; eritrocitai be leukocitų pridėtiniame tirpale; nuplauti eritrocitai; šviežiai užšaldyta plazma; trombocitai, gauti iš konservuoto kraujo; krioprecipitatas; trombocitai, gauti aferezės būdu, be leukocitų. Dėl saugumo visi kraujo komponentai specialiai ženklinami, kad iškilus, net menkiausiai problemai, ji būtų atsekama. Kraujo donorystės įstaigose yra įdiegtos griežtos saugumo ir kokybės valdymo sistemos. Atskirtiems kraujo komponentams saugoti sudaromos specialios sąlygos, o vėliau jie tiekiami gydymo įstaigoms, kuriose komponentai naudojami pagal paskirtį. Kraujo komponentų saugojimas Numatyti griežti reikalavimai kraujo komponentams saugoti. Specialiose saugyklose palaikomas tinkamas mikroklimatas ir reikalinga temperatūra, nes nuo to labai priklauso kraujo komponentų kokybė. Kraujo komponentai saugomi specialiomis sąlygomis. Eritrocitai laikomi +4 C temperatūroje. Atsižvelgiant į jų surinkimo, perdirbimo ir laikymo sąlygas, jie gali būti saugojami paras. Trombocitai laikomi +22 C temperatūroje ir gali būti saugojami penkias paras. Jie saugojami ir iki septynių parų, tačiau privaloma nuolat tikrinti bakterinį užterštumą. Kad trombocitai gautų deguonies ir atiduotų anglies dvideginį, saugykloje trombocitų maišeliai nuolat judinami. Šviežiai šaldyta plazma laikoma žemesnėje nei 30 C temperatūroje ir gali būti saugojama kelis mėnesius. Trumpiausiai išsaugojami granulocitai (aferezės būdu gauta koncentruota granulocitų suspensija), kurie, esant +22 C temperatūrai, išlaikomi tik 24 valandas. Saugyklose leistini tik labai nežymūs temperatūros svyravimai.

68 Kraujo komponentams išsaugoti gali būti taikomas ir kriogeninis (žemos temperatūros) konservavimas. Taip eritrocitai išsaugomi iki 30 metų, trombocitai iki dvejų metų, o kraujo plazma iki trejų metų. Kadangi kraujo komponentų poreikis gydymo įstaigose yra nuolatinis ir didelis, o kraujo komponentų galiojimas sąlyginai trumpas, būtina nuolat papildyti kraujo atsargas kraujo bankuose. Kriogeninis šaldymas mūsų šalyje taikomas tik kraujo plazmai, kuri naudojama perdirbti į kraujo preparatus. Kitose šalyse taip konservuojami ir kiti kraujo komponentai. Tokiu būdu konservuoti kraujo komponentai gali būti ruošiami ypatingiems atvejams: esant didelių stichinių nelaimių tikimybei, karo veiksmų grėsmei ar pan. Kraujo donorystės įstaigos perdirbtus kraujo komponentus tiekia gydymo įstaigų kraujo bankams. Komponentus reikia tiekti tokiomis sąlygomis, kad būtų užtikrintas produkto tinkamumas. Kraujo preparatų gamyba Kraujo preparatais vadinami iš žmogaus kraujo plazmos pagaminti vaistiniai (farmaciniai) preparatai. Po kraujo komponentų gamybos proceso likusi kraujo plazma naudojama terapiniams tikslams. Lietuvos gydymo įstaigose suvartojama apie 1 / 3 gautos plazmos. Likusi perteklinė plazma naudojama kraujo preparatams gaminti: albuminui, imunoglobulinui, protrombino kompleksui ir krešėjimo faktoriams. Šie preparatai naudojami infekcinėms ligoms gydyti, per operacijas, nukraujavimui stabdyti ir kt. Kadangi Lietuvoje nesukaupiamas didelis kraujo plazmos kiekis, mūsų šalyje ji neperdirbama. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos numatytą tvarką kraujo plazma į kraujo preparatus perdirbama užsienio šalyse. Per preparatų gamybą didelis kiekis plazmos sumaišomas didelėje talpoje, kurioje jį veikia įvairūs cheminiai ir fiziniai procesai. Labai svarbu, kad kraujo plazma atitiktų būtinus saugumo reikalavimus ir neliktų nė menkiausios užkrato tikimybės, mat per gamybą gali būti naudojama net donorų plazma. Jei į šį kiekį papuls nors vieno virusinėmis ligomis užkrėsto donoro plazma, visus pagamintus kraujo preparatus reikės sunaikinti. Kraujo donorystės veikloje labai svarbu užtikrinti saugumą. 68

69 Kokybės užtikrinimas Kad būtų užtikrintas kraujo komponentų ir preparatų saugumas, kraujo donorystės įstaigose įdiegtos griežtos saugumo priemonės ir kokybės valdymo sistemos. Griežtą tvarką nustato tiek nacionaliniai teisės aktai, tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos. Kraujo donorystės įstaigų veikla nuolat tikrinama kontroliuojančių institucijų, atliekami auditai ir pan. Šiose įstaigose dirba aukštos kvalifikacijos personalas, nuolat diegiamos saugumą užtikrinančios priemonės ir technologijos, vyksta mokymai siekiant perteikti pažangią patirtį. Visos šios griežtos priemonės taikomos siekiant užtikrinti kraujo donorystės saugumą, kraujo komponentų ir preparatų kokybę ir, svarbiausia, nepakenkti nei donorui, nei pacientui. Lietuva priklauso tarptautinei organizacijai Europos kraujo aljansui. Jos tikslas siekti aktyvesnio bendradarbiavimo tarp Europos šalių kraujo tarnybų, keistis aktualia informacija. Europos kraujo aljanso nuomonė turi įtakos Europos Komisijos sprendimams priimant Europos Sąjungos direktyvas dėl kraujo donorystės ir kraujo tarnybų veiklos. Būtina paminėti, kad viena iš svarbiausių kraujo donorystės saugumo užtikrinimo priemonių yra neatlygintina kraujo donorystė. Tyrimais įrodyta, jog tarp neatlygintinai kraują aukojančių donorų kelis kartus mažiau aptinkama per kraują plintančių virusinių infekcijų. Pažangiose šalyse neatlygintinos kraujo donacijos sudaro proc. MES UŽ SAUGIĄ DONORYSTĘ! Nacionalinė donorų asociacija siekia, kad palaipsniui būtų pasiekta neatlygintina kraujo donorystė ir sėkmingai įgyvendinta Lietuvoje vykdoma Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa. 69

70 KRAUJO PANAUDOJIMAS Transfuzija kraujo ar kraujo komponentų perpylimas į žmogaus organizmą gydymo tikslu. Recipientas asmuo, kuriam gydymo tikslu atliekama kraujo ar kraujo komponentų transfuzija. Ligoninės kraujo bankas ligoninės padalinys, laikantis ir skirstantis kraują ir jo komponentus, turintis teisę atlikti kraujo ir jo komponentų suderinamumo tyrimus ir vykdyti transfuzinę veiklą išimtinai ligoninės reikmėms tenkinti. Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo Kraujo komponentų tyrimai Prieš perpilant donoro kraują, nustatoma recipiento (žmogaus, kuriam bus perpilamas kraujas ar jo komponentai) kraujo grupė ir Rezus faktorius, atliekami kiti donoro ir recipiento kraujo suderinamumo tyrimai. Siekiant išvengti net menkiausių gydymo komplikacijų, pacientams perpilamas tik tos pačios kraujo grupės ir Rezus faktoriaus kraujas. Tik išskirtiniais atvejais galima perpilti kitos suderinamos kraujo grupės donoro kraują. Kartais pacientui gali būti perpilamas jo paties kraujas. Šis procesas vadinamas autologine transfuzija. Autologinė transfuzija tai kai donoras ir recipientas yra tas pats asmuo ir kai transfuzijai naudojamas iš anksto paruoštas kraujas bei jo komponentai. Taip kraujas gali būti ruošiamas numatytai chirurginei operacijai, per kurią galima kraujo netektis. Šiam kraujui paruošti (donorų atrankai, kraujo paėmimui, perdirbimui, saugojimui, skirstymui, sunaikinimui) taikomi specialūs reikalavimai. Toks kraujas visuose etapuose turi būti atskirtas nuo kitų donorų kraujo (alogeninio kraujo). Kokiems pacientams reikalingas donorų kraujas? Kad suvoktumėte donorystės reikšmę, būtina žinoti, kam naudojamas donorų kraujas. Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 70 asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Jose pacientams suteikiamos 137 paslaugos, kurių metu naudojami komponentai ir preparatai iš donorų kraujo: 104 stacionarinės paslaugos; 4 dienos chirurgijos; 4 dienos stacionaro; 1 paliatyviosios pagalbos; 21 transplantacijos; 3 slaugos paslaugos. Kraujas perpilamas ligoniui smarkiai nukraujavus per chirurginę operaciją, patyrus traumą, nudegus, apsinuodijus, sergant mažakraujyste, sunkiomis infekcinėmis, onkologinėmis ir kraujo ligomis. 70

71 Neatsitiktinai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje prie kraujo donorystės lopšio stovi kilnios profesijos medikai akušeriai, puikiai žinantys, koks pavojus kyla gyvybei, kai per komplikuotą gimdymą gimdyvė netenka daug kraujo. Kartais, kad būtų išgelbėta gimdyvės gyvybė, prireikia net kelių dešimčių donorų kraujo. Pasaulinės kraujo donorų organizacijos (FIODS / IFBDO) duomenimis, pasaulyje kasmet per gimdymą miršta net kraujo donorų pagalbos nesulaukusių gimdyvių. Tai labai tragiška statistika: pusės milijono moterų, kurios galėtų patirti motinystės džiaugsmą, gyvybė užgesta, ir pusė milijonų vaikų kasmet tampa našlaičiais! Klaidinga matyti, kad donorų kraujas reikalingas tik nelaimės atveju netekus kraujo. Lietuvos medikai mini atvejį, kai, siekiant išgelbėti moters gyvybę, jai prireikė net 830 donorų kraujo komponentų. Deja, ši dramatiška kova dėl moters gyvybės buvo nesėkminga. Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino indikacijų sąrašą, kuriuo remiantis atliekama kraujo transfuzija, tačiau visais atvejais galutinį sprendimą dėl kraujo transfuzijos priima gydytojai. Donorų kraujo panaudojimas rodo medicinos pažangą: gelbstima ne tik žmonių gyvybė, bet ir pats gydymas yra efektyvesnis, o pacientai greičiau sveiksta. Šiuolaikinėje transfuzijos praktikoje ligoniui perpilami kraujo komponentai: eritrocitai, trombocitai, šviežiai šaldyta plazma. Pacientui atliekamas netiesioginis kraujo ar jo komponentų perpylimas per specialią sistemą, sudarytą iš plastikinių maišelių, vamzdelių, filtrų ir adatų. Išskirtiniais atvejais galima atlikti ir tiesioginį kraujo perpylimą, t. y. ligoniui kraujas perpilamas specialiu aparatu tiesiai iš parinkto ir ištirto donoro. Konservuotas kraujas ar kraujo komponentai suleidžiami į veną, rečiau į arteriją ar kaulų čiulpus. Perpilamas konservuotas kraujas ar kraujo komponentai, sintetiniai kraujo pakaitalai teka srovele arba lašinami (20 60 lašų per minutę). Kraujo perpylimas Kraujo perpylimas (hemotransfuzija) yra kraujo ar jo komponentų perpylimas į žmogaus kraujotakos sistemą. Kartais pasitaiko nuomonių, kad perpilamas toks kraujas, koks paimtas iš donoro. Šiuo metu įprasta, jog dėl didesnio efektyvumo pacientui perpilamos reikalingos sudėtinės kraujo dalys kraujo komponentai. Į atskirus komponentus perdirbtas donorų kraujas bei atlikus visas būtinas procedūras (kraujo tyrimus, gamybos, saugojimo ir kt.) tiekiamas gydymo įstaigų kraujo bankams. Kraujo komponentai padidina transfuzijos efektyvumą ir sudaro galimybę iš vieno donoro gautą kraują panaudoti keliems pacientams. 71

72 Kraujo bankuose kaupiamos kraujo komponentų atsargos įvairiems galimiems atvejams. Kraujo donorystės įstaigos įsipareigojusios užtikrinti savalaikį ir nepertraukiamą kraujo komponentų tiekimą ligoninėms. Gydymo įstaigoms taip pat tiekiami šie iš donoro kraujo paruošti preparatai: imunoglobulinas, albuminas, protrombinas ir krešėjimo faktoriai. Kraujo perpylimas dažnai asocijuojasi su greitosios pagalbos automobilio švyturėliais, eismo įvykiais, chirurginėmis operacijomis... Tačiau donorų paaukotas kraujas nuolat naudojamas ir įvairioms ligoms gydyti. Kraujas perpilamas ligoniui smarkiai nukraujavus, nudegus, apsinuodijus, sergant mažakraujyste, sunkiomis infekcinėmis ir onkologinėmis ligomis. Pažangiose Europos šalyse kraujo suvartojimo statistika labai iškalbinga: 39 proc. kraujo prireikia vėžiniams susirgimas gydyti; 20 proc. kraujo prireikia širdies ir kraujagyslių bei pulmonologinėms ligoms gydyti; 41 proc. kraujo prireikia kitoms ligoms gydyti. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras nurodo dažniausias kraujo sunaudojimo sritis ir jo sunaudojimo kiekį procentais: bendroji chirurgija 23 proc.; vidaus ligos 15 proc.; širdies ir krūtinės chirurgija 13 proc.; ortopedija 11 proc.; kraujo ligos 9 proc.; eismo įvykiai ir nelaimingi atsitikimai 8 proc.; inkstų ligos 6 proc.; naujagimių ligos 6 proc.; reanimacija 4 proc.; akušerija ir ginekologija 3,5 proc. Lietuvos sveikatos mokslo universiteto ligoninė Kauno klinikos taip pat pateikė informaciją apie kraujo sunaudojimą: chirurgija 11 proc.; vidaus ligos 13 proc.; širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgija 13 proc.; ortopedija 7 proc.; kraujo ir onkologinės ligos 20 proc.; inkstų ligos 5 proc.; naujagimių ligos 1 proc.; reanimacija 13 proc.; akušerija ir ginekologija 3 proc.; neurochirurgija, traumos, intensyvi terapija 9,5 proc. 72

73 Vėžiniai susirgimai Itin daug kraujo suvartojama gydant vėžiniais susirgimais sergančius pacientus. Pavyzdžiui, anemija (mažakraujystė), kai raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kraujo čiulpuose sutrikdo chemoterapija. Vėžiu sergantiesiems gydymas kraujo komponentais reikalingas dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, jei dėl chemoterapijos ir kitų gydymo būdų sutrinka paciento kaulų čiulpų veikla, jei stinga maistingųjų medžiagų, jei dėl mitybos problemų ligonis negauna organizmui reikalingų medžiagų (vitaminų, geležies...). Donoro pagalbos laukia ir mažyliai, ir garbaus amžiaus žmonės. Širdies ir kraujagyslių bei pulmonologinės ligos Nemažai donorų kraujo reikia pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Šioms ligoms gydyti dažniausiai prireikia chirurginės operacijos. Per operacijas kraujo sąlyginai nedaug suvartojama, tačiau operuoti tenka daug pacientų. Kraujo netekimas Kraujo netekimas tai skubūs atvejai, kai donorų kraujo ypač reikia kovojant dėl žmogaus gyvybės. Skubūs atvejai tai įvairios traumos, kraujavimas dėl nenustatytų priežasčių, kai kraujo žūtbūt prireikia per eismo įvykį nukentėjusiems žmonėms, taip pat skrandžio opa sergantiems ligoniams. Ypač tragiškų atvejų pasitaiko per gimdymą, kai moteris nukraujuoja. Tuo metu jai skubiai reikia kelių dešimčių donorų kraujo. Jei nukraujavimas stiprus, pacientui perpilamas prarastas kraujo kiekis, t. y. ne tik raudonieji kraujo kūneliai, bet ir plazma, trombocitai. Kaip naudojami skirtingi kraujo komponentai? Pacientams gydyti naudojamos ne visos kraujo ląstelės. Dažniausiai eritrocitai ir trombocitai, o leukocitų kiekį kraujo komponentuose siekiama sumažinti. Raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) naudojami per chirurgines operacijas, gydant nukraujavimą, mažakraujystę. Trombocitai perpilami tada, kai pacientas nukraujuoja, kai dėl onkologinių susirgimų organizme sutrinka trombocitų gamyba. Plazmos prireikia, kai pacientui sumažėja cirkuliuojančio kraujo tūris, gydant nudegimus, traumas ir kai dėl nukraujavimo, ligų ar vaistų sutrinka kraujo krešėjimo sistema. Gydytojas, prieš paskirdamas pacientui kraujo perpylimą, vadovaujasi Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintu indikacijų sąrašu ir visapusiškai įvertinęs paciento būklę. 73

