ITALIJA. Istorija, lankytinos vietos

Transcript

1 ITALIJA Istorija, lankytinos vietos

2 Turinys Italijos istorija Priešistorinė Italija Vėlyvoji Antika ir viduramžiai (VI-XIV a.) Renesansas (XV-XVI a.) Roma Priešistoriniai laikai ir Antika Pavadinimo kilmė Administracinis suskirstymas Venecija Kodėl Venecija? Istorija Verta aplankyti

3 Italijos istorija Priešistorinė Italija Priešistoriniais laikais Italijos pusiasalis atrodė kitaip. Ledynmečiais Elbos ir Sicilijos salos susijungdavo su ţemynu. Adrijos jūra prasidėjo ties Garganu, o sritis nuo jo iki Venecijos buvo derlinga lyguma su drėgnu klimatu. Neandertaliečių būvimą įrodantys radiniai yra 50 tūkst. metų senumo (Vėlyvasis Pleistocenas). Italijoje yra apie 20 radimviečių, svarbiausia iš jų yra Grotta Guattari prie Tirėnų jūros į pietus nuo Romos. Kitos: Grotta di Fumane (Veronos provincija), Grotta San Bernardino (Vičencos provincija). Šiuolaikinis žmogus pasirodė paleolite. Orinjako kultūros pėdsakai, rasti Grotta di Fumane, yra 34 tūkst. metų senumo. Radiniai iš vėlesnio laikotarpio rasti Ligūrija Ligūrijoje, Lombardijoje ir Sardinijoje. Žymiausias radinys yra Oetzi, 3 tūkst. metų kalnų medžiotojo mumija, rasta Pietų Tirolyje. Svarbus neolito radinys yra uolų piešiniai Valkamonikoje, 8 tūkst. metų senumo. Metaliniai gaminiai Italijoje pasirodė su indoeuropiečiais. Nauji gyventojai į Italiją atvyko keturiomis bangomis iš šiaurės. Pirmoji indoeuropiečių banga buvo III tūkstanmečio pr. m. e. vidury, kai buvo atgabenti variniai daiktai. Remedelo kultūra uţėmė Po lygumą. Trečio tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje pasirodė antroji banga su Beakerio kultūra, jos atstovai naudojo bronzą, gyveno Sardinijos ir Sicilijos pakrantėse. II tūkstantmečio pr. m. e. vidury pasirodė Teramarės kultūra (trečioji banga), gavusi pavadinimą nuo juodosios ţemės, naudojamos kaip traša. Jos atstovai vis dar buvo medţiotojai, bet turėjo naminių gyvūnų. Jie buvo patyrę metalurgai, augino pupas, javus, vynuoges, linus. II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje-i tūkstantmečio pr. m. e. padţioje ketvirtoji banga, Vilanovano kultūra, priklausiusi didesnei Laidojimo laukų kultūrai, atgabeno į Italiją geleţies dirbinius. Kultūros atstovai kremuodavo numirėlius, o pelenus supildavo į urnas. Daugiausiai šių ţmonių pėdsakų aptinkama Po lygumoje, Etruskijoje, Bolonijos aplylinkėse, Toskanoje ir Lacijuje. Prieš įsigalint Romos valstybei, Italijoje gyvavo keletas kultūrų: pietuose graikų kolonijos, vadinamoji Didţioji Graikija, italikų gentys, atvykusios čia iš Vidurio Europos Bronzos amţiuje sabinai, samnitai ir kt., etruskų civilizacija, kilusi iš Maţosios Azijos ir asimiliavusi dalį italikų, šiaurėje, Cisalpinėje Galijoje gyveno keltai. Vėlyvoji Antika ir viduramžiai (VI-XIV a.) Italų valstybės XV a. pabaigoje. Po Vakarų Romos imperijos ţlugimo Italiją uţėmė Odoakras ir ji tapo ostrogotų karalystės dalimi. Justiniano I-ojo laikais Bizantijai pavyko atkovoti didţiąją dalį Italijos (Ravena, Roma, Venecija). Po to Italijos šiaurę uţkariavo langobardai, kurių vardas išliko Lombardijos regione. Po karaliaus Alboino mirties susikūrė kelios langobardų kunigaikštystės (Benevento, Spoleto ir kt.). Karalystė atkurta 584 m. Langobardų sostinė buvo Pavija. Kentėdamas nuo langobardų popieţius kreipėsi į Frankų imperijos valdovą Karolį Didįjį, kuris uţėmė Lombardijos karalystę ir Spoleto kunigaikštystę bei pasiskelbė langobardų karaliumi. 781 m. Italija tapo savarankiška karalyste, valdoma Karolio Didţiojo sūnaus Pipino.