74 Komplikacijos perpilant kraują Šiandien per kraujo perpylimą labai retai pasitaiko komplikacijų, bet tai gali nutikti dėl įvairių priežasčių. Galimos komplikacijos imuninės, infekcinės ir dėl padarytų klaidų. Imuninės komplikacijos Imuninės komplikacijos būna dėl donoro ir paciento kraujo nesuderinamumo: vieno kraujyje esantys antikūnai reaguoja su kito kraujyje esančiais antigenais. Infekcija Infekcijas sukelia su donoro krauju patekusios bakterijos, virusai ir parazitai. Labai retai tai nutikti gali gaminant kraujo komponentus. Ypatinga priežiūra reikalinga ruošiant trombocitus, nes jie laikomi +22 ºC temperatūroje, kuri ypač palanki bakterijoms vystytis. Virusai gali būti perduoti ir su donoro krauju. Pavojingiausi ŽIV ir hepatitai B ir C. Siekiant to išvengti, vykdoma griežta donorų atranka ir atliekami privalomi kraujo tyrimai. Klaidos Labai retai per klaidą kraujas gali būti perpilamas ne tam pacientui (netinkamos kraujo grupės ar Rezus faktorius). Tikimybė suklysti perpilant kraujo komponentus būna viena iš Siekiant kuo didesnio saugumo, gydymo įstaigų kraujo bankuose prieš transfuziją labai kruopščiai atliekami donorų kraujo suderinamumo tyrimai, o kraujo donorystės įstaigose vykdoma griežta donorų atranka ir jų kraujo tyrimai. Prieš kraujo perpylimą būtina atlikti donoro ir recipiento kraujo suderinamumo tyrimus. 74

75 KRAUJO DONORAS! BŪTI AR NEBŪTI? Šiuolaikinėje medicinoje nuolat didėja donorų kraujo poreikis ir vis daugiau gydymui suvartojama kraujo komponentų ir preparatų. Daugelyje Vakarų Europos šalių kraujo donorai, kurių amžius nuo 18 iki 65 metų, sudaro 5 10 proc. nuo viso gyventojų skaičiaus. Lietuvoje kraujo donorais šiuo metu yra tik 2,75 proc. visuomenės narių. Kuo daugiau donorų sutelkiama, tuo mažesnis krūvis jiems tenka, išvengiama sezoninio kraujo trūkumo (per atostogas ir ilgąsias metų šventes), nebeaktuali tampa retas kraujo grupes turinčių donorų problema. Esant tokiam kraujo donorų procentui, pageidaujama, kad į kraujo donorystės centrą donoras atvyktų nors kartą per metus ar sulaukęs kvietimo. Tuo metu donoras ne tik padeda kitiems, bet ir palaikomas jo ryšys su kraujo donorytės įstaiga. Tenka apgailestauti, jog šiuo metu Lietuvoje iš 60 proc. galinčiųjų būti kraujo donorais jais yra tik 2,75 proc. žmonių. Europos šalyse nustatyta, kad būtina patenkinti kraujo poreikį ir kad bent 5 proc. žmonių sutiktų būti donorais. Europoje gerų rezultatų pasiekta vykdant atsakingą kraujo donorystės politiką, bendrai sutelkus valstybinių institucijų, kraujo donorystės įstaigų ir visuomeninių organizacijų pastangas. Labai svarbu nuolat ir efektyviai vykdyti socialinės informacijos sklaidą, visuomenės švietimą ir donorų ugdymą. Būti ar nebūti kraujo donoru? Pirmasis rimtas žingsnis kraujo donorystės link tai žinios apie donorystę. Nors mūsų šalyje daug žmonių suvokia donorystės svarbą, jie teigia, kad kraujo donorystei juos paskatintų ne solidarumas ar socialinė atsakomybė, o emocinės priežastys (pvz., artimui nutikusi nelaimė). Žinios apie donorystę paneigia paplitusius klaidingus įsitikinimus ar baimes, kurie formuoja neigiamą požiūrį į kraujo donorystę. Dalis žmonių tapti kraujo donorais nesiryžta dėl visiems būdingų priežasčių. Jei mūsų tėvynainiams kraujo donorystė rūpėtų taip kaip krepšinis, tai Lietuva taptų viena labiausiai pirmaujančių pagal kraujo donorų skaičių šalių... 75

76 Emocinės priežastys Pagrindinė priežastis psichologinė, tiksliau baimė pakenkti sau. Vieni žmonės abejoja donorystės saugumu, vadovaujasi niekuo nepagrįsta informacija, gandais ar net primityviais mitais, kiti vengia gydymo įstaigų ar negali pakęsti minties apie adatos intervenciją į kūną (adatų baimė). Kai kurie asmenys bijo, kad jiems pasidarys silpna, patirs skausmą ar žalą sveikatai, supanikuos, praras savikontrolę per kraujo davimą. Nemažai žmonių teisinasi, jog jų indėlis bus per menkas, kad padėtų kitiems, o donorų pakaks ir be jų. Praktinės priežastys Nerandama laiko ar nepatogu nuvykti į kraujo centrą, nežinoma, kur yra artimiausia kraujo donorystės įstaiga ir koks jos darbo grafikas. Dalis žmonių prisipažįsta, kad jie, duodami kraujo, negaus apčiuopiamos asmeninės naudos. Tyrimais įrodyta, jog dažniausiai už šių pasiteisinimų, prieštaravimų ar net kategoriško nusistatymo slypi baimė ir nežinojimas. Donorystė yra savanoriška, todėl niekas negali priversti žmogaus tapti kraujo donoru. Tai asmeninis pasirinkimas. Kodėl verta tapti kraujo donoru? Ligoniams gydyti reikia labai daug donorų kraujo. Todėl be galo svarbu, kad kuo daugiau žmonių suvoktų donorystės svarbą, domėtųsi, diskutuotų ir ryžtųsi kraujo donorystei. Vienas iš Nacionalinės donorų asociacijos tikslų yra siekti, kad kiekvienam visuomenės nariui būtų prieinama objektyvi informacija apie kraujo donorystę, o žinių ir informacijos stygius nebūtų pagrindinė priežastis, trukdanti donorystei plėstis. Motyvą tapti kraujo donoru lemia ir moralinės nuostatos: donorui duodant kraujo, gelbstimos ligonių gyvybės ir sveikata; donorai prasmingai padeda kitiems žmonėms (altruizmas ir humanizmas). Egzistuoja ir savanaudiški motyvai: kiti žmonės teigiamai įvertins donoro poelgį; donoras tikisi, kad gydymo įstaigoje bus užtektinai kraujo atsargų, jei jo prireiks jam pačiam ar jo artimui; po donacijos donoras geriau jaučiasi fiziškai ir morališkai; duodant kraujo nemokamai, patikrinama donoro sveikata ir atliekami kraujo tyrimai; donoras nori grąžinti skolą, kai kito donoro kraujas buvo panaudotas jam ar jo artimui. 76

77 Esant galimybei gauti finansinį atlygį ar vertingas dovanas, dalis donorų tikisi materialinės ar kitos naudos. Dažnai kraujo donorai mini, kad duoti kraujo jie ryžosi tada, kai jiems ar jų artimiesiems buvo perpiltas kraujas. O daug kartų kraujo davusieji mini jau kitą priežastį nesavanaudišką norą padėti kitiems. Deja, ne kiekvienas norintysis gali tapti kraujo donoru. Siekiant užtikrinti donorystės saugumą ir apsaugoti tiek pačius donorus, tiek pacientus, kuriems perpilamas donorų kraujas, vykdoma griežta donorų atranka. Todėl dalis geranoriškai nusiteikusių žmonių negali tapti kraujo donorais dėl sveikatos būklės, persirgtų ligų, medikamentų vartojimo, infekcijų ir t. t. Labai svarbu savanoriška ir neatlygintina donorystė Donorystė turi būti ne tik savanoriška, bet ir neatlygintina. Finansinė ar jai prilyginta nauda negali būti motyvu, skatinančiu kraujo donorystę. Už kraują gaunamas atlygis potencialius donorus gali paskatinti vengti per donorų atranką apie save pateikti teisingą informaciją. Tokie žmonės gali nuslėpti informaciją apie savo sveikatos būklę, persirgtas ligas ar naudojamus medikamentus. Be to, finansinė nauda donorus gali paskatinti pernelyg dažnai duoti kraujo. Todėl atlygis yra veiksnys, kuris gali turėti tiesioginės ir neigiamos įtakos donorystės saugumui, pakenkiant pačiam donorui ir pacientui, kuriam perpilamas kraujas. Kraujo donorai kraujo turi duoti laisva valia ir be atlygio. Įrodyta, kad finansinės naudos siekiančių donorų kraujyje kelis kartus dažniau aptinkama virusinių, per kraują plintančių ligų (ŽIV, sifilis, hepatitai B ir C). Kad būtų sumažinta per kraują plintančių ligų rizika, donorystė remiasi šiais kertiniais principais: donorystė turi būti neatlygintina, o donorai duoti kraujo gali tik laisvai apsisprendę. Šiuos principus gerbia ir pripažįsta vis daugiau valstybių, kuriose vykdoma atsakinga kraujo donorystės politika. 77

78 europos Sąjungos teisės aktuose neatlygintina donorystė apibrėžiama taip: Donorystė vertinama kaip savanoriška ir neatlygintina, jei asmuo savo kraujo, plazmos ar kraujo komponentų duoda laisva valia ir už tai negauna jokio užmokesčio nei pinigine išraiška, nei kitu būdu, kuris gali būti vertinamas kaip pinigų pakaitalas. Toks pakaitalas yra kitas laisvas nuo darbo laikas, neskirtas donorystei ir kelionei. Atminimo dovanėlės, užkandžiai ir tiesioginės kelionės išlaidų padengimas yra suderinimas su savanoriška neatlygintina donoryste. Dėl be atlygio kraujo aukojančių donorų nesavanaudiškos motyvacijos kraujo donorystė yra saugesnė, tad pažangiose šalyse nemokamos kraujo donacijos sudaro proc. Lietuvoje šiuo metu neatlygintinos donacijos sudaro apie vieną trečdalį visų kraujo donacijų. Donorystė neturi prieštarauti moralės ir etikos normoms. Neatlygintinai aukojant kraujo, išvengiama pirkimo-pardavimo santykių. Vaizdžiai kalbant, fi nansinio atlygio gavimas už duotą kraują prilyginamas kūno ar jo dalies pardavimui. Taip pat teisės aktuose nurodoma, kad nemokama savanoriška kraujo donorystė leidžia laikytis aukštų kraujo ir jo komponentų saugos ir kokybės standartų, todėl nemokama savanoriška kraujo donorystė teigiamai veikia žmonių sveikatą. Šioje srityje turi būti remiamos Europos Tarybos pastangos, turi būti imamasi visų būtinų priemonių skatinant nemokamą savanorišką donorystę, pradedant taikyti ir taikant tinkamas priemones, užtikrinančias donorams didesnį visuomenės pripažinimą, taip gerinant apsirūpinimą krauju ir jo komponentais.

79 Altruizmas Altruizmas tai nesavanaudiška pagalba kitiems, humaniškumas. Kraujo davimą neatlygintinai, kai donoras kraują aukoja nepatirdamas spaudimo ir nesitikėdamas jokio atlygio, galima vadinti altruizmo aktu. Altruizmas yra lemiamas veiksnys, palaikantis savanorišką, neatlygintiną kraujo donorystę. Altruizmas susijęs su teiginiu apie žmogaus prigimtį, kuris byloja, kad visi žmonės yra lygūs ir turi būti humaniški, atsakingi bei solidarūs. Neatlygintina kraujo donorystė yra saugiausia ir neprieštarauja etikos ir moralės normoms. Kodėl donorystei sakoma Ne? prigimtinė baimė pakenkti sau; nepakanka žinių ir atsakomybės; trūksta solidarumo ir bendruomeniškumo; neigiama visuomenės nuomonė ir mitai.

80 Mitai, mitai, mitai... Mitai (nepagrįsta jokiais faktais nuomonė) yra viena iš priežasčių, kuri veikia kraujo donorystės orystė plėtrą visuomenėje. Nors daug žmonių pripažįsta kraujo donorystės reikšmę ir svarbą, jie donorais tampa tik tada, kai jų artimą žmogų ištinka nelaimė. Kraujo donorystės įstaigos ir donorystę propaguojančios visuomeninės organizacijos, kviesdamos žmones tapti kraujo donorais, susiduria su neigiamai nusiteikusiais asmenimis, bandančiais pateisinti savo atsisakymą. Galiu užsikrėsti... Dėl medicinos progreso ir griežto reglamentavimo kraujo donorystė šiuo metu yra kaip niekada saugi. Kraujo donorystės įstaigose vykdoma griežta donorų atranka, naudojamos sterilios vienkartinės priemonės, vykdomi privalomi kraujo tyrimai ir įdiegtos būtinos kokybės valdymo priemonės. Prarasdamas kraują, kenkiu sveikatai... Ilgametė kraujo donorystės praktika ir moksliniai tyrimai įrodė, kad paimamas kraujo kiekis neturi jokio neigiamo poveikio donoro sveikatai, o kraujo donorystė skatina medžiagų apykaitą, kraujo atsinaujinimą ir stiprina imuninę sistemą. Mano kraujo grupės ir taip pakanka... Populiari kraujo grupė reiškia, kad gydymo įstaigose šių donorų pagalbos laukia daugybė tą pačią kraujo grupę turinčių pacientų ir populiarią kraujo grupę turintys kraujo donorai nuolat reikalingi. Nutuksiu... Duodant kraujo, prarandama 650 kcal. Jei dėl suaktyvėjusios medžiagų apykaitos jaučiamas padidėjęs apetitas, tai kelis kartus per metus sočiau pavalgiusiam donorui negrės antsvorio problemos. Pagadinsiu odos spalvą... Dėl organizme suaktyvėjusios medžiagų apykaitos ir kraujo atsinaujinimo donoro išvaizdai gali būti tik teigiami pokyčiai. Prieštarauju savo prigimčiai... Kad fi zinei prigimčiai kraujo donorystė nekenkia, įrodyta moksliniais tyrimais, o dorovinė prigimtis nėra absoliuti: žmonių poelgiai priklauso nuo charakterio, išsilavinimo, idėjų ir atsakomybės. Priprasiu... Nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų fi zinę priklausomybę nuo kraujo donorystės, nebent galima priprasti daryti kilnius darbus. Mano kraujas dalis manęs... Nuostabiausias dalykas, kad žmogus, nepakenkdamas sau, dalelę savęs paaukoja tiems žmonėms, kurie be šios dovanos negali pakilti iš ligos patalo ar išgyventi. Tai prieštarauja religiniams įsitikinimams... Visos pagrindinės pasaulio religijos pritaria savanoriškai donorystei ir skatina ją kaip didžiausią žmogaus meilės žmogui išraišką, lygina su atgimimo stebuklu. 0

81 Asmeninis pasirinkimas Jei žmogus apsispręs tapti kraujo donoru, kraujo dažniausiai duos ne vienerius metus. Tačiau jo duoto kraujo kiekis gali neatitikti to, kurio gali prireikti jam atliekant kraujo perpylimą. Dauguma žmonių tikisi, kad jų gyvybei neiškils grėsmė, kai jiems bus reikalingas donorų kraujas. Visuomet yra pacientų, kuriems reikia donorų kraujo: daug žmonių serga, nutinka įvairių nelaimių... Šie žmonės turi gydytis, gauti skubią pagalbą. Iš donorų surenkamas kraujas reikalingas tam, kad laiku būtų užtikrintas gydymo įstaigų aprūpinimas ir, iškilus pavojui, būtų išgelbėtos kitų žmonių gyvybės. Reikia bent 5 proc. kraujo duodančių visuomenės narių, kad pakaktų kraujo atsargų. Tačiau labai svarbu yra ugdyti būsimus donorus, kuo daugiau žmonių įtraukti į donorystės veiklą, nes dalis nuolatinių donorų atkrenta dėl amžiaus, sveikatos būklės, ligų ir kitų priežasčių. Nuolatiniai donorai yra ypač svarbūs, nes jie sudaro visos kraujo donorystės sistemos pagrindą ir yra saugiausi donorai. Labai svarbu, kad nuolatinių donorų gretas nuolat papildytų jauni žmonės, kurie yra sveiki ir kraujo gali duoti ne vienerius metus m. atliktų tyrimų duomenimis duoti kraują stabdantys veiksnia yra šie: informacijos stoka (15,9 proc.), baimė užsikrėsti infekcinėmis ligomis (14,4 proc.), pakenkti sveikatai (12,8 proc.) ir nusilpti po kraujo davimo (12,3 proc.), nemalonu lankytis medicinos įstaigoje (11,2 proc.), skausmo (10,3 proc.) ir kraujo (8,4 proc.) baimė, per mažas fi nasinis atlygis (7,2 proc.). Labai svarbu ugdyti ir motyvuoti būsimus kraujo donorus. 1

82 DONORYSTĖ SOCIaLINIS ReIŠKINYS Donorystė yra socialinis reiškinys, kai žmogus (donoras) savanoriškai duoda ar aukoja savo kraują, kaulų čiulpus ir organus pacientams gydyti ar jų gyvybei gelbėti. Donorystė visuomenės solidarumo atspindys Jei trūksta donorų, gydymo įstaigos pacientams negali suteikti būtinos pagalbos ar gydymo. Donorų kraujas nepakeičiamas ir galingas ginklas medikų rankose. Lietuvoje jis kasmet iš ligos patalo padeda pakilti kelioms dešimtims tūkstančių ligonių ir tūkstančiams žmonių išgelbėja gyvybes. Pažangiose šalyse donorų kraujo resursai netgi prilygsta nacionalinei vertybei. Kraujo donorystė yra globalus reiškinys. Kiekvienais metais pasaulyje atliekama daugiau nei 100 mln. kraujo tonacijų, ir taip milijonams žmonių suteikiama būtina pagalba. Nors Lietuvos kraujo donorystės sistema organizuota gana efektyviai, tik 2008-aisiais Lietuvoje buvo pasiekta daugiau kaip kraujo donacijų, kurios patenkino gydymo įstaigų poreikį. Deja, pagal kraujo donorystės rodiklius mūsų šalis dar gerokai (du ir daugiau karto!) atsilieka nuo pažangių Europos šalių. Siekiant užtikrinti gydymo įstaigų poreikį, būtina, kad kraujo donorais būtų bent 5 proc. visuomenės narių. Lietuvoje kraujo donorai nesudaro nė 3 proc.

83 Lietuvoje donorų kraujo kasdien laukia per ligonių! Lietuvoje kasdien reikia per donorų kraujo! Donorystė tai ir visuomenės solidarumo, ir brandos atspindys. Kiekvienas jos narys jaučia didelę socialinę atsakomybę už kitus visuomenės narius. Daugelyje šalių įvyko didelių permainų, kai jos perėjo prie neatlygintinos kraujo donorystės. Visuotinai pripažinta, kad saugiausi yra nuolatiniai kraujo donorai. Per kraują perduodamų infekcinių ligų skaičius tarp donorų su kiekvienu kraujo davimu mažėja. Įrodyta, kad saugaus kraujo šaltinis yra neatlygintinai kraujo duodantys donorai, kuriuos būtina motyvuoti ir išsaugoti donorų gretose. Tarp donorų giminių ir atlygintinai kraujo duodančių donorų yra labiau paplitusios per kraują perduodamos infekcijos, pavyzdžiui, ŽIV, sifi lis, hepatitai B ir C. Besivystančiose šalyse daugiau nei 50 proc. kraujo donacijų yra iš pacientų artimųjų ir atlygintinai kraujo duodančių donorų. Autoritetingos tarptautinės organizacijos Pasaulinė sveikatos organizacija, Pasaulio kraujo donorų organizacijų federacija ir Tarptautinė kraujo perpylimo draugija nacionalines kraujo tarnybas skatina kurti savanoriškos ir neatlygintinos donorystės pagrindu. Lietuvos Respublikos Kraujo donorystęs įtatyme itvirtinta nuostata, kad valstybė remia neatlygintiną donorystę. Lietuvoje už neatlygintinai aukojama kraują ir aktyvų dalyvavimą donorystės veikloje kraujo donorai yra pagerbiami suteikiant jiems donorystės žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro vardus.

84 Iškilmingas kraujo donorų apdovanojimas Sveikatos apsaugos ministerijoje metais pirmą kartą Lietuvos neatlygintinos kraujo donorystės istorijoje suteikti Garbės donoro vardas, kuris yra aukščiausias kraujo donoro apdovanojimas. Garbės donoro vardas (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam nemokamos donorystės veikloje. Nemokamas kraujo davimas garbės donoro vardui gauti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m.). Lietuvos donorystės žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro vardai yra viena iš priemonių, skatinančių neatlygintiną kraujo donorystę. Visuomenėje populiarėjant neatlygintinos kraujo donorystės idėjoms daugėja ir aktyvių neatlygintinų kraujo donorų, kurie ne tik nemokamai duoda kraujo, bet ir prisideda prie kraujo donorystės propagavimo. Donorystė tik savanoriška! Pasitaiko atvejų, kai pacientų artimiesiems daromas spaudimas duoti kraujo. Kai kurios kraujo donorystės įstaigos spekuliuoja pacientų artimaisiais telkdamos kraujo donorus. Tokią donorystės praktiką tarptautinės kraujo donorų organizacijos vienareikšmiškai vertina kaip prievartinę donorystę, prieštaraujančią esminiams savanoriškos ir saugios donorystės principams. Informaciją iš Pasaulinės kraujo donorų organizacijų federacijos (FIODS / IFB- DO) oficialaus dokumento, pateikto Europos Parlamentui ir Europos Tarybai: Europos savarankiškumas apsirūpinant saugiu krauju......europos Sąjunga ir jos narės turi nustoti naudoti kraują, už kurį išmokėtos piniginės ar kitokios kompensacijos, ir sustabdyti pacientų šeimų nariams ir giminaičiams daromą spaudimą duoti kraujo konkretiems pacientams. Pasitaiko atvejų kai daromas spaudimas: atvesti konkretų kraujo donorų skaičių; surasti kraujo donorų konkrečiam pacientui; tapti donorais prieš suteikiant pacientui paslaugą ir susiejant tai su paciento gydymu; kad būtų įrodyta, jog davė kraujo; duoti kraujo tik konkrečioje kraujo donorystės įstaigoje; tapti donorais neteisėtai disponuojant asmens duomenimis. 84

85 Suprantama, kai giminės stengiasi padėti susirgusiam ar nelaimės ištiktam artimajam. Labai kilnu, kad žmonės neabejingi ir mãno, jog pagelbėti yra jų pareiga. Tačiau donorais gali būti tik sveiki žmonės. Vis dėlto būna atvejų, kai donorai giminės, siekdami bet kokia kaina padėti artimajam, gali nuslėpti savo sveikatos būklę, ligas, kuriomis persirgo ar serga, vartojamus medikamentus ir kt. Taip rizikuojama ne tik paciento, bet ir savo sveikata. Vertinant sudėtingą donorystės situaciją ir kai jaučiamas kraujo donorų stygius, reikia suprasti ir atskirų kraujo donorystės įstaigų pastangas apsirūpinti būtinomis kraujo atsargomis, tačiau toks donorų telkimo būdas yra neetiškas ir neperspektyvus. Netoleruotina donorų telkimą perkelti tik ant pacientų artimųjų pečių. Būtina, kad kiekvienas žmogus suvoktų donorystės svarbą ir pagal išgales prisidėtų prie donorystės propagavimo bei savanoriškai paragintų tapti kraujo donorais visus galinčiuosius tai padaryti. Mūsų visuomenėje yra didžiulis ir neišnaudotas donorystės potencialas, todėl atsakingai ir efektyviai organizavus kraujo donorystės tarnybą, saugaus donorų kraujo visada bus pakankamai. Tik tada pacientai galės jaustis saugūs, žinodami, kad gaus savalaikį ir prieinamą gydymą, o gydymo įstaigų kraujo bankuose nepritrūks kraujo atsargų. Donorystė mūsų visų rūpestis Kraujo gali prireikti bet kuriam žmogui bet kuriuo metu. Sunkios ligos ar nelaimingi atsitikimai lemia didelį donorų kraujo poreikį, todėl donorystė yra visų mūsų rūpestis ir būtina siekti, kad donorų kraujo visada pakaktų. Donoro kraujas gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę, jei yra saugus (neinfekuotas). Todėl kiekvienas asmuo turi įsisąmoninti, kad jis, duodamas užkrėsto kraujo, gali pakenkti ar sukelti pavojų kitų žmonių gyvybėms. Sveikatos politika turi būti atsakinga ir nukreipta į pakankamą ir savalaikį apsirūpinimą saugiu krauju. Daugelyje šalių dar neužtikrintas visiškas donorystės saugumas. Atsakingos sveikatos apsaugos institucijos, kraujo donorystės įstaigos, asmens sveikatos priežiūros įstaigos, visuomeninės organizacijos ir patys kraujo donorai privalo veikti išvien, kad patenkintų saugaus kraujo komponentų ir preparatų poreikį. Lietuvoje donorų kraujo kasdien laukia per ligonių! Lietuvoje kasdien reikia per donorų kraujo! Daug kas nežino, kad vienam iš septynių į ligoninę patekusių žmonių būtina perpilti kraują, kad daugiau nei 50 proc. pacientų kraujo perpylimas yra skubus ir tik donoro duotas kraujas išgelbėja gyvybę. Iškalbinga statistika byloja, jog net 25 proc. žmonių kada nors gyvenime reikia perpilti kraują. Sveiki suaugę asmenys kraujo gali duoti reguliariai, todėl labai svarbu pirmą kartą kraujo duodančius donorus paskatinti tapti neatlygintinais ir nuolat kraujo duodančiais donorais. 85

86 Kraujo donorystės problemos Bene didžiausia donorystės problema visuomenės abejingumas, solidarumo stoka ir nepasitikėjimas kraujo donoryste m. Lietuvoje atlikta pirmoji visuomenės nuomonės apklausa apie kraujo donorus ir kraujo donorystę. Respondentų buvo teiraujamasi, kas juos paskatintų tapti kraujo donorais. Beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų teigė, kad kraujo donoru juos paskatintų tapti artimą žmogų ištikusi nelaimė. Daugiau kaip 40 proc. respondentų įvardijo stichinę nelaimę Lietuvoje ar kitoje šalyje, o daugiau nei 33 proc. apklaustųjų moralinį pasitenkinimą, kad duodami kraujo jie padėjo kitiems. Iš kitų dažniau minimų paskatinančių veiksnių galima išskirti finansinį atlygį, naudą sveikatai ir galimybę nemokamai pasitikrinti sveikatą. Šeimos narių, draugų ar pažįstamų pavyzdys, pagarba donorui visuomenėje ir galimybė gauti valstybinę pensiją yra mažiau reikšmingi m. atliktas visuomenės požiūrio į donorystę tyrimas parodė, jog kraujo donorais apklaustuosius tapti skatina artimam žmogui įvykusi nelaimė (24,2 proc.), moralinis pasitenkinimas (11 proc.), finansinis atlygis (8,9 proc.), galimybė nemokamai pasitikrinti sveikatą (8,6 proc.), stichinė nelaimė Lietuvoje ar kitoje šalyje (8 proc.), nauda sveikatai (7,6 proc.), galimybė gauti valstybinę pensiją (6,2 proc.), šeimos narių, draugų ar pažįstamų pavyzdys (6 proc.). Tyrimą atliko Socialinės informacijos ir mokymų agentūra. Kai 1995 m. įstatymų leidėjai priėmė kraujo donorystės įstatymą, kuriuo neatsakingai buvo įtvirtinta kraujo donorystė tik už finansinį atlygį, neatlygintinai kraujo donorystei buvo padaryta didžiausia žala. Kraujo donorystės įstaigas užplūdo įvairioms rizikos grupėms priklausantys asmenys, o visuomenėje ėmė vyrauti tendencinga nuomonė, kad donorai kraujo siekia duoti tik norėdami pasipelnyti. Tai, kas buvo neatsakingai sugriauta, tenka atkurti dešimtmečius. Neatlygintina donorystė yra vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų, o jos direktyvose rekomenduojama nutraukti mokėjimą už kraują. Kad nebūtų pavojaus, jog nebeliks donorų, Lietuvoje neatlygintinos kraujo donorystės plėtra vykdoma palaipsniui. Vienas iš pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. Pasaulinė Sveikatos organizacija, Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio federacijos ir daug kitų organizacijų deklaruoja, kad bet kuri sveikatos apsaugos veikla, prekiaujanti žmogaus kūno dalimis (tarp jų ir krauju), yra morališkai nepriimtina. Dažnos ir šios donorystės problemos: valdymo, finansavimo, skaidrumo. Valstybinės institucijos priima neatsakingus sprendimus, nepakankamai kontroliuoja ir neefektyviai administruoja kraujo donorystės veiklą, manipuliuoja statistika ar net nevykdo kraujo donorystę reglamentuojančių teisės aktų. Tarp kraujo donorystės įstaigų pasitaiko neetiškos konkurencijos apraiškų, tad viešoje erdvėje neatsakingai formuojama neigiama nuomonė ir nepakanka objektyvios informacijos. Nepakankamai ir nevieningai koordinuojama informacijos sklaida apie kraujo donorystę, nevykdomos socialinės reklamos sklaida nacionaliniu mastu ir vengiama socialinės partnerystės su nevyriausybinėmis organizacijomis. Labai blogai, kad dėl biurokratinio požiūrio beveik neugdomi būsimieji kraujo donorai ir nesinaudojama pažangia patirtimi, trūksta informacijos apie kraujo donorystę formalaus ugdymo ir kitose edukacinėse programose. 86

87

88 Tačiau, nepaisant visų problemų, džiugina teigaimos neatlygintinos neatlygintinos kraujo donorystės tendencijos, teigiamas jaunimo požiūris į donorystę. Ketinimai duoti kraujo liudija apie teigiamą visuomenės nuomonės tendenciją neatlygintinos donorystės atžvilgiu. Nors 42,1 proc. respondentų ateityje neketina duoti kraujo tai teigiama tendencija, lyginant su faktu, kad kraujo nei atlygintinai, nei neatlygintinai nėra davę per 76 proc. gyventojų. Svarbu, kad didesnė visuomenės dalis per 57 proc. - ketina ateityje duoti kraujo ir net 42,6 proc. ketina duoti kraujo be fi nansinio atlygio. Už pinigus kraujo ketina duoti tik 15,2 proc. apklaustųjų. Tyrimų duomenys akivaizdžiai parodė, kad asmeniniai motyvai Lietuvos gyventojams buvo svarbesni nei visuomeniniai ar moraliniai. Nuomonė, jog pasiryžus duoti kraujo, tai reikia daryti be fi nansinio atlygio yra gana paplitusi, todėl itin svarbu formuoti visuomenės nuomonę, kad donorystė turi būti neatlygintina.

89 NACIONALINĖ KRAUJO APRŪPINIMO SISTEMA Kraujo donorystė savo esme tarnauja pacientams, kuriems būtinas gydymas komponentais ir preparatais, pagamintais iš donorų kraujo. Ligoniai, kuriems gydyti buvo vartojami kraujo komponentai, už sveikatą ar net gyvybę turi būti dėkingi kraujo davusiems donorams. Aprūpinimo krauju sistema Lietuvoje apima kraujo donorystės propagavimą, donorų telkimą, atranką, patikrinimą, kraujo surinkimą, ištyrimą, kraujo komponentų paruošimą, saugojimą ir išdavimą gydymo įstaigoms bei gydymo tikslams nepanaudotos plazmos perdirbimą į kraujo preparatus. Kraujo komponentų ir preparatų gamyba finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, o donorų telkimas ir iš papildomų biudžeto asignavimų. Kraujo donorystės veiklą kontroliuoja ir koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos viešo konkurso būdu pasirenka kraujo donorystės įstaigas, su kuriomis sudaro sutartis dėl kraujo komponentų ir preparatų tiekimo. Kraujo komponentų kainą ir jų panaudojimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Valstybinė ligonių kasa per teritorines ligonių kasas gydymo įstaigoms atsiskaito už pacientams suteiktas paslaugas, o šios kraujo donorystės įstaigoms. Teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas ligoninėse, labai svarbu, kad jose užtektinai būtų kraujo ir tinkamai juo aprūpintos. Kai kuriais atvejais galima numatyti ir pasirūpinti reikiamo kraujo komponento atsargomis, o skubios pagalbos atvejais ligoninės naudojasi sukauptais savo ar donorystės įstaigų rezervais. Šiuo metu Lietuvoje kraujo donorystės paslaugas teikia ir kraujo donorystės įgyvendinimo subjektai yra Vilniuje esantis Nacionalinis kraujo centras ir jo filialai Klaipėdoje bei Panevėžyje, Kraujo donorystės centras Kaune ir jo skyriai Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos kraujo centras ir VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės kraujo centras (atskiri padaliniai). Visos šios įstaigos yra licencijuotos kraujo donorystės veiklai. Kraujo donorystę Lietuvoje įgyvendina kraujo donorystės, sveikatos priežiūros įstaigos ir donorystę propaguojančios asociacijos. 89

90 PAŽANGI PATIRTIS KRAUJO DONORYSTĖ DANIJOJE Vertinant Lietuvos kraujo donorystės situaciją, tikslinga ją palyginti su akivaizdžią pažangą padariusiomis šalimis. Kadangi šio leidinio atsiradimui didelę įtaką turėjo Danijos Karalystės kraujo donorų organizacijos Bloddonorerne in Denmark veiklos patirtis, verta palyginti Lietuvos ir Danijos nacionalines aprūpinimu krauju sistemas. Akivaizdu, kad Danijoje yra ypač konsoliduota, pilietiška visuomenė, o jos nariai socialiai atsakingi ir solidarūs. Danai labai pasitiki savo valstybe, nes visos institucijos dirba visuomenės labui ir yra efektyviai administruojamos bei kontroliuojamos. Todėl Danijos aprūpinimo krauju sistema yra pažangiausia, saugiausia ir efektyviausia ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Kraujo donorystė Danijoje pažangiausia, saugiausia ir efektyviausia pasaulyje ieji tai Danijos kraujo donorystės istorijos pradžia. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo atlikta daug kraujo perpylimo procedūrų, ypač per gimdymą nukraujavusioms moterims. Tąsyk buvo įprasta, kad donorais tapdavo artimieji ar net toje ligoninėje besigydantys ligoniai. Dėl ligonių donorų, sergančių per kraują plintančiomis ligomis, pasitaikydavo užkrėtimų. Todėl 1932 m. buvo įkurtas pirmasis savanorių korpusas ir atrinkti pirmieji mediciniškai ištirti donorai. Šio korpuso pagrindą sudarė Savanorių ir berniukų skautų kraujo donorų asociacija, kuri donorystės idėjas perėmė iš Jungtinės Karalystės skautų donorų. Tuo metu Danijoje buvo 53 kraujo donorai, ir buvo manoma, kad 200 donorų turėtų pakakti, jog būtų patenkinta visa kraujo paklausa. Tačiau kraujo suvartojimas vis didėjo m. Danijoje atidarytas pirmasis kraujo bankas. Per du dešimtmečius Danijos kraujo donorų gretos nuo 50 išaugo iki žmonių m. donorystės veikloje dalyvavę žmonės įkūrė nacionalinę Danijos savanorių kraujo donorų asociaciją (Denmark Flivillige Bloddonorer). Jos užduotimi tapo donorystės populiarinimas. Šiandien ši organizacija vadinasi Bloddonererne i Denmark, o jos veikla grindžiama anonimiškumo, savanoriškumo ir neatlygintinos donorystės principais. Daugiau kaip 5,5 mln. gyventojų turinčioje Danijoje šiuo metu yra apie donorų, kurie kasmet kraujo duoda daugiau kaip kartų. 90