4 Viduramţiais Šiaurės ir Centrinėje Italijoje klestėjo miestų respublikos (Genuja, Venecija, Florencija, Milanas ir t.t) buvusios prekybos, meno ir kultūros centru. Būtent čia XIV amţiuje gimė Renesansas. XIV-XVI amţių Italijos miestų visuomenė istorikų laikoma ankstyvųjų kapitalistinių santykių pavyzdţiu. Centrinė Italijos dalis aplink Romą tapo popieţiaus domenu. Pietų Italija po Frankų imperijos suirimo patyrė vikingų ir arabų įsiverţimus. Arabai 827 uţėmė Siciliją ir pasiliko joje dar du šimtus metų. XI amţiuje į Siciliją ir pietinę pusiasalio dalį įsiverţė vikingai, kur įkūrė Sicilijos karalystę. XII amţiaus pabaigoje Sicilijos karalystė tapo Šventosios Romos imperijos dalimi. Renesansas (XV-XVI a.) Viduramţių pabaigoje Centrinė ir Pietų Italija, anksčiau buvusi Romos imperijos širdimi, tapo skurdesnė uţ Šiaurės Italiją. Romą sudarė daugiausiai griuvėsiai, o Popieţiaus valstybė buvo blogai valdoma, joje buvo maţai tvarkos. Tai viena iš prieţasčių, kodėl popieţius persikėlė į Avinjoną Prancūzijoje. Neapolį, Siciliją ir Sardiniją kurį laiką valdė uţsieniečiai. Italų prekybos keliai, ėję per visą Vidurţemio regioną ir toliau buvo pagrindiniai ţinių ir kultūros kanalai. Italijos miestai plėtėsi, klestėjo ir tapo nepriklausomi nuo Šventosios Romos imperijos. Renesansas prasidėjo Toskanoje, labiausiai Florencijoje. Po to jis paplito į pietus, Romoje turėjo ypač didelį poveikį, kurią atstatė Renesanso laikotarpio popieţiai. Be to jis pasiekė Sieną ir Luką. Renesanso pikas buvo XV a. antra pusė, kai į Italiją pradėjo verţtis uţsieniečiai. Nuo XIV a. pabaigos Florenciją valdė Albizzi šeima. O 1447 m. Francesco Persaliano atėjo į valdţią Milane ir iš viduramţių miesto padarė meno ir mokslo centrą. Venecija, valdţiusi Vidurţemio jūrą, irgi tapo renesanso centru, ypač architektūroje m. popieţius grįţo į Romą, kuri vis dar buvo skurdi ir griuvėsiuose. Kaip kultūrinis judėjimas renesansas palietė maţą ţmonių sluoksnį. Nors Šiaurės Italija buvo labiausiai urbanizuotas regionas to meto Europoje, trys ketvirčiai ţmonių vis dar gyveno kaimuose. Renesansas buvo tam tikrų klasikinių įdėjų, kurios buvo uţmirštos Europoje, "atgimimas". Manoma, kad šį procesą skatino antikinių tekstų, kuriuos išlaikė Figūra 1 Roma Islamo pasaulis ir vienuolynai, vertimas iš graikų ir arabų kalbų į lotynų. Renesanso mokslininkai, tokie kaip Niccolò de' Niccoli ir Poggio Bracciolini, naršė po bibliotekas ieškodami senovinių tekstų, kuriuos parašė Platonas, Ciceronas, Vitruvijus ar kiti antikos rašytojai. Renesansas geriausiai ţinomas dėl kultūrinių laimėjimų. Ţinomiausi renesanso rašytojai yra Petrarka (garsus savo sonetais) ir jo draugas Bokačas (Dekamerono autorius). Garsūs tarmiškai rašę XV a. poetai buvo Luigi Pulci, Matteo Maria Boiardo ir Ludovico Ariosto. To meto poetas Poliziano ir platonistas