91 Centrinė organizacija aprūpina regionines organizacijas informacine medžiaga ir įvairiomis donorų skatinimo priemonėmis. Nepaisant to, kur donoras duoda kraujo, jis būtinai priklauso vietiniam donorų orų korpusui. Taip siekiama užtikrinti donorystės saugumą, efektyvesnę donorų atranką ir skatinti organizacijos narius reguliariai duoti kraujo. Todėl, esant reikalui, ši organizacija gali skubiai pakviesti reikiamą donorų skaičių. Danijoje atskirta kraujo donorystės įstaigų ir ligoninių kraujo bankų veikla, o kraujo donorystė griežtai reglamentuojama. Nacionalinė sistema susideda iš donacijų vietos ir savanoriško donorų korpuso. Danijoje donorų telkimą vykdo minėta visuomeninė organizacija, kurios veikla remiasi savanoriais ir nedidele, bet labai efektyviai veikiančia trijų lygių struktūra. Daugiau kaip 80 vietinių organizacijų jungiasi į keliolika regioninių, o joms atstovaujama Nacionaliniame komitete. Centrinė organizacija ne tik atstovauja ir rūpinasi šalies donorais, bet ir derasi su vyriausybe dėl lėšų, aprūpina regionines organizacijas informacine medžiaga ir donorų skatinimo priemonėmis, vykdo mokymus, palaiko ryšius su žiniasklaida, organizuoja nacionalines kampanijas ir leidžia žurnalą. Danijoje pasiekta 100 proc. neatlygintina kraujo donorystė. 1

92 Danijos kraujo donorų organizacija jau daug metų leidžia mėnesinį žurnalą apie kraujo donorystę Donornyt ( Donoro žinios ). Valstybė fi nansuoja organizacijos veiklą už kiekvieną donaciją pervesdama lėšas. Donorų korpusas telkia ir motyvuoja donorus, vykdo informacijos sklaidą, gina donorų teises ir suteikia papildomas socialines garantijas nelaimės ar prarasto darbingumo atveju. Danijoje labai atsakingai žiūrima į būsimų donorų ugdymą ir visuomenės švietimą, todėl kasmet donorų korpuso gretas papildo daugiau nei jaunų ir atsakingų žmonių, kurie tampa reguliariai saugų kraują duodančiais donorais. Kasmet Danijoje nuolatiniais kraujo donorais tampa daugiau nei jaunų žmonių. Šie akivaizdžiai puikūs kraujo donorystės rezultatai buvo pasiekti valstybei vykdant atsakingą ir nuoseklią kraujo donorystės politiką ir socialinę partnerystę su visuomeninėmis organizacijomis. Lietuvos Nacionalinė donorų asociacija nuoširdžiai dėkoja Danijos kraujo donorų organizacijai Bloddonorerne in Denmark už bendradarbiavimą ir pagalbą išleidžiant šį ledinį apie donorystę. Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje

93 93

94 Nacionalinės donorų asociacijos ir Kauno krašto donorų draugijos socialinės reklamos projektas.

95 NACIONALINĖ DONORŲ ASOCIACIJA Pagrindinis Nacionalinės donorų asociacijos (NDA) tikslas žmogaus kraujo ir jo sudėtinių dalių, kitų biologinių žmogaus audinių ir organų savanoriškos, anoniminės ir neatlygintinos donorystės skatinimas ir plėtra. Didžiausią dėmesį NDA skiria savanoriškai ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti. NDA telkia ir vienija donorus ir kitus asmenis, dalyvaujančius donorystės veikloje, propaguoja ir skatina donorystę, gina donorų ir pacientų, kuriems reikalingas gydymas komponentais ir preparatais iš donorų kraujo, teises ir teisėtus reikalavimus. Socialinės atsakomybės ir solidarumo ugdymas visuomenėje ir bendruomenėse yra vienas iš pagrindinių asociacijos veiklos tikslų. NDA propaguoja etišką ir saugią donorystę, telkia donorus donorystei ir ugdo donorystės savanorius, teikia pasiūlymus, inicijuoja teisės aktų projektų rengimą donorystės, sveikatos apsaugos, ekonominiais, socialiniais, švietimo, teisės ir kitais su NDA veikla susijusiais klausimais. Vienas iš pagrindinių organizacijos tikslų siekti, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos būtų pakankamai ir laiku aprūpintos saugiais ir kokybiškais kraujo komponentais, preparatais. Nacionalinė donorų asociacija yra Tarptautinės kraujo donorų organizacijų federacijos (nuo 2000 m.) ir Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos (nuo 2008 m.) narė. NDA bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio šalių donorystę propaguojančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. NDA savanoriai su Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi. Nacionalinės donorų asociacijos, Kauno krašto donorų draugijos ir Kraujo donorų asociacijos Gyvybės lašas nariai LR Seime per kraujo donorystės akciją protestuoja prieš neatsakingus ir populistinius raginimus boikotuoti neatlygintiną kraujo donorystę. 95

96 2009 m. Nacionalinė donorų asociacija minėjo savo veiklos dešimtmetį. Organizacijos ištakos siekia pirmuosius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus. Jau tada nemokama donorystė, kai donorai kraujo aukojo savanoriškai ir be atlygio, buvo laikoma pažangesne. Vienas iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugai keliamų reikalavimų stojant į Europos Sąjungą buvo nemokamos donorystės plėtra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tarp donorų ir medikų buvo puoselėjama idėja, kad be jokio finansinio atlygio aukojamas kraujas yra saugesnis, o davus kraujo už užmokestį, jis tampa preke. Neatlygintinai kraują duodančio donoro motyvai yra visai kiti: nesavanaudiška pagalba kitam, humaniškumas ir altruizmas. Toks donoras nesuinteresuotas nuslėpti blogos savijautos, vartotų medikamentų, atsitiktinių nesaugių lytinių santykių ir pan m. Lietuvoje iš donacijų tik (5,3 proc.) buvo neatlygintinos. Tuo metu neatlygintinos kraujo donorystės propagavimas buvo nepakankamas. Kraujo donacijos už atlygį didino riziką užkrėsti pacientus per kraują plintančiomis ligomis (hepatitais B ir C, AIDS ir sifiliu), todėl ėmė telktis žmonės, palaikantys neatlygintiną kraujo donorystę propaguojančios organizacijos steigimo idėją. Epidemiologiniu požiūriu Lietuvoje buvo ir yra daug žmonių, kurie serga virusinėmis, per kraują plintančiomis ligomis. Dalis jų yra nepasiturintys ar asocialūs. Kaip parodė Lietuvos ir kitų šalių patirtis, tokie žmonės dažnai siekia gauti materialinės naudos ir ateidami į kraujo donorystės centrus. Tyrimais įrodyta, kad donorystė, kai donoras siekia nesiekia finasinės naudos ir savo kraują aukoja vedinas humaniškų tikslų, yra daug saugesnė. Neatlygintina donorystė yra saugesnė ir labai svarbi siekiant apsaugoti labiausiai pažeidžiamus pacientus: gimdyves, naujagimius, nukraujavusius, nudegusius ligonius ir kt. Rengiant neatlygintinos kraujo donorystės programą, buvo tikimasi stiprinti donorų gretas, paskatinti kraujo donorystei tuos žmones, kurie gyvena sveikai ir suvokia donorystės svarbą. Nacionalinės donorų asociacijos programa labai glaudžiai siejosi ir su kitomis to metu aktualiomis visuomenės sveikatos problemomis: infekcinių ligų ir ŽIV prevencija, sveiko gyvenimo būdo propagavimu. Daug šalių tuo metu jau buvo pasirinkusios neatlyginamos donorystės kelią. Nuo 1935-ųjų Danijoje jau buvo įteisinta neatlygintina kraujo donorystė. Tai pasiekta nuolat propaguojant nemokamą donorystę panaudojant įvairias visuomenės informavimo priemones, pasitelkus įvairias nevyriausybines organizacijas, ypač daug dirbant su jaunimo organizacijomis (skautų, sporto ir kt.), pagerbiant nemokamai kraują duodančius donorus jų bendruomenėse, renginiuose. 96

97 Donorystės savanoriai ir pagalbininkai pagrindinis asociacijos ramstis siekianat donorystės plėtros visuomenėje. Įvairaus amžiaus donorystės propaguotojai ne tik organizuoja kraujo donorystės renginius, paskaitas ir edukacinius projektus mokyklose, kolegijose, universitetuose, įmonėse, įstaigose bei įvairiose bedruomenėse, bet ir asmeniniu pavyzdžiu siekia įrodyti, kad donorystė yra visų mūsų rūpestis. Asociacijos atstovai dalyvauja diskusijose, televizijos ir radijo laidose, organizuoja susitikimus ir skaito paskaitas visuomenės sveikatos specialistams, pedagogams, įvairių bendruomenių nariams.

98 Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimą po nepriklausomybės atgavimo vykdė Lietuvos Raudonasis Kryžius. Tąsyk tai buvo vienintelė organizacija, telkusi kraujo donorus. Kaune veikiantis Kauno komitetas ir jo sekretorė Irena Dulinskienė buvo aktyviausi Lietuvoje ir su vietos kraujo centru vykdė tuo metu precedento neturinčią švietėjišką veiklą tarp moksleivių ir jaunimo. Kaune buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Kauno donorų asociacija, kuri tapo viena iš iniciatorių steigti nacionalinę donorystę propaguojančią organizaciją. Kraujo donorystės propaguotojus šokiravo LR Seimo žingsnis: 1995 m. buvo patvirtinas kraujo donorystės įstatymas, kuriuo kraujo donorystė įtvirtinta tik už finansinį atlygį. Šis neatsakingas sprendimas lėmė, kad kraujo į donorystės centrus ėmė plūsti įvairioms rizikos grupėms priklausantys asmenys, o visuomenėje pradėjo formuotis nuomonė, jog donorai duoti kraujo siekia tik norėdami pasipelnyti. Nacionalinės donorų sociacijos steigimo idėja gimė 1998 metais. Jai įkūrti ruoštasi labai atsakingai. Visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose dirbo iniciatyvinės grupės vadovaujamos donorystės propaguotojų: Irena Dulinskienė, Rimgaudas Šepetys, Genovaitė Kalibatienė, Linas Leonas ir Andrius Macas Kaune, Renata Valantijienė Vilniuje, Danutė Jakštonienė Šiauliuose, Vijolė Miškinienė ir Deimatė Končiuvienė Panevėžyje. Asociacijos įsteigimą labai rėmė Danijos kraujo donorų organizacija ir vienas iš jos vadovų (vėliau išrinktas ir Tarptautinės kraujo donorų organizacijų federacijos przidentu) Nielsas Mikkelsenas. Steigiamasis Nacionalinė donorų asociacijos suvažiavimas įvyko 1999-ųjų vasarą Klaipėdoje, kurio metu vienbalsiai buvo įsteigta visoje Lietuvoje donorystę propaguojanti organizacija. NDA ėmėsi ambicingų projektų organizavimo m. Birštone organizauotas Baltijos šalių donorų forumas, į kurį atvyko Norvegijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos atstovai m. ir 2003 m. Panevėžyje surengtos žmonių su persodintais organais varžybos, 2004 m. 4-asis tarptautinis jaunimo forumas, į kurį mokytis ir keistis patirtimi rinkosi įvairių šalių jaunieji donorai ir donorystės propaguotojai. Asociacijos savanoriai pradėjo organizuoti neatlygintinos kraujo donorystės akcijas visoje Lietuvoje. Vienas iš didžiausių to meto netlygintinos kraujo donorystės propagavimo projektų buvo bendradarbiavimas su Lietuvos kariuomene ir Karo medicinos tarnyba. Tai buvo pirmieji nuoseklūs žingsniai propaguojant neatlygintinos kraujo donorystės idėjas m. Lietuvoje vykusio Tarptautinio jauninimo forumo dalyviai. Nuo 1999 m. didžiuosiuose miestuose pradėjo veikti asociacijos padaliniai įvairiuose miestuose. Patys stipriausi buvo Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. Ypatingą vaidmenį organizacijos veikloje atliko jaunimas, kuris stebino savo jaunatvišku entuziazmu, aktyvia savanoriška veikla. 98

99 Nacionalinė donorų asociacija rėmėjų lėšomis leidžia edukacinius-informacinius leidinius, skirtus būsimiesiems donorams ugdyti. Bedradarbiaudama su socialiai atsakingu ir donorystės idėjas remiančiu verslu bei kraujo donorystės įstaigomis, NDA nuolat vykdo socialinės reklamos sklaidą viešose vietose, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. NDA sėkmingai bedradarbiauja su giminingomis donorystę propaguojančiomis organizacijomis. Gražus pavyzdys organų persodinimo laukiantiems ir jau gyvenantiems su persodintais organais žmonėms organizuotos sporto ir sportinio dažasvydžio varžybos.

100 2008 m. ir 2009 m. Nacionalinė donorų asociacija ir Kauno karšto donorų draugija su viso pasaulio donorų bendruomene organizavo Pasaulinės donorų dienos minėjimus Kaune, surengė bėgimo varžybas Neatlygintinos donorystės paramos taurei laimėti, inicijavo ir dalyvavo organizuojant kraujo donorų pagerbimo šventę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre m. NDA Vilniuje organizavo Tarptautinės kraujo donorų organizacijų federacijos (FIODS / IFBDO) Europos šalių asamblėją, kurioje buvo svarstomi svarbūs kraujo donorystės klausimai metais Nacionalinė donorų asociacija padedant FIODS ir Danijos Hundige Rotray klubui išleido žurnalą Donoras m. NDA, bendradarbiaudama su kraujo donorytės įstaigomis ir regioninėmis kraujo donorystę propaguojančiomis organizacijomis, Pasaulinę kraujo donoro dieną Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus miestų centrinėse aikštėse pažymėjo išskleisdama rekordinio 300 m² dydžio plakatą su simboliniu kraujo lašu ir šūkiu Donorų kraujas gyvybės viltis. Bendradarbiaudama su Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kitų miestų donorų organizacijomis, asociacijos savanoriai organizavo kraujo donorystės akcijas, diskusijas, paskaitas, renginius ir mokymus. NDA dirbo Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytose darbo grupėse ir komitetuose, teikė siūlymus, iniciavo teisės aktų pakeitimus. Asociacija savo nuomonę donorystės klausimais reiškė žiniasklaidoje, dalyvavo solidarumo akcijose ir siekė stiprinti bendradarbiavimą tarp giminingų donorystę propaguojančių organizacijų. Ar čia AŠ...? Ar atpažįstate? Nuolatinis donorų pagalbinikas ir šio leidinio herojus daktaras Aiskauda (aktorius ir donoras Remigijus Endriukaitis-Amigo) donorytės savanorių apsuptyje Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimo metu. 100

101 Pirmuoju Nacionalinės donorų asociacijos prezidentu tapo A. Macas, o vėliau organizacijai vadovavo V. Miškinienė m. NDA vadovu buvo išrinktas Darius Tumšys. Nacionalinė donorų asociacija yra atvira visiems, kurie neabejingi donorystei ir kviečia visus geros valios žmones propaguoti kilnias donorystės idėjas bei tapti donorų bendruomenės nariais. Pirmasis NDA prezidentas Andrius Macas (kairėje) ir antroji NDA prezidentė Vijolė Miškinienė (dešinėje). Nacionalinės donorų asociacijos veikla Informacijos apie donorystę sklaida. NDA siekia įvairiomis priemonėmis kuo plačiau informuoti visuomenę apie donorystės svarbą, saugią ir etišką kraujo donorystę, vykdo socialinės reklamos sklaidą. Neatlygintinų kraujo donorų ugdymas, telkimas ir skatinimas. NDA ugdo ir telkia donorus, skatina juos reguliariai neatlygintinai kraujo donorystei, skatinti socialinę atsakomybę, organizuoti donorystės renginius ir kraujo donorystės akcijas įvairiose bendruomenėse, įmonėse, istaigose ir organizacijose. Informacinių ir edukacinių iniciatyvų ir projektų skatinimas bei įgyvendinimas. NDA siekia įgyvendinti edukacinius projektus įvairiose bendruomenėse (ugdymo įstaigose, įmonėse ir organizacijose), siekti, kad informacija apie donorystę būtų įtraukta į ugdymo programas, organizuoti paskaitas ir mokymus. Bendradarbiavimas ir socialinė partnerystė. Bendradarbiauti su visomis donorystę propaguojančiomis ir remiančiomis valstybinėmis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kraujo donorystės įstaigomis, socialiai atsakingu verslu, vykdyti bendrus projektus ir vieningai siekti bendrų tikslų. Tai pat bendradarbiauti su traptautinėmis donorų organizacijomis. Donorystės savanorių ugdymas. Ugdyti ir šviesti donorystės savanorius, remti ir koordinuoti jų veiklą, skatinti juos burtis į bendruomenes nuolatinei veiklai. Donorystės politikos formavimas. Bendradarbiauti su atsakingomis valstybinėmis institucijomis ir kraujo donorystės įstaigomis, tobulinti ir inicijuoti naujus valstybės teisės aktus, reglamentuojančius donorystę, siekti atsakingo, efektyvaus ir skaidraus donorystės valdymo ir fi nasavimo. Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje 101

102 TARPTAUTINĖ KRAUJO DONORŲ ORGANIZACIJŲ FEDERACIJA Tarptautinė kraujo donorų organizacijų federacija (FIODS / IFBDO Fédération Internationale des Organisations de donneurs de sang / The International Federation of Blood Donor Organizations) buvo įkurta 1955 m. Liuksemburge tuomečio federacijos prezidento Roger Guénino iš Prancūzijos, dalyvaujant bendraminčiams iš kaimyninių šalių. Pagrindinis FIODS tikslas neatlygintinų kraujo donorų telkimas siekiant aprūpinti valstybes nares saugiu krauju, vieningi kraujo donorystės saugumo reikalavimai, vieningi donorystės skatinimo būdai ir priemonės ir šalių narių atstovavimas Europos Taryboje, Pasaulio sveikatos organizacijoje bei bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis ir nacionalinėmis organizacijomis. Prie FIODS prisijungusios nacionalinės organizacijos gauna apčiuopiamą naudą ir prieigą prie jau sukauptos informacijos, o taip pat įsipareigoja atstovauti savo šalies neatlygintinų donorų interesams, skatina vieningą neatlygintiną kraujo donorystę, buria savanorius, gina žmogaus ir pacientų teises, siekia įtvirtinti etikos principus, kurie prieštarauja žmogaus organų ir kūno dalių pardavimui, bendradarbiauja su pacientų organizacijomis ir solidarizuojasi su kitų šalių donorais siekiant bendro tikslo. FIODS siekia, kad kraujo donorystė būtų savanoriška, neatlygintina, etiška ir saugi. Kiekvienais metais FIODS organizuoja asamblėjas, kurios yra pagrindinis organizacijos valdymo organas ir kurių metu aptariamos esminės kraujo donorystės problemos. Tokiu būdu formuojami bendri principai, įtvirtinantys kraujo ir donorų saugumo kriterijus, dalijamasi pažangia patirtimi, keičiamasi informacija. 102

103 2009 m., minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, Nacionalinė donorų asociacija Vilniuje, Europos kultūros sostinėje, organizavo FIODS / IFBDO Europos šalių asamblėją. FIODS / IFBDO rengiamuose tarptautiniuose jaunimo forumuose patirties semiasi ir jaunieji Lietuvos kraujo donorystės propaguotojai. Vienas iš FIODS prioritetų yra jaunimo forumų organizavimas. Šių renginių metu siekiama surinkti jaunųjų donorystės propaguotojų atstovus iš viso pasaulio. Nuolatinė jaunimo forumų tema savanorystė. FIODS siekia, kad pasaulio donorų organizacijos atkreiptų dėmesį į jaunų neatlygintinų donorų ugdymą, visokeriopai šviestų ir skatintų jaunus žmones kilniems darbams ir kartu spręstų bendras problemas. FIODS su kitomis autoritetingomis tarptautinėmis organizacijomis kasmet organizuoja Pasaulinę kraujo donorų dieną (WBDD World Blood Donor Day), kuri minima birželio 14 dieną. Šią dieną visame pasaulyje vyksta įvairūs renginiai, kurių metu siekiama padėkoti kraujo donorams, suburti donorystės savanorius, supažindinti visuomenę su kraujo donoryste ir jos problemomis bei paskleisti informaciją apie etišką, saugią ir neatlygintiną kraujo donorystę m. tūkstančiai jaunųjų kraujo donorystės entuziastų visame pasaulyje siautėjo socialiniame tinkle Facebook pakeitę savo profilių nuotraukas į nuotaikingo helouvyniško kraujo lašelio atvaizdą. Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje 103

104 PASAULINĖ KRAUJO DONORO DIENA 2005 m. Pasaulinės sveikatos apsaugos asamblėjos metu įvairias šalis atstovaujantys nacionalinių sveikatos apsaugos institucijų vadovai vieningai įsipareigojo skatinti savanorišką kraujo donorystę. Priimtoje rezoliucijoje buvo įtvirtinta nuostata birželio 14 dieną minėti Pasaulinę kraujo donoro dieną (World Blood Donor Day WBBD). Kasmet visame pasaulyje organizuojami Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimai, kurie koordinuojami Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos, Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos, Tarptautinės kraujo perpylimo draugijos ir Tarptautinės kraujo donorų organizacijų federacijos. Birželio 14-oji Pasaulinė kraujo donoro diena! Kiekvienais metais vis daugiau šalių organizuoja Pasaulinės kraujo donoro dienos renginius. Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimo tikslas saugios ir savanoriškos kraujo donorystės ir saugių kraujo komponentų gamybos plėtra visame pasaulyje. Šią dieną siekiama padėkoti kraujo donorams, donorystės savanoriams ir skatinti tarptautinį bendradarbiavimą. Konstatuojama, kad kiekvienais metais didėja ne tik donacijų ir donorų, bet ir pacientų skaičius, kuriems būtinas gydymas komponentais ir preparatais, pagamintais iš donorų kraujo. Todėl svarbu, jog būtų visiškai patenkintas donorų kraujo poreikis. Siekiama atkreipti dėmesį, kad visose pasaulio šalyse būtų įtvirtinta savanoriška ir neatlygintina kraujo donorystė, kuri visiškai patenkintų kiekvienos šalies nacionalinį kraujo ir jo komponentų poreikį. Taip pat rekomenduojama priimti sprendimus, siekiant kraujo donorystei paskatinti kuo daugiau jaunų žmonių, o vykdant nacionalines aprūpinimo krauju programas, siekti padidinti reguliariai ir savanoriškai kraują aukojančių donorų skaičių, atsisakant donorų giminių, ir visiškai panaikinti kraujo donorystę už finansinį ar jam prilygintą atlygį. Tuo trokštama sutelkti stabilų kraujo donorų kontingentą, kuris visiškai patenkintų saugių kraujo ir jo komponentų poreikį esant tiek įprastoms, tiek ypatingoms situacijoms. Kiekvienais metais pagrindinis Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimas vyksta vis kitoje šalyje. Kasmet skelbiamas naujas šūkis, kuris atspindi kraujo donorystės problemas ir lūkesčius. Pasaulinė kraujo donoro diena solidariai minima ir Lietuvoje, kurioje įvairius renginius organizuoja kraujo donorystės įstaigos ir kraujo donorystę propaguojančios visuomeninės organizacijos. Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje 104

105 Kraujo donorystę propaguojančių organizacijų organizuojamos tradicinės bėgimo varžybos Neatlygintinos donorystės paramos taurė buvo skirtos paminėti Pasaulinę kraujo donoro dieną ir propaguoti neatlygintiną kraujo donorystę aisiais, pažymint Pasaulinę kraujo donoro dieną, donorystės savanoriai penkių Lietuvos miestų pagrindinėse aikštėse išskleidė rekordinio dydžio (300 m²) plakatą su simboliniu kraujo lašu ir šūkiu Donorų kraujas gyvybės viltis!. 10

106 KUR GALIMA TAPTI KRAUJO DONORU? Kraujo galima duoti kraujo donorystės įstaigose ir jų padaliniuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Taip pat kraujo galima duoti iš šių įstaigų išvažiuojamuose padaliniuose per kraujo donorystės akcijas, kurios periodiškai vykdomos įvairių miestų gydymo įstaigose, organizacijose, bendruomenėse. VILNIUJE: Nacionalinis kraujo centras Informacija nemokamu tel. (8 800) Interneto svetainė: Žolyno g. 34, Vilnius Tel.: (8 5) , (8 5) El. paštas: Jei norite organizuoti kraujo donorystės akcijas savo organizacijoje ar bendruomenėje, skambinkite tel. (8 614) , arba rašykite el. laišką adresu Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras Interneto svetainė: Santariškių g. 2, Vilnius Mob. tel. (8 676) El. paštas: Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Kraujo centras Šiltnamių g. 29, Vilnius Tel. (8 5) KAUNE: Kraujo donorystės centras Informacija nemokamu tel. (8 800) Interneto svetainė: I. Kanto g. 15, Kaunas Tel.: (8 37) , (8 37) El. paštas: Jei norite organizuoti kraujo donorystės akcijas savo organizacijoje ar bendruomenėje, skambinkite tel. (8 618) arba rašykite el. laišką adresu 106

107 KLAIPĖDOJE: Kraujo donorystės centras Informacija nemokamu tel. (8 800) Šaulių g. 21, Klaipėda Tel. (8 46) Mob. tel. (8 612) Nacionalinis kraujo centras Informacija nemokamu tel. (8 800) Naikupės g. 28, Klaipėda Tel. (8 46) Mob. tel. (8 640) ŠIAULIUOSE: Kraujo donorystės centras Informacija nemokamu tel. (8 800) S. Daukanto g. 90, Šiauliai Tel. (8 41) Mob. tel. (8 611) PANEVĖŽYJE: Nacionalinis kraujo centras Informacija nemokamu tel. (8 800) Nemuno g. 75, Panevėžys Tel. (8 45) VISI LABAI LABAI LAUKIAMI! ALYTUJE: Kraujo donorystės centras Informacija nemokamu tel. (8 800) Vilties g. 5, Alytus Tel. (8 315) Kadangi kraujo donorystės įstaigų adresai ir darbo laikas gali keistis, prieš duodami kraujo pasitkslinkite informaciją šių įstaigų interneto svetainėse arba paskambinkite nurodytais telefonais. 107

108 KAULŲ ČIULPŲ DONORYSTĖ Kaulų čiulpų transplantacijos dažniausiai atliekamos žmonėms, sergantiems leukemija ir kitomis sunkiomis kraujo ligomis, kurių neįmanoma išgydyti vien tik vaistais. Kaulų čiulpai minkštasis audinys kaulų viduje, gaminantis kraujo ląsteles. Kamieninės kraujodaros ląstelės tai nebrandžios kaulų čiulpuose gyvenančios ląstelės, iš kurių gali pasigaminti bet kuri kraujo ląstelė. Kaulų čiulpų transplantacija Kraujas gaminamas kauluose esančioje akytoje medžiagoje kaulų čiulpuose (minkštas audinys kaulų viduje), kuriuose yra daug jaunų, nebrandžių kraujodaros ląstelių. Šios ląstelės nuolat dauginasi, bręsta, pakeičia jau pasenusias kraujo ląsteles, iš jų gali išsivystyti kraują sudarančios raudonosios, baltosios kraujo ląstelės ir trombocitai. Nesubrendusios ląstelės vadinamos kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis ir gali būti surenkamos iš kaulų, iš cirkuliuojančio kraujo arba iš bambagyslės kraujo. Susirgus kraujo vėžiu, kaulų čiulpai vietoj sveikų kraujo ląstelių ima gaminti vėžines, kurios užgožia sveikąsias ir sutrikdo jų atliekamas funkcijas. Tad reikia nedelsiant pradėti gydymą. Kamieninių kraujodaros ląstelių (kaulų čiulpų) transplantacija taikoma gydant leukemiją ir kitas sunkias kraujo ligas (daugybinė mieloma, aplastinė anemija) m. atlikta pirmoji pasaulyje kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Recipientas ir donoras buvo genetiškai vienodi dvyniai m. Minesotos universitete atlikta pirmoji sėkminga transplantacija ne tarp identiškų dvynių. Tąsyk recipientas buvo vaikas, sergantis sunkia imunodeficito liga, o donoras giminaitis. Transplantacija būna trijų rūšių: Alogeninė kai persodinami kito žmogaus čiulpai. Saugesnė giminingų donorų transplantacija (dažniausiai brolių ar seserų), tačiau jei nėra tinkamo giminingo donoro, daroma negiminingo donoro kaulų čiulpų transplantacija. Singeninė alogeninės transplantacijos rūšis, kai persodinamos identiško dvynio kaulų čiulpų ląstelės. Tai saugiausia ir efektyviausia transplantacijos rūšis. Autogeninė kai persodinami paties ligonio kaulų čiulpai. Ši transplantacija atliekama sergant tik tam tikromis kraujo vėžio formomis m. Niujorke atlikta pirmoji negimininga kaulų čiulpų transplantacija atlikta: penkiamečiui pacientui, sergančiam sunkia imunodeficito liga, donoras rastas Danijoje m. spalio 25- ąją Lietuvoje atlikta pirmoji kaulų čiulpų transplantacija. Negiminingų donorų transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 2004 metų. 108

109 Tik proc. pacientų randa donorą savo šeimoje, o kitiems 80 proc. tenka ieškoti negiminingo donoro. Kaulų čiulpų donoro ieškoma pagal unikalų kraujo kodą žmogaus leukocitų antigenus. Kraujo grupė kaulų čiulpų donorystei nesvarbi. Didžiausia tikimybė rasti tokį donorą yra tarp tos šalies gyventojų, iš kurios ligonis kilęs, todėl lietuviams didžiausia tikimybė rasti kaulų čiulpų donorą yra Lietuvoje. Pacientui gali būti rasti keli potencialūs kaulų čiulpų donorai, tačiau maždaug 10 proc. žmonių tinkamo kaulų čiulpų donoro nepavyksta rasti. Gali būti ir taip, kad savanoris donoras ir bus tas vienintelis žmogus, kuris kaip tik tiks ligoniui ir išgelbės jo gyvybę. Daugiau nei 14 mln. savanorių donorų yra įtraukti į Negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą. Plečiantis Registrui, ligoniui padidėja tikimybė surasti negiminingą kaulų čiulpų donorą. Šiuo metu Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre yra tik žmonių. Tapti kaulų čiulpų donorais kviečiami visi sveiki asmenys nuo 18 iki 45 metų. Kaulų čiulpų donorų registro duomenys yra bendri visame pasaulyje, todėl donoro kaulų čiulpai gali tikti ir užsienyje besigydantiems ligoniams. Jei taip nutiktų, donorui niekur nereikėtų vykti, nes kaulų čiulpai būtų paimti Lietuvoje, o juos pervežti atvyktų specialus kurjeris. Kodėl kaulų čiulpų donorystė yra tokia svarbi? Vaikams ir suaugusiesiems, susirgusiems kraujo vėžiu, ne visada padeda gydymas tik vaistais (chemoterapija, imunoterapija). Daliai jų gali padėti pasveikti tik donoro kaulų čiulpų (kamieninių kraujodaros ląstelių) persodinimas. Per transplantaciją sergančios paciento kraujodaros ląstelės pakeičiamos sveikomis donoro ląstelėmis, kurios vėl gamina sveiką kraują. Pirmiausia donoro pradedama ieškoti tarp šeimos narių (tiriami broliai ir seserys). Tačiau tikimybė surasti tinkamą donorą šeimoje yra apie proc. Kitiems sergantiesiems būtina rasti tinkamą donorą Lietuvos ar Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Deja, kartais net iš 14 mln. savanorių kaulų čiulpų donorų nerandama tinkamo. Posakis Mes esame vieno kraujo puikiai parodo, kad globaliame pasaulyje žmonija tarpusavyje yra susijusi ir kad kiekvienas atsakingas asmuo gali išgelbėti jam visiškai nežinomą bet kurios šalies žmogų. Kada prireikia donuoti kaulų čiulpus? Jei paaiškėja, kad Registre esantis donoras pagal imunologinius žymenis gali tikti pacientui, su juo susisiekiama. Donoro gali prireikti ir po kelių dienų, ir po kelių ar keliolikos metų, todėl svarbu, jog asmuo paliktų duomenis, kaip su juo susisiekti, ir informuotų, jei jie keistųsi. Donoras kviečiamas atvykti pakartotinai duoti kraujo mėginį. Pakartotinų tyrimų metu labai tiksliai nustatomi transplantacijai svarbūs imunologiniai žymenys ir galutinai paaiškėja, ar donoras iš tiesų tinka pacientui. Tuomet išsamiai ištiriama donoro sveikata ir suderinama, kada ir kaip donoras gali donuoti savo kaulų čiulpus. Nuo skambučio donorui iki kaulų čiulpų donavimo dažniausiai praeina mėnuo. Kas gali būti kaulų čiulpų donoru? Negiminingais kaulų čiulpų donorais gali būti visi sveiki, geranoriški ir atsakingi asmenys. Kadangi užsiregistravusio donoro gali prireikti tik po kelerių ar keliolikos metų, į Registrą įtraukiami asmenys nuo 18 iki 45 metų. Kaulų čiulpų donorais negali būti žmonės, sergantys piktybinėmis (vėžiu) ligomis, lėtinėmis plaučių, širdies, inkstų, kepenų ligomis su funkcijos nepakankamumu, sifiliu, ŽIV, hepatito B arba C virusu. 109