5 filosofas Marsilio Ficino daug vertė iš graikų ir lotynų kalbų. XVI a. pradţioje Castiglione aprašė idealią damą ir dţentelmeną, o Machiavelli aprašė tikrovišką to meto politiką. Renesanso tapyba turėjo šimtmečius trukusią įtaką Vakarų Europos menui, ţymiausi dailininkai buvo Giotto di Bondone, Masaccio, Piero della Francesca, Domenico Ghirlandaio, Perugino, Michelangelo, Raphael, Botticelli, Leonardo da Vinci ir Titian. Panaši padėtis architektūroje, ţymiausi architektai buvo Brunelleschi, Leone Alberti, Andrea Palladio ir Bramante. Tarp jų darbų buvo Florencijos katedra, Švento Petro bazilika Romoje ir Tempio Malatestiano Riminyje. Galiausiai Aldine spaustuvė, įkurta spaustuvininko Aldo Manuzio, dirbusio Venecijoje, sukūrė itališką šriftą ir pradėjo spausdinti maţas pigias knygeles, kurios galėjo tilpti kišenėje, be to pirmoji pradėjo leisti graikų raštus. Nepaisant kultūrinio klestėjimo daugelis istorikų mano, kad tuo metu Italijoje prasidėjo ekonominė recesija, nes atsivėrė tarpatlantinė prekyba, o į Italiją pradėjo verţtis uţsieniečiai. Be to buvo padaryta labai maţa paţanga palyginus su protestantiškomis šalimis XVII a. Juodoji mirtis 1348 m. nuţudė trečdalį Italijos gyventojų. Po šio įvykio atsigaunant ir prasidėjo renesansas. Šiaurės Italija ir šiaurinė Centrinės Italijos dalis buvo padalinta tarp kariaujančių miestų-valstybių, iš kurių stipriausi buvo Milanas, Florencija, Piza, Siena, Genuja, Ferara, Mantuja, Verona ir Venicija. Be to viduramţiais Šiaurės Italiją kankino ilgas konfliktas tarp popieţiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus: kiekvienas miestas pasirinko vieną ar kitą pusę, bet pačiame mieste daţnai vykdavo kovos tarp abiejų frakcijų. Karai tarp miestų buvo daţnai, kartais įsiverţdavo ir Šventosios Romos imperatoriai. Kai nuo XIII a. armijas pradėjo sudaryti tik samdiniai, klestintys miestai galėjo surinkti dideles armijas nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Samdinių armijos vadinosi condottieri, jas daţniausiai sudarė šveicarai ir vokiečiai, bet kapitonais būdavo italai. Samdiniai nenorėjo veltui rizikuoti gyvybėmis, tad karus daţniausiai sudarė manevrai ir apgultys, kruvini mūšiai buvo reti. Be to jie buvo suinteresuoti, kad karas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau. Samdiniai, jiems nesumokėjus, uţpuldavo šeimininkus, o kartais pasitaikydavo, kad valstybei tapus per dauug priklausomai nuo samdinių, jie imdavo ją valdyti. XV a. galingesni miestai pavergė silpnesnius. Florencija uţėmė Pizą 1406 m., Venecija - Paduvą ir Veroną, Milanas - Paviją ir Parmą. Buvo kaunamasi ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Čia stipriausi miestai buvo Genuja, Piza ir Venecija. Genuja nugalėjo Pizą, bet Venecija buvo galingesnė ir XV a. nusilpus Genujai ji pradėjo valdyti jūras. Roma Priešistoriniai laikai ir Antika Romos simbolis vilkė maitinanti vaikus Remą ir RomuląRomą geleţies amţiuje įkūrė lotynų gentys ant Palatino kalvos. Pirmieji gyventojai buvo avių augintojai (apie m. pr. m. e.), vėliau uţsiėmę ir amatais bei prekyba su kaimynais. Pagal legendą, pirmąkart uţrašytą Livijaus, Romą 753 m. pr. m. e. įkūrė Romulas. Nuţudęs savo dvynį brolį Remą, Romulas tapo pirmuoju Romos karaliumi. Nuo šios datos romėnai skaičiavo metus (Ad urbe