110 Kaip vyksta kaulų čiulpų donavimas? Kaulų čiulpų surinkimo procedūra atliekama VUL Santariškių klinikose. Donoras gali pasirinkti, ar kraujodaros kamienines ląsteles donuoti iš periferinio kraujo, ar iš pačių kaulų čiulpų. Donavimas nėra pavojingas donorui kamieninės kraujodaros ląstelės per kelias savaites visiškai atsistato. Šiuo metu dažniausiai kamieninės kraujodaros ląstelės surenkamos iš veninio kraujo. Donoras išsamiai informuojamas apie abu kaulų čiulpų surinkimo būdus ir pats gali pasirinkti jam priimtiniausią. Kai donoras sutinka ir atlieka visus būtinus formalumus, ligonio laukia sunkus paruošiamasis gydymas: chemoterapija ir / ar radiacinė spinduliuotė, kurios tikslas sunaikinti nesveikas ląsteles. Procedūra sunaikina ir ligonio imuninę sistemą, todėl, neatlikus transplantacijos, ligonis žūtų. Kaulų čiulpai gali būti donuojami iš kraujo arba pačių kaulų čiulpų. Jei donuojama iš periferinio kraujo, donorui 5 6 dienas po oda leidžiamas preparatas, kuris padidina kamieninių kraujodaros ląstelių koncentraciją kraujyje tam, kad jas būtų galima surinkti. Tai saugu ir nekenksminga. Kaulų čiulpams stimuliuoti naudojamas preparatas gali sukelti į gripą panašius simptomus: gali šiek tiek pakilti temperatūra, mausti kaulus. Donorui iš vienos rankos venos imamas kraujas, kuris patenka į specialų aferezės aparatą. Jame iš kraujo surenkamos kamieninės kraujodaros ląstelės, o likęs kraujas grąžinamas į organizmą per kitos rankos veną. Tokia procedūra tęsiasi apie 3 4 valandas, labai retai ją tenka pakartoti sekančią dieną. Surinktas ląstelių kiekis būna nedidelis tik apie ml. Aferezės procedūra yra saugi ir nekenksminga, naudojamos tik vienkartinės priemonės. Dažniausiai tą pačią dieną donoras gali vykti namo, o paimtas ląstelių kiekis atsistato per dvi savaites. Jei donuojama iš kaulų čiulpų, minėtas preparatas nešvirkščiamas, o kamieninės ląstelės renkamos per bendrą nejautrą iš dubens kaulų operacinėje. Kamieninių ląstelių ėmimas iš kaulų čiulpų nesudėtinga chirurginė procedūra. Donorui taikoma bendra nejautra, iš klubakaulio sterilia adata paimama kaulų čiulpų. Procedūra paprastai trunka iki valandos. Paimama apie ml kraujo su kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis. Per ėmimo procesą donoras nieko nejaučia. Po procedūros jis gali jausti silpnumą, mausti dubens kaulus. Šie simptomai laikini ir praeina per kelias dienas, o paimtas ląstelių kiekis atsistato per kelias savaites. Visi medikamentai yra apmokami sveikatos draudimo, taip pat donorui kompensuojamos kelionės išlaidos ir daug kitų nemedicininių išlaidų. Kaulų čiulpų ląstelių prigijimas Surinkti kaulų čiulpai per 72 valandas ligoniui turi būti sulašinti į veną. Jo laukia varginantis ir ilgas gydymas. Tai vienintelis būdas įveikti kitaip nepagydomą kraujo vėžį, todėl donoras, kuris dovanojo savo kaulų čiulpų, gelbsti kitą žmogų. Visi menki nemalonumai, kurie gali būti patiriami donuojant kaulų čiulpus, yra niekis, palyginti su tuo, kad kitam žmogui suteikiama viltis išgyventi. 110

111 Padovanotos ląstelės donoro organizme visiškai atsistato per kelias savaites. Po transplantacijos pavojingiausios yra pirmosios 2 4 savaitės. Paciento organizme per chemoterapiją sunaikinus kaulų čiulpus, labai stipriai sutrinka imuninės sistemos veikla. Kol persodintos kamieninės ląstelės įsitvirtina ir pradeda gaminti naujas kraujo ląsteles, ligonis būna imlus įvairioms infekcijoms, linkęs kraujuoti, priklausomas nuo kraujo perpylimų. Jam skiriamos didelės antibiotikų ir kitų preparatų dozės siekiant jį apsaugoti nuo infekcijų ir jas gydyti. Taikomos trombocitų, eritrocitų transfuzijos. Ligonis geria specialius vaistus, saugančius nuo transplantanto prieš šeimininką reakcijos išsivystymą. Jei procedūra sėkminga, per 2 4 savaites kamieninės ląstelės prigyja ir pradeda gaminti sveiką kraują. Kai tik galima, nutraukiamas antibakterinis, priešvirusinis gydymas, mažėja kraujo preparatų perpylimas. Jei neatsiranda kitų komplikacijų, po 4 8 savaičių pacientas išleidžiamas namo. Po alogeninės transplantacijos ilgai duodami imuninę sistemą silpninantys vaistai. Kadangi imuninė sistema nepilnai funkcionuoja (nuo 6 mėn. iki 2 metų), reikia labai saugotis įvairių ligų. Faktai Šiuo metu kaulų čiulpų donorais buvo 13 lietuvių. Nė vienas iš jų nesuabejojo ir nesudvejojo. Šių žmonių kaulų čiulpai persodinti 9 lietuviams, 2 latviams, 3 užsieniečiams (vieno donoro kaulų čiulpai tiko net dviem pacientams). Tinkančių lietuvių donorų buvo rasta dar daugiau dar septyni, bet dėl pacientų medicininės būklės transplantacijos neatliktos. Lietuviams donavo vokiečiai (daugiausia), lenkas, italai, donorai iš Kipro, Jungtinės Karalystės, JAV, Izraelio

112 Lietuvoje kraujo vėžio diagnozę kasmet išgirsta įvairaus amžiaus žmonių; iš viso serga apie asmenų. Pasaulyje yra 71 registras ir daugiau nei 14 mln. kaulų čiulpų donorų, t. y. 0,2 proc. pasaulio populiacijos yra potencialūs kaulų čiulpų donorai. Didžiausius pasaulio registrus turi Vokietija (daugiau kaip 3 mln.), JAV (daugiau kaip 5 mln.). Kasmet pasaulyje ieškoma donoro apie pacientų, Lietuvoje apie šimtui. Kiekvienais metais pasaulyje atliekama apie negiminingų kaulų čiulpų transplantacijų, Lietuvoje apie 50. Lietuvoje iš viso atlikta daugiau nei 500 kaulų čiulpų transplantacijų. Kaip užsiregistruoti į kaulų čiulpų donorų registrą? Atvykus į kaulų čiulpų donorų registracijos vietą, reikia užpildyti donoro anketą ir sutikimą registruotis Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Tuomet paimami kraujo mėginiai (apie 10 ml kraujo iš venos) ir nustatomi transplantacijai svarbūs imunologiniai žymenys. Anoniminiai duomenys įrašomi į Lietuvos ir Pasaulio negiminingų donorų registrus. Taip tampama potencialiu kaulų čiulpų donoru. Užsiregistruoti į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą galima Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centre. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras Santariškių g. 2 LT Vilnius Mob. tel. (8 688) , tel. (8 5) Šiuo metu užsiregistruoti galima Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Kretingoje ir per viešas akcijas. Informacija parengta pagal Be good būk geras Tai informacinė-agitacinė kampanija, kurios tikslas pristatyti visuomenei kraujo vėžio ir kaulų čiulpų donorystės problemas ir suteikti kuo daugiau informacijos apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti kovojant su šia liga. Projekto metu suplanuota didžiulė informacinė kampanija aktyviausius paskatins tapti donorais, o likusiai visuomenės daliai suteiks informacijos, pakeis vyraujančius mitus. Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje 112

113 Onkohematologinių ligonių bendrija Kraujas OHLB Kraujas (įkurta 2002 m.) yra visuomeninė, pelno nesiekianti organizacija, vienijanti įvairiomis kraujo vėžio formomis sirgusius ir sergančius ligonius, jų artimuosius, gydytojus ir visus asmenis, palaikančius neatlygintinos kraujo ir kaulų čiulpų donorystės idėją. Pagrindinis bendrijos tikslas visais būdais prisidėti ir skatinti onkohematologinės ir kitos onkologinės pagalbos plėtotę Lietuvoje ir teikti su ja susijusią patikimą informaciją sirgusiems ir sergantiems onkohematologinėmis ligomis, atstovauti savo narių interesams ir juos ginti. Vienas įspūdingiausių OHLB Kraujas projektų buvo kelių šimtų donorystei neabejingų žmonių subūrimas į milžinišką Gyvą kraujo lašą Vilniaus Rotušės aikštėje. MES UŽ KAULŲ ČIULPŲ DONORYSTĘ! OHLB Kraujas uždaviniai: Didinti onkohematologinių ir kitų onkologinių ligų žinomumą visuomenėje: ruošti, teikti ir platinti informaciją apie onkohematologines bei kitas onkologines ligas, jų gydymą ir sveiką gyvenseną; organizuoti konferencijas, kultūrinius, švietimo, poilsio, sporto, sveikatos ir kitus renginius. Populiarinti kaulų čiulpų ir neatlygintiną kraujo donorystę. Teikti įvairiapusę psichologinę pagalbą ligoniams, jų artimiesiems ir gydymo centrų personalui. Dalyvauti kuriant ir vykdant psichologines, socialines, reabilitacijos programas, atsižvelgiant į onkohematologinėmis ir kitomis onkologinėmis ligomis sirgusių, sergančių žmonių poreikius, interesus ir galimybes. Palaikyti ryšius ir bendradarbiauti su paramą teikiančiomis tarptautinėmis ir kitų šalių giminingomis organizacijomis. OHLB Kraujas užnugaris tiems, kurie šiandien kovoja su kraujo vėžiu. Mums svarbus kiekvienas žmogus, kiekvieno žmogaus gera valia, gyva mintis. Būkite mūsų draugais! Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje 113

114 114

115 ORGANŲ DONORYSTĖ IR TRANSPLANTACIJA Išgirdę žodį donoras, žmonės dažniausiai pagalvoja apie kraujo donorystę. Tačiau yra ne tik kraujo, bet ir organų, audinių ir ląstelių donorystė. Donoras tai žmogus, dovanojantis savo audinius, ląsteles ar organus kitam žmogui, kuriam reikalinga transplantacija. Transplantacijai organai dažniausiai paimami iš mirusio asmens, tačiau kai kuriais atvejais inkstą, dalį kepenų, kasos ar plaučio galima paimti ir iš gyvo žmogaus. Recipientas tai žmogus, kuriam reikalinga organo, audinio ar ląstelių transplantacija. Organų persodinimas Gyvybiškai svarbių organų persodinimas pagerina recipientų gyvenimo kokybę, bet pirmiausia gelbėja gyvybę. Tie organai tai širdis, inkstai, kepenys, plaučiai, kasa, žarnos. Ragena (akies dangalas) nėra gyvybiškai svarbi, tačiau žmogui grąžintas regėjimas yra stebuklas, kurį gali dovanoti žmogaus meilė žmogui. Organų persodinimas (transplantacija) vienas iš įspūdingiausių praėjusio šimtmečio medicinos pasiekimų. Transplantacija yra donoro organų, audinių ar ląstelių persodinimas recipientui. Kai dėl ligos ar kito pakenkimo nedirba kuris nors organas, jo persodinimas gali būti vienintelis būdas išgyventi. Žodis transplantacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio transplantatio: trans reiškia kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą, o plantatio sodinimą. Žinios apie mėginimus transplantuoti audinius siekia daugiau nei 2000 metų, o bandymai transplantuoti buvo atliekami dar senovės Kinijoje, Tibete ir Indijoje m. Austrijoje sergančiai inkstų nepakankamumu moteriai prie žasto kraujagyslių buvo prijungtas kiaulės inkstas. Pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi dėl žmogaus imuninės sistemos, kuri, reaguodama į transplantantus (persodintus organus), atmesdavo juos kaip organizmo svetimkūnį m. Bostone (JAV) pirmąkart žmogaus inkstas sėkmingai transplantuotas kitam žmogui m. Keiptaune (PAR) buvo persodinta širdis, o JAV atlikta kepenų transplantacija. Lietuvoje transplantologijos pradininku laikomas Vladas Kuzma, kuris inkstų ir kitų organų persodinimo eksperimentus atliko 1927-aisiais. Sėkmingos transplantacijos Lietuvoje vykdomos jau 40 metų. Žmogaus organų transplantacija sudėtingas, kruopštaus pasiruošimo ir darbo reikalingas procesas. Jame dalyvauja gydytojai reanimatologai, kurie rūpinasi potencialaus donoro būkle ir palaiko donorinių organų gyvybingumą, chirurgai, atliekantys audinių paėmimo ir persodinimo operacijas, laboratorijų specialistai, atliekantys potencialių recipientų ir donorų imunologinius, virusologinius tyrimus, kelių policija ir karinės oro pajėgos, užtikrinančios greitą ir saugų donoro organų gabenimą. Dažniausiai organai paimami žmogui staigiai mirus. 115

116 Kas gali tapti organų donoru? Organų donoru gali tapti bet kuris žmogus. Gyvuoju donoru gali tapti ligonio artimas giminaitis. Gyvam donorui tai nepavojinga, nes organizmui pakanka ir vieno sveiko inksto ar likusios kepenų dalies. Kur kas dažniau persodinami mirusio žmogaus organai. Mirusiu (kadaveriniu) donoru asmuo laikomas tik tuomet, kai jį ištinka smegenų mirtis (negrįžtamai nutrūksta kraujotaka smegenyse). Žmonės komą ir smegenų mirtį dažnai sutapatina. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pats. Koma tai sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, bet jis nėra miręs. Smegenų mirtis negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos veikia. Žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Po smegenų mirties labai greitai nustoja funkcionuoti ir kiti organai. Lietuvoje persodinami šie organai: inkstai, širdis, plaučiai, kepenys, kasa, akių ragenos. Taip pat atliekamos ir kompleksinės operacijos: širdies ir plaučių, inksto ir kasos. Prieš paimant organus transplantacijai, tikrinama, ar žmogus buvo davė sutikimą paaukoti savo organus, t. y. ar turėjo donoro kortelę. Jei žmogus nepareiškė valios organus paaukoti transplantacijoms, tuomet teiraujamasi jo artimųjų. Artimieji arba žino žmogaus valią, arba dėl organų aukojimo nusprendžia patys. Organų ir audinių donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Svarbiausia fizinė būklė, o ne, kaip dauguma mano, amžius. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai sprendžia tik po donoro mirties. Amžius nėra kliūtis organų donorystei: vyriausias donoras, iš kurio buvo persodinti inkstai, buvo 90-ies metų, o audinių donoras 102 metų žmogus. Kaip galima pritarti organų donorystei? Iki 2000-ųjų vasaros persodinti mirusio žmogaus organus buvo galima tik gavus artimųjų sutikimą. Dabar kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo gali pats pareikšti, ar sutinka, ar ne, kad po mirties jo audiniai ir organai būtų panaudoti transplantacijai. Jei žmogus pritaria donorystei ir sutinka, kad po mirties jo organai būtų panaudoti transplantacijai, jis gali kreiptis į bet kurį asmens sveikatos priežiūros gydytoją ir užpildyti formą Asmens sutikimas, kad jo audiniai ir organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. Pildant būtina turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga užpildytą dokumentą išsiųs Nacionaliniam transplantacijos biurui, kuris šiuos duomenis įtrauks į registrą. Sutikusiam būti donoru žmogui nurodytu adresu bus išsiųsta donoro kortelė. Jei žmogus turi donoro kortelę, yra įtrauktas į donorų registrą, o po mirties jo organai tinkami persodinimui, artimieji bus informuoti apie mirusiojo valią. Jei jie nesutiktų, kad mirusio žmogaus organai būtų persodinti, greičiausiai būtų paisoma artimųjų noro. 116

117 Pasak, daugumos intensyviosios terapijos skyrių gydytojų, jei artimieji prieštarautų, jie neimtų organų iš tų žmonių, kurie, būdami gyvi, užpildė donoro kortelę. Kaip būtų elgiamasi tokiu atveju, nežinoma, nes per dešimt metų nė vienas donoro kortelę turintis asmuo dar netapo efektyviu donoru. Labai svarbu ne tik pačiam žmogui apsispręsti, bet ir apie šį sprendimą informuoti artimuosius kad jo apsisprendimas sąmoningas ir tvirtas. Gali būti, jog būtent jie turės nuspręsti, ar paaukoti organus persodinimui, ar ne. Ar pritariate organų donorystei, ar ne, reikėtų pasakyti šeimos nariams, kad netekties akimirką jiems nereikėtų spręsti, kokia buvo mirusiojo pozicija organų donorystės atžvilgiu. Apie savo apsisprendimą būtina informuoti artimuosius! Tyrimai rodo, kad viena iš dažniausių priežasčių, kodėl artimieji nesutinka paaukoti mirusiojo organų, jie šia tema niekada nekalbėjo. Pildant anketą donoro kortelei gauti, nerenkama jokių medicininių duomenų. Ar asmens organai ir audiniai tinkami persodinimui, kokie organai ir kokiam žmogui jų reikia, nustatoma tik po donoro mirties, naudojant sudėtingą medicininę techniką ir metodus. Donoro kortelė paskatina žmogų pasidalyti mintimis apie organų donorystę su kitais asmenimis: žmonės išsako savo pozicijas, nuomones, pamąsto, ar norėtų, kad jiems ar jų artimiesiems būtų atlikta transplantacija. 11

118 Inkstų reikšmė organizmui ir dializė Inkstai gamina šlapimą, su kuriuo iš organizmo pašalinami nuodingi medžiagų apykaitos produktai ir skysčiai. Inkstai atlieka ir kitas organizmui svarbias funkcijas: reguliuoja tam tikrų medžiagų kiekį kraujyje, padeda išlaikyti rūgščių-šarmų pusiausvyrą, gamina hormonus, aktyvų vitaminą D. Šiandien pasaulyje dažniausiai pasitaikanti transplantacijos operacija inksto persodinimas. Pacientai, kurių inkstai neveikia dėl ligos, apsinuodijimo ar nelaimingo atsitikimo, priversti dirbtiniu būdu apvalyti savo kraują nuo kenksmingų medžiagų ir medžiagų apykaitos produktų. Toks dirbtinis kraujo valymo būdas yra dializės procedūros. Dializė būna dviejų rūšių: hemodializė ir peritoninė dializė. Kad nuolat būtų galima atlikti hemodializės procedūras, per operaciją rankoje sujungiamos stambios kraujagyslės, arterija ir vena taip suformuojama arterioveninė jungtis. Hemodializės metu į šią jungtį įbedamos dvi tam skirtos storos adatos, per kurias kraujas patenka į dializės aparatą, ten atskiriamos toksinės medžiagos ir vandens perteklius. Išvalytas kraujas grąžinamas atgal į kraujagysles. Dializė yra varginanti ir daug laiko užimanti procedūra. Pacientai turi tris kartus per savaitę keturioms valandoms atvykti į dializės centrą. Po dializės daug ligonių tą dieną jaučiasi blogai, grįžę turi ilsėtis ir atsigauti. Dėl to nukenčia jų gyvenimo kokybė, dažnai toks žmogus nebegali dirbti. Yra ligonių, kurie dializę patys atlieka namuose. Tai peritoninė dializė. Per kateterį, įsiūtą į pilvo sieną per operaciją, į pilvaplėvės ertmę supilamas specialus tirpalas. Į šį tirpalą iš organizmo pereina dalis toksinių medžiagų ir perteklinis skystis. Tuomet tirpalas išleidžiamas iš pilvaplėvės ertmės ir supilama nauja tirpalo porcija. Toks dializės būdas patogesnis ligoniams, norintiems turėti daugiau laisvės, dializė vyksta tolygiau, todėl ir jų savijauta geresnė. Sutrikus inkstų funkcijai, medžiagų apykaitos produktai ir skysčiai kaupiasi organizme nuo vienos iki kitos dializės procedūros, todėl pacientai turi laikytis labai griežtos dietos ir riboti skysčių vartojimą. Pacientai, kurių inkstai dirba nepakankamai, greitai pavargsta, jaučia silpnumą, netenka apetito. Tuo metu nuodingi produktai kaupiasi ligonio kraujyje, pašalinama nepakankamai skysčių, atsiranda patinimų, jį vargina pykinimas, vėmimas, odos niežėjimas, sutrinka miegas. Inksto persodinimas šiems ligoniams yra be galo svarbus, nes tik persodinus inkstą jie vėl gali grįžti į normalų gyvenimą. Deja, susiduriama su pagrindine problema trūksta organų donorų. Todėl daug pacientų inksto donoro turi laukti kelerius metus. Dializė yra varginanti ir daug laiko užimanti, tačiau gyvybiškai svarbi procedūra. Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 600 pacientų, kuriems buvo persodintas inkstas. Apie ligonių atliekamos dializės procedūros. Ne visiems žmonėms, kuriems daroma dializė, galima atlikti transplantaciją. Remiantis statistikos duomenimis, vidutiniškai inksto donoro reikia laukti 2 3 metus. 118

119 Faktai Lietuvoje po mirties organų donorų kasmet galėtų būti apie 100. Deja, vidutiniškai jų būna apie Kiekvienais metais atsiranda apie žmonių, kuriems reikalinga kokio nors organo persodinimo operacija. Atsidurti tarp laukiančiųjų yra didesnė tikimybė nei tapti donoru. Kasmet Lietuvoje atsiranda žmonių, kuriems reikalinga organo transplantacija. Lietuvoje kokio nors organo transplantacijos laukia keli šimtai žmonių: inksto 206, širdies 18, inksto-kasos komplekso 20, plaučių 2, kepenų 34, širdies-plaučių komplekso 3, ragenos 146 (2010 m. gruodžio 31 d. duomenys). Laukiančiųjų skaičius kinta kiekvieną dieną: vieniems atliekamos transplantacijos, kiti iš laukiančiųjų sąrašo išbraukiami dėl sveikatos būklės, treti miršta, atsiranda naujų žmonių, kuriems reikalinga transplantacija. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 700 žmonių po transplantacijų. Daugiausia gyvena su persodintu inkstu (apie 600), kiti po širdies, kepenų, plaučių, inksto-kasos komplekso persodinimo operacijų (apie 100). Mūsų šalyje yra apie dializuojamų pacientų, iš kurių vos penktadalis įtraukti į laukiančiųjų sąrašą, kitiems dėl medicininių priežasčių transplantacija negalima. Europoje laukiančiųjų transplantacijos yra apie Kiekvieną dieną Europoje, nesulaukę persodinimo operacijos, miršta 18 žmonių. 11

120 Gyvenimo kokybė Šiuolaikinė medicina suteikia galimybę po transplantacijos gyventi ilgą ir aktyvų gyvenimą. Gyvenimo kokybė po transplantacijos žymiai pagerėja, asmuo jaučiasi daug geriau ir dažniausiai gali grįžti į darbą bei aktyvų gyvenimą, sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Dėl kilnios aukos tokie žmonės vėl gali džiaugtis gyvenimu, matyti, mylėti, dirbti, auginti vaikus, būti naudingi visuomenei ir savo artimiesiems. Kai kurie žmonės, persodinus organą, gyvena daugiau nei 30 metų. Kaip galima įsigyti donoro kortelę? Donoro kortelė tai patvirtinimas, kad jos turėtojas savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai. Donoro kortelę galima įsigyti užpildžius sutikimą po mirties tapti audinių ir (ar) organų donoru. Pasirašyti sutikimą galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligoninėje ir kt.), šeimos gydytojo kabinete ir per įvairias donorystės akcijas. Pasirašant sutikimą, reikia turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo arba studento pažymėjimą). Pasirašant sutikimą, nereikia atlikti jokių sveikatos tyrimų. Apie audinių ir (ar) organų tinkamumą transplantacijai gydytojai sprendžia tik po žmogaus mirties. Pasirašant sutikimą tapti organų donoru, galima pažymėti, kokius organus sutinkama dovanoti: bet kuriuos, visus, išskyrus tam tikrus arba tik tam tikrus. Pasirašytas sutikimas registruojamas gydymo įstaigoje ir per tris darbo dienas registruotu laišku siunčiamas į Nacionalinį transplantacijos biurą (NTB). Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registro specialistas užregistruoja sutikimą. Po kurio laiko NTB nurodytu adresu registruotu laišku išsiųs donoro kortelę kaip patvirtinimą, kad asmuo registruotas valstybiniame Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. Jei dėl kokių nors priežasčių asmuo nenori turėti donoro kortelės ar nori anuliuoti savo sutikimą, reikia parašyti prašymą Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriui, kad jį išbrauktų iš Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų ir recipientų registro. Sutikimo formą galima atsispausdinti 10

121 Sveikatos prieži ros staiga ASMENS SUTIKIMAS, KAD JO AUDINIAI IR (AR) ORGANAI PO JO MIRTIES B T PANAUDOTI TRANSPLANTACIJAI 2 priedas Forma Nr.136/a PATVIRTINTA sveikatos apsaugos ministro 2000 m. birželio 30 d. sakymu Nr.368 (kodas, pavadinimas, adresas) Aš,, (vardas, pavard, asmens kodas), (gyvenamoji vieta, telefonas) gimimo data, lytis, sutinku, kad mano audiniai ir (ar) organai po mano mirties b t panaudoti transplantacijai (tinkam variant pažym ti x ): bet kurie audiniai ir organai; audiniai ir organai, išskyrus tik ( vardyti) Sutinku, kad šie duomenys apie mane b t saugomi Žmogaus audini ir organ donor bei recipient registre. Esu informuotas, kad bet kada galiu atsisakyti šio sutikimo apie tai raštu praneš s bet kuriai sveikatos prieži ros staigai. Pareiškiu, kad mano veiksnumas n ra apribotas. (parašas, data) Donoro kortel si sti adresu. Asmens tapatyb patikrinta. Sutikimas pasirašytas mano akivaizdoje. (gydytojo vardas, pavard, parašas ir spaudas) Data (metai, m nuo, diena) Gauta: A.V. ( staigos vadovo arba jo galioto asmens vardas, pavard, parašas) Papildoma informacija teikiama Nacionaliniame organ transplantacijos biure, Santariški g. 2, Vilnius, tel./ faks. (8 22) Paaiškinimas Šį raštą galima užpildyti tik asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojo akivaizdoje. Norint greičiau gydymo įstaigoje sutvarkyti formalumus donoro kortelei gauti, sutikimą galite atsispausdinti Nacionalinio transplantacijos biuro interneto svetainėje ir turėti su savimi. Su savimi būtina turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo pažymėjimą ar kitą galiojantį asmens dokumentą, kuriame, be kitų duomenų, yra asmens nuotrauka ir asmens kodas). 11

122 asociacija GYVaSTIS Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija LNLA Gyvastis (įkurta 1993 m.) yra visuomeninė pelno nesiekianti organizacija, kuri jungia žmones, gyvenančius po inksto, širdies, kepenų, plaučių persodinimo, laukiančius transplantacijos, taip pat dializuojamus pacientus (kurių savi inkstai nebefunkcionuoja). Šiuo metu Lietuvoje yra apie 700 žmonių po persodinimo operacijos, apie 500 laukia kokio nors organo arba audinio transplantacijos, apie žmonių atliekamos dializės procedūros. Beveik iš jų yra Gyvasties nariai. Pagrindiniai Gyvasties tikslai propaguoti organų donorystę, atstovauti sergančiųjų teisėms, šviesti ligonius ir jų artimuosius. Gyvastis rengia įvairias akcijas, konferencijas, seminarus, kitus renginius, leidžia įvairius leidinius (skirtus pacientams ir žmonėms, propaguojantiems organų donorystę), teikia psichologinę pagalbą, svarbią informaciją, organizuoja savitarpio pagalbos grupes, psichologinės pagalbos ir savarankiško gyvenimo ugdymo stovyklas. Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje 1

123 1

124 Nacionalinis transplantacijos biuras Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) įsteigtas 1996 metais. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į transplantacijos pažangą šalyje, stengdamasi užtikrinti donorystės ir transplantacijos teikiamų paslaugų lygiavertį prieinamumą, teisingą ir efektyvų audinių ir organų paskirstymą, donoro ir recipiento teisių apsaugą, įsteigė Nacionalinį organų transplantacijos biurą. Nacionalinis transplantacijos biuras, vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais, koordinuoja, kontroliuoja ir analizuoja donorų ruošimą, audinių, ląstelių ir organų paėmimą, ištyrimą, konservavimą, laikymą pervežimą, paskirstymą, recipientų parinkimą, tvarko Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystę ir transplantaciją m. Lietuvoje buvo įsteigtas valstybinis Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registras, kuriame kaupiami duomenys apie asmenis, pareiškusius sutikimą ar nesutikimą, kad jų audiniai ir organai po jų mirties būtų paimti transplantacijai, duomenys apie recipientus ir potencialius bei efektyvius donorus. Su Registru buvo įteisinta donoro kortelė m. Lietuva priimta į Europos organų mainų organizaciją EOEO. MES UŽ ORGANŲ DONORYSTĘ! Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje 124

125 Žalias kaspinas yra tarptautinis organų donorystės simbolis. 1

126 Lytinių ląstelių donorystė Kadangi ši donorystė nėra Nacionalinės donorų asociacijos veiklos sritis, paminėsime tik bendrus faktus ir problemas. Žmogaus lytinių ląstelių donorystė žmogaus lytinių ląstelių, numatytų naudoti pagalbiniam apvaisinimui, davimas. Žmogaus lytinės ląstelės visi audiniai ir ląstelės, kurie skirti naudoti pagalbinio apvaisinimo tikslams. Žmogaus embrionas besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo momento iki aštuntos nėštumo savaitės pabaigos. Lytinių ląstelių donorystė yra susijusi su nevaisingumu ir pagalbiniu apvaisinimu. Šia tema aktyviai diskutuojama visuomenėje ar priimant teisės aktus. Priešingą nuomonę šiuo klausimu išsako medikai ir religinės organizacijos, o pagalbinio apvaisinimo reguliavimas yra ne tik medicinos mokslo taikymas, bet ir etikos bei teisės klausimas. Šiandien pasaulyje yra daugiau nei milijonas, o Lietuvoje daugiau kaip 500 vaikų, gimusių po dirbtinio apvaisinimo. Apie problemos rimtumą byloja statistika, kuri teigia, kad pasaulyje kas šešta pora (10 15 proc.) susiduria su vaisingumo sutrikimais, o pakartotinai pastoti negali proc. šeimų, jau auginančių vaiką. Lietuvoje yra daugiau nei šeimų, kurios negali susilaukti vaikų, ir kasmet jų padaugėja Pagalbinis apvaisinimas pasaulyje atliekamas nuo 1978-ųjų, o tokiu būdu gimę vaikai dažnai vadinami vaikais iš mėgintuvėlio. 126

127 Prieštaravimai ir problemos Dažniausiai kalbama apie spermos ir kiaušialąsčių panaudojimą sprendžiant šeimų nevaisingumo problemas. Šioje srityje susiduriama su etikos, bioetikos, teisės, religijos, medicinos ir socialiniais klausimais, todėl lytinių ląstelių donorystė prieštaringai vertinama, nes lytinių ląstelių donorais gali būti žmonės, nesusieti santuokos ar teisėtos partnerystės ryšiais. Diskutuojama, ar donoro lytinių ląstelių naudojimas yra nevaisingumo gydymo metodas, ar socialinė priemonė bandant spręsti nevaisingumą. Tačiau Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje nevaisingumas įvardijamas kaip liga. Lietuvos Respublikos piliečiams yra garantuota teisė į visus moksliškai pagrįstus gydymo metodus ir priemones. Poros, kurioms šiuo metu reikalinga lytinių ląstelių donorystė, vyksta į užsienio valstybes (Latviją, Lenkiją, Estiją, Skandinavijos šalis), kuriose šie gydymo būdai leidžiami. Užsienio valstybėse gydosi tos poros, kurių pajamos leidžia naudotis šiais gydymo metodais užsienyje. Lytinių ląstelių (spermos ir kiaušialąsčių) donorystės draudimas apriboja gydymosi galimybes pacientams, kurių gaunamos pajamos yra per mažos, kad galėtų gydytis kitose šalyse. Minimi ir embrionų apsaugos klausimai, kai procedūros, susijusios su embrionų sukūrimu, manipuliacijomis ir saugojimo terminu, gali sukelti jų žūtį. Tai pat diskutuojama, ar iš viso leistina užšaldyti embrionus, nors pasaulyje embrionų šaldymas taikomas nuo 1993 metų. Numatyti, kad bus sukurta tiek embrionų, kiek jų bus perkelta į moters gimdą, neįmanoma. Siekiant sukurti tris embrionus, vaisinamos trys kiaušialąstės, ir galiausiai gaunami trys, du, vienas embrionas ar nė vieno embriono, nes normalia fertilizacija laikoma, kai vaisinasi proc. kiaušialąsčių. Pati kiaušialąstė apvaisinimui tinkama 12 valandų, todėl nėra galimybės, nesusidarius embrionams, apvaisinti likusių ląstelių, nes apvaisinimas konstatuojamas po valandų. Kadangi vyksta natūrali embrionų atranka, dalis jų nustoja vystytis iki perkėlimo į gimdą. Todėl galimos ir tokios situacijos, kai nėra ką perkelti į gimdą. Esant brangiai pagalbinio apvaisinimo procedūrai ir medikamentams, pora patirs didelį finansinį nuostolį ir psichologinį diskomfortą. Sukuriamų embrionų skaičiaus ribojimas labai mažina teigiamą asistuojamų technologijų rezultatą ir yra finansiškai nenaudingas pacientams. Perteklinių embrionų, sukurtų per procedūrą, likimą turėtų nuspręsti pacientai m. Didžiosios Britanijos NICE rekomendacijose nurodoma, kad perteklinius embrionus visada rekomenduojama užšaldyti ir panaudoti apvaisinimui prieš pradedant naują pagalbinio apvaisinimo procedūrą. Retais atvejais, kai pacientei gresia kiaušidžių perstimuliavimo sindromas, embrionų užšaldymas tampa mediciniškai pagrįsta būtinybe, jie panaudojami kituose cikluose. Atšildyti embrionai tai papildoma nėštumo galimybė vėlesniuose cikluose, leidžianti išvengti agresyvaus kiaušidžių stimuliavimo vaistais ir folikulų punkcijos. Atšildytų embrionų perkėlimas į gimdą yra 4 5 kartus pigesnis nei naujo pagalbinio apvaisinimo ciklo atlikimas. Kategorišką nuomonę apie lytinių ląstelių donorystę išsako religinės institucijos, nes tokia donorystė susijusi su įvairiomis etinėmis problemomis, o per pagalbinio apvaisinimo procedūrą gali žūti pradėta gyvybė. Dalis medikų teigia, kad kategoriškas nusistatymas prieš lytinių ląstelių donorystę trukdo spręsti aktualias šeimų vaisingumo problemas ir užkerta kelia tėvų lūkesčiams susilaukti vaikų. Jų nuomone, įvertinus tarptautinę lytinių ląstelių donorystės veiklos praktiką ir patirtį šioje srityje, galimi kompromisai ir alternatyvūs sprendimai. 127