6 condita arba A.U.C). Pasak legendos, netrukus po miesto įkūrimo romėnai susigaudė, kad neturi ţmonų. Tuomet jie nusprendė pagrobti moterų iš sabinų genties. Po Romulo buvo dar šeši karaliai. Numa Pompilijus (apie m. pr. m. e.) savo karaliavimo laikotarpiu įvedė Vestos kultą, o Ankus Marcijus ( m. pr. m. e.) išplėtė Romos kontroliuojamą teritoriją iki pat Tirėnų jūros. Gyventojai tuo metu dalijosi į dvi grupes patricijus, kurie priklausė aristokratijai, ir plebėjus, kurie buvo laisvi Romos gyventojai, tačiau neturėjo jokių politinių teisių. Patricijai buvo tikrieji lotynų palikuonys, save vadinę patres. Jie buvo susibūrę į grupes (lot. gentes), kurių nariai dalyvavo tuose pačiuose kultuose, o jų vaikai tuokėsi ir prekiavo tarpusavyje. Tuo tarpu plebėjai greičiausiai buvo sabinų palikuonys bei kiti atvykėliai. Tarp patricijų ir plebėjų galėjo būti tik klientiniai santykiai, t. y. plebėjas galėjo tapti kurios nors iš patricijų giminės klientu, tuo pačiu gaudamas jų apsaugą (teisinę ir ekonominę).. Pavadinimo kilmė Yra kelios vardo kilmės nuomonės. Vyraujančios iš jų yra šios: Pagal Romulo ir Remo, mitinių miesto įkūrėjų, vardus. Pagal archaiškus Tibro upės, kuri teka per Romą, pavadinimus - Rumon arba Rumen, kurie sudaryti iš graikų ir lotynų kalbų veiksmaţodţio tekėti. Nuo etruskų kalbos ţodţio ruma, kurio šaknis rum reiškia ţindymą - pagal ţymiąją legendą Romos įkūrėjus Romulą ir Remą uţaugino ir ţindė vilkė. Pagal graikų kalbos ţodį ῤώμη (rome), reiškiantį stiprybę. Administracinis suskirstymas Romos rajonai. Figūra 1 Roma yra Italijos sostinė, o joje yra įsikūrusios visos pagrindinės politinės šalies institucijos - Vyriausybė, Prezidentūra, Ministerijos, Italijos konstitucinis teismas. Roma yra dalinama į 19 rajonų. Anksčiau jų buvo 20, tačiau Fiumičino balsavimo būdu nutarė būti savarankiška ir atsiskirti nuo Romos. Miestas dar dalinamas į kitus administracinius vienetus. Tarkim miesto istorinis centras dalinamas dar į 22 smulkesnius rajonus. Venecija Kodėl Venecija? Sapnas ar tikrovė? Praeitis ar dabartis? Kiekvienas vakare stovintis ant akmeninio Venecijos grindinio, kur namų langų šviesos plaukia vandeniu, kartu su tyliai praslenkančia paskutine gondola, jaučiasi tarsi kitame pasaulyje ir pradeda tikėti, kad tuoj išgirs sunkius sergančiųjų maru atodūsius arba viename iš langų pastebės D.Kazanovą. Venecija slepia savo veidą uţ prabangos, nerūpestingumo ir abejingumo fasado. Miestas daugybę kartų statytas ir griautas, įsikūręs ant 118 lagūnos salelių prie šiaurinės Adrijos jūros pakrantės. Ji pastatyta ant ąţuolinių ir guobų polių, išvagota 200 kanalų ir sujungta 400 tiltų. Šiandieninėje Venecijoje kunkuliuoja gyvenimas, o vasaros metu turistų skaičių tenka riboti. Vasaris Venecijos karnavalo mėnuo su viduramţių laikų triukšmingų ir spalvingų linksmybių tradicijomis.

7 Istorija. Venetai, bėgdami nuo nuolat juos puldinėjančių barbarų genčių, čia rado puikią vietą apsigyventi ir 421 m. įkūrė miestą. 697 m. buvo išrinktas pirmasis doţas ir prasidėjo miesto raida. X ir XI a. sandūroje Venecija jau turėjo didţiausią galią Adrijos jūros regione, o po IV kryţiaus ţygio gavo beveik pusę Bizantijos imperijos teritorijos. Nuo tos akimirkos atsivėrė keliai į Vidurţemio jūros baseiną. XIII XV a. Venecija dar labiau sustiprėjo, uţėmė Genują ir palenkė didţiąją dalį miestų Šiaurės Italijoje. Iki pat jūrinio kelio į Indiją atradimo ji buvo prekybos su Rytais centras, nepriklausomas ir turtingas miestasvalstybė. Tik Napoleonas uţbaigė Venecijos Respublikos egzistenciją, atėmė jos nepriklausomybę ir 1797 m. atidavė Austrijai m. ji buvo prijungta prie Italijos karalystės. Verta aplankyti. Nuostabus meno kūrinys, dar vadinamas XVII a. Europos simboliu, yra didţiausia miesto aikštė - Šv.Morkaus aikštė, kurioje puikuojasi Šv.Morkaus bazilika ir Doţų rūmai. Šv.Morkaus bazilikos vidus sukuria bizantišką įspūdį, auksinės sienos ir brangakmeniais inkrustuoti Pala D.Oro demonstruoja bizantišką praeitį, kurios ji visai neturi. Doţų rūmai, tai karų, intrigų, ţudynių ir iškilmingų įvykių vieta. Tiesiog būtina pasiplaukioti Venecijos kanalų labirintai, kurie geriausiai atskleidţia šio miesto neįprastumą. Nuolat nuo kranto atitrūksta vaporettos ir plukdo keleivius į San Mikelę, į Muraną, kur iš stiklo padaromi nepaprasti stebuklai, arba į Buraną su spalvotais namukais. Lido, kuris su savo išplautomis spalvomis visada suteikdavo gerą foną tapytojams ir filmų reţisieriams. Tai vis ţavingoji Venecija