128 Siūloma, kad pagalbinis apvaisinimas būtų atliekamas tik tuo atveju, jei pora yra nevaisinga, kai to negalima išgydyti jokiais kitais gydymo metodais arba, juos taikant, nėra jokios realios sėkmės galimybės. Be to, toks apvaisinimo būdas galėtų būti atliekamas ir tais atvejais, kai yra grėsmė, jog, natūraliai apvaisinus, būsimam vaikui gali būti perduota genetinė liga. Taip pat siūloma, kad lytinės ląstelės būtų naudojamos tik pačių sutuoktinių ar teisėtų partnerių pagalbiniam apvaisinimui. Reikia atkreipti dėmesį, jog asmenų, kuriems reikalinga donorystė, yra mažai. Tai reti nevaisingumo gydymo atvejai. Ne visoms vyro nevaisingumo formoms būtinas gydymas donoro sperma. Jei įmanoma aptikti nors pavienius spermijus ejakuliate ar sėklidžių audinyje (transkutaninės sėklidžių audinio biopsijos metu), pora visuomet turėtų pasinaudoti intracitoplazminės spermatozoidų injekcijos procedūra (ICSI), po kurios gali susilaukti savo genetinio vaiko. Tačiau pavieniais atvejais, kai nerandama gyvų spermijų, naudojama donoro sperma. Donoro sperma turi būti tiriama dėl daugybės infekcijų ir saugoma oficialiame spermos banke. Spermijų nebuvimą gali lemti kai kurie genetiniai sindromai, persirgtos kai kurios infekcinės ligos, praeityje dėl onkologinių ligų taikyta chemoterapija ar spindulinis gydymas. Šiuo metu pasaulyje stebima idiopatinės oligoasteno spermijos didėjimo tendencija. Tas pats pasakytina ir apie kiaušialąsčių donorystę. Moterų, kurioms reikia šio metodo, yra nedaug. Tai reti genetiniai susirgimai: Ternerio ir gonadų disgenezijos sindromai, priešlaikinis kiaušidžių išsekimas, rezistentiškų kiaušidžių sindromas, praeityje buvusi agresyvi chemoterapija dėl onkologinių susirgimų ir pan. Lytinių ląstelių ir embriono donorystė Lietuvoje iki šiol nebuvo vykdoma, todėl išvykstama gydytis į kitas šalis, kuriose šios procedūros atliekamos. Būtina paminėti, kad mūsų šalyje vienareikšmiškai pasisakoma prieš surogaciją, kai viena moteris įsipareigoja pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi kitam asmeniui ar asmenims perduoti kūdikį, atsisakydama savo motinystės teisių į pagimdytą vaiką. 128

129 PALAIKŲ AUKOJIMAS Kūno palaikų donorystės tikslas medicinos mokslo pažanga. Žmonės, norintys, kad jų palaikai, prieš palaidojant ir suyrant, pasitarnautų kilniam tikslui medicinos mokslo pažangai, būsimų Lietuvos medikų mokymui ir gydytojų tobulėjimui gali išreikšti savo valią paaukodami savo palaikus. Tai dar nepopuliari donorystės rūšis. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos institutas ir medicinos darbuotojų bendruomenė nurodo, kad asmuo, nusprendęs paaukoti savo palaikus, labai prisideda prie galimybės medicinos studentams ir gydytojams įsisavinti žinias apie žmogaus anatomiją. Ši donorystė taip pat labai susijusi su visuomenės požiūriu, etikos, medicinos ir socialiniais klausimais, tačiau kasmet ji vis labiau populiarėja. Palaikų aukojimas arba donorystė tarnauja kilniam tikslui būsimų medikų mokymui ir medicinos pažangai. Asmuo turi užpildyti paskutinės valios pareiškimo formos 5 6 egzempliorius ir juos pasirašyti. Vieną užpildytą egzempliorių būtina išsiųsti Anatomijos institutui (A. Mickevičiaus g. 9, LT Kaunas), antrąjį pasilikti sau, o likusius atiduoti saugoti artimiesiems arba žmonėms, kuriuos būtina informuoti apie apsisprendimą paaukoti savo palaikus. Šis paskutinės valios pareiškimas yra konfidencialus ir neviešinamas, todėl apie šį sprendimą prašoma informuoti tik artimuosius ir savo bendrosios praktikos ar šeimos gydytoją. Kaip teigiama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tinklalapyje, gavus asmens paskutinės valios pareiškimą, jį pasirašiusiam žmogui išsiunčiama speciali kortelė, kurią siūlomą saugoti su asmens dokumentais. Po mirties šeimos nariai ar artimieji turi informuoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos institutą, kuris pasirūpins palaikų paėmimu. Palaikai Anatomijos institute gali būti iki trejų metų. Tokį palaikų saugojimo terminą lemia palaikų balzamavimo ypatybės ir žmogaus kūno anatomijos studijų trukmė. Pasibaigus balzamuotų palaikų saugojimo laikotarpiui, palaikai bus kremuojami arba laidojami be kremavimo. Jų laidojimas atliekamas arba Kauno miesto kapinių sklype, kuriame universitetas laidoja ir prižiūri žmonių palaikų palaidojimo vietas neribotą laiką, arba kitose paskutinės valios pareiškime nurodytose kapinėse. Palaikų donorystė yra savanoriška ir gali būti bet kada atšaukiama. Žmogus taip pat gali išreikšti savo sutikimą ar nesutikimą, kad jo palaikai būtų naudojami kaip žmogaus anatomijos muziejaus eksponatai, skirti medikams mokyti. 129

130 Pagal Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 17 straipsnio nuostatas, Anatomijos institutas prisiima atsakomybę už palaikų kremavimą, palaidojimą ir kapo priežiūrą. Verta žinoti, kad asmuo visada ir be jokių paaiškinimų gali atšaukti savo palaikų aukojimą. Pakanka, jog apie tai jis asmeniškai informuotų Anatomijos institutą. Jei žmogus mirs už Lietuvos Respublikos ribų, sutartis su Anatomijos institutu nebegalios. Sutikimas aukoti palaikus negalios ir asmeniui mirus nenatūralia mirtimi. Artimieji ar kiti žmonės, įvardyti paskutinės valios pareiškime, bus pakviesti į laidojimo apeigas ir laidotuves. Dėl palaikų aukojimo mokymo tikslais galima kreiptis: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Anatomijos institutas Mickevičiaus g. 9, LT Kaunas Tel. (8 37) Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra M. K. Čiurlionio g. 21 / 27, LT Vilnius Tel. (8 5) Žmogaus palaikų naudojimas mokymo tikslais Kai mirties priežastis gana aiški ir įrodyta medicininių tyrimų duomenimis, neįtariama, kad mirties priežastis gali būti nusikalstama veika, ir yra nustatyta asmens tapatybė, turintiems teisę atlikti balzamavimą universitetams žmogaus palaikai perduodami šiais atvejais: kai tai nurodyta mirusiojo asmens testamentu ar kitu valios pareiškimo dokumentu; jei asmuo iki mirties nebuvo išreiškęs savo valios ir nedraudė savo kūną ar atskiras jo dalis naudoti mokymo tikslais, sutikimą naudoti mirusiojo kūną ar jo dalis gali duoti veiksnūs mirusiojo asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) arba kiti artimieji giminaičiai, nurodyti Civilinio kodekso straipsnyje. Universitetai yra atsakingi už gautų žmonių palaikų saugojimą, apskaitą, su tuo susijusių dokumentų tvarkymą ir palaikų perdavimą laidojimo ar kremavimo įmonėms. Mokymui panaudoti žmonių palaikai yra palaidojami ar kremuojami šio įstatymo nustatyta tvarka. Universitetai savo lėšomis organizuoja žmonių palaikų laidojimą ar kremavimą po jų panaudojimo mokymo tikslais ir prižiūri mokymo tikslais panaudotų žmogaus palaikų ar kremuotų žmogaus palaikų palaidojimo vietą. Iš Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymo Daugiau informacijos apie palaikų aukojimą žr

131 UŽRAŠAMS IR PAMĄSTYMAMS? 131

132 DONORYSTĖ GYVYBĖS VILTIS Donare (lot.) dovanoti Nacionalinė donorų asociacija nuoširdžiai tikisi, kad šis leidinys padės susipažinti su donoryste ir paskatins Jus kilniems poelgiams. Džiaugsimės, jei knygelėje sukaupta informacija bus įdomi ir vertinga ne tik donorystės propaguotojams, bet ir kitiems geros valios žmonėms. Nuo jūsų apsisprendimo priklauso daugelio žmonių likimai, o paaukoję tai, kas Jums brangiausia, dalelę savęs suteiksite gyvybės viltį ir gyvenimo džiaugsmą tūkstančiams žmonių. Tiesiog dovanokite... Legenda apie pirmąjį pasaulyje donorą Yra nuostabi legenda apie pelikaną pirmąjį mūsų pasaulio donorą. Ši istorija pasiaukojimo ir geraširdiškumo simbolis. Ilgai ir bergždžiai ieškojęs maisto nuvargęs alkanas paukštis sunkiai nutūpė į lizdą, kuriame jo nekantriai laukė penketas pelikaniukų. Alkanų jauniklių balsai draskė motinos širdį. Išvargęs paukštis sunkiai pakilo į dangų ir vėl nulėkė ieškoti maisto, bet grįžo tuščiomis. Mažyliai triukšmingai sutiko motiną, žnaibė, daužė jos krūtinę. Vargšas pelikanas, trokšdamas pamaitinti vaikus, nejautė skausmo. Jis snapu persiplėšė krūtinę, ir šiltas motinos kraujas pradėjo sruventi tiesiai į alkanų paukščiukų snapelius. Jauniklių gyvybė buvo išgelbėta... Balto su kraujuojančia krūtine paukščio, prie kurio palinkę alkani jaunikliai, atvaizdas tapo tarptautiniu donorystės simboliu. 132

133 Himnas DONORYSTEI Kad prisimintų mane Atiduok mano regėjimą žmogui, kuris nė karto nematė patekančios saulės, kūdikio veido ar moters meilės žvilgsnio. Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis. Atiduok mano kraują šešiolikmečiui, ištrauktam iš sudaužytos mašinos, kad jis išvystų žaidžiančius savo vaikaičius. Atiduok mano inkstus tam, kurs priklauso nuo mašinos, padedančios jam išgyventi dar vieną savaitę. Pasiimk mano kaulus, kiekvieną kūno raumenį, skaidulą, nervą ir padėk žengti žingsnį suluošintam vaikui. Ištirk mano smegenų kerteles. Jei reikia, paimk mano ląsteles ir išaugink jas taip, kad vieną dieną nebylys berniukas sušuktų, išgirdęs plazdant šikšnosparnį, o kurčia mergaitė išgirstų lietų, barbenantį į jos langą. Sudegink tai, kas liks iš manęs, o pelenus išbarstyk pavėjui, kad geriau augtų gėlės. Jei privalai ką nors palaidoti, tebūnie tai mano ydos, mano silpnybės ir visi išankstiniai nusistatymai prieš kitus žmones. Atiduok mano nuodėmes velniui. Atiduok mano sielą Dievui. Jei kartais norėtum prisiminti mane, padaryk gerą darbą ar tark žodį žmogui, kuriam esi reikalingas. Jei padarysi, ko tavęs prašau, aš gyvensiu amžinai. Robertas N. Testas Donorystės himną iš anglų kalbos išvertė poetas A. Danielius 133

134 NUORODOS Kraujo donorystė: Nacionalinė donorų asociacija Kraujo donorystės centras Nacionalinis kraujo centras Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras Organų ir audinių donorystė: Asociacija Gyvastis Asociacija Donorystė Nacionalinis transplantacijos biuras Kaulų čiulpų donorystė: projektas apie kaulų čiulpų donorystę OHLB Kraujas Kita: LR Sveikatos apsaugos ministerija LR Seimas LR Vyriausybė LR Valstybės kontrolė Valstybinė medicininio audito inspekcija Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba Vaistų informacijos centras Valstybinė ligonių kasa Valstybinė socialinio draudimo fondo valdyba Lietuvos sveikatos informacijos centras bioetika.sam.lt Lietuvos bioetikos komitetas tar.tic.lt teisės aktų paieška europa.eu prieiga prie Europos Sąjungos teisės Tarptautinė kraujo donorų organizacijų federacija Pasaulio sveikatos organizacija Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija Tarptautinė kraujo perpylimo draugija Danijos kraujo donorų organizacija Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba Tarptautinis pacientų organizacijų aljansas 134

135 ŠALTINIAI Dit Blod. En bog om blod og bloddonation. Bloddonorerne i Danmark, T. Šiurkus Kraujas medicinoje, Žurnalas Donoras, Žurnalas Medicina, 1925, Lisa Louise Braily. Transfusion Medicine Phil Learoyd. A short history of blood transfusion. Asmens valios pareiškimo dėl kūno panaudojimo mokymo ir mokslo tikslams reglamentavimas ir praktika: etiniai ir teisiniai aspektai Nuotraukos ir iliustracijos: Blodet og dets magne funktioner. Bloddonorerne i Danmark Annette Carlsen. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus archyvas. Kraujo donorystės centro, Nacionalinės donorų asociacijos, Kauno krašto donorų draugijos, Asociacijos Gyvastis ir OHLB Kraujas archyvai. Stock.XCHNG, Wikipedia. Pabaiga

136 NACIONALINĖ DONORŲ ASOCIACIJA Nevyriausybinė pelno nesiekianti ir paramos gavėjo statusą turinti organizacija. Įmonės kodas juridinių asmenų registre I. Kanto g. 11, LT Kaunas A. s. Nr. LT AB SEB bankas, Kauno f. Tel. (8 687) El. paštas: Interneto svetainė: DĖKOJAMe Tarptautinei kraujo donorų organizacijų federacijai FIODS / IFBDO ir Danijos kraujo donorų organizacijai- Bloddonorerne in Denmark. Kraujo donorystės centrui, Nacionaliniam kraujo centrui ir Nacionaliniam transplantacijos biurui bei jų atsakingiems darbuotojams. Donorystę propaguojančioms nevyriausybinėms organizacijoms: Kauno krašto donorų draugijai, Panevėžio krašto donorų asociacijai, VšĮ Šiaulių donoras, Alytaus krašto donorų asociacijai, Asociacijai Gyvastis ir Onkohematologinių ligonių bendrijai Kraujas. Dėkojame donorystės savanoriams, medikams ir geros valios žmonėms, prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo: Rinaldai Akelytei, Giedriui Bakučioniui, Vidai Bendinskienei, Agnei Bičkutei-Kulevičienei, Daliai Bielskytei, Danieliui Biknevičiui, Audronei Būziuvienei, Svetlanai Čalkinai, Aušrai Degutytei, Remigijui Endriukaičiui-Amigo, Danutei Jakštonienei, Dariui Jociui, Šarūnui Judickui, Vyteniui Kalibatui, Ritai Kaminskienei, Audriui Kazlauskui, Deimantei Končiuvienei, Ritai Kralikienei, Astai Lignugarienei, Andriui Macui, Taurui Mekui, Žilvinui Neliubšiui, Dainiui H. Paužai, Dianai Remeikienei, Laurynui Rimševičiui, Ugnei Šakūnienei, Rimgaudui Šepečiui, Aušrai Tamulevičienei, Rimai Ulinskienei, Jūratei Vaidelienei, Vaivai Valeikienei, Žilvinui Valeikai, Artūrui Jonui Venslauskui, Redai Verbickienei, Ilonai Vyšniauskienei, Vilijai Zabarskienei, Andriui Zakšauskui, Evelinai Zenkevičienei. Ypatingą padėką reiškiame Nielsui Mikkelsenui ir Mikkeliui Dybtvedui Andersenui. Nuoširdžiai dėkojame visiems rėmėjams, aukojusiems lėšas donorystę propaguojančių organizacijų veiklai. Donorystė gyvybės viltis Informacinis leidinys apie donorystę Išleido Nacionalinė donorų asociacija I. Kanto g. 11, LT Kaunas Spausdino Leidybos ir dizaino fi rma POEZIJA Gedimino g. 30-3A, LT Kaunas 1

137 Kauno karšto donorų draugija VšĮ Šiaulių donoras Panevėžio krašto donorų asociacija Alytaus krašto donorų asociacija 137

138 138