Kauno Palemono vidurinė mokykla. Referatas. Gotika. Darbą atliko: Andrius Gineika 12a Darbą tikrino: Eglė Stankevičienė

Transcript

1 Kauno Palemono vidurinė mokykla Referatas Gotika Darbą atliko: Andrius Gineika 12a Darbą tikrino: Eglė Stankevičienė Kaunas 2009

2 Turinys Ankstyvasis krikščionių menas...3 Misticizmas...5 Gotikos menas...6 Estetikos įvadas...13

3 Ankstyvasis krikščionių menas Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs vergai ir nevergai, turtingi ir vargingi. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams, ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionys jau nebeskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias po mirties laukia Dievo karalystė rojus. Tai atitraukdavo krikščionių mintis nuo bėdų ir neturto. Taip krikščionybė užtikrino turtingųjų valdžią. 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu. Kai V m. e. Romą nukariauja atėjūnai iš šiaurės, jų vadai priima krikščionybę. Palaikoma naujų valdovų, krikščionybė ilgainiui tampa vyraujančia religija Europoje. Per du tūkstančius metų ji neginčijamai veikė ir meną, jo raidai turėjo milžinišką įtaką. Kartu su krikščionybe atsirado ir ankstyvasis krikščionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos dalyse kartu su senovės Romos menu. Išoriškai šie menai kažkuo panašūs, tačiau jų turinys visiškai skirtingas. Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, todėl tikintieji negalėdavo statyti maldos namų Dievui garbinti. Jie slaptai rinkosi požeminiuose kapinynuose katakombose. Tai būdavo tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Pavyzdžiui, piemuo, ant pečių nešantis avinėlį, simbolizavo Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Ganytojas Krikštynos Ankstyvajame krikščionių mene nėra skulptūros. Tai visiškai suprantama. Prieš krikščionybę Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino statulas. Nenorėdami būti panašūs į tas tautas, krikščionys statutų nekūrė. Krikščionybei tapus oficialia religija, prireikė specialių maldos namų bažnyčių. Šiam tikslui buvo pasisavinti bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos tai pailgi pastatai, visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje langai. Ši viršutinė, šviesos užlieta dalis svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninėse navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms transeptas. Kitaip tariant, bažnyčios planas priminė T raidę. Vertikalioji raidės dalis vadinama išilginiu pastatu, o horizontalioji skersiniu. Rytinėje sienos į išorę išsikišdavo pusapvalė niša altoriui apsida. Lubos plokščios arba jų visai nebuvo.

4 Bazilikos planas. Pilkas plotas transeptas. paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos Biblijos. Paveiksluose žmonės vilki ilgus drabužius, todėl atrodo iškilmingi, rimti ir griežti. Čia niekad nevaizduojamas apnuogintas kūnas. Tuo ankstyvasis krikščionių menas ir skyrėsi nuo antikos. Šventosios Sabinos bazilikos vidus. Roma Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose kolonomis apsuptas kiemas, navų dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statomos varpinės. Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti Mozaika šventosios Konstancijos bažnyčioje. Roma Svarbiausias ankstyvojo krikščionių meno laimėjimas- bazilika, kuri visur paplito. Šis pastato tipas su kai kuriais pakeitimais bei papildymais viešpatavo daugiau kaip tūkstantį metų.

5 Misticizmas Mistika (gr. μυστικος 'paslėptas, slaptas') filosofinis ir teologinis mokymas, o taip pat pasaulėvokos būdas, pagrįstas emocijomis, intuicija ir iracionalumu. Įvairios mistinės doktrinos sutinkamos įvairiuose pasaulio religijose ir tikėjimuose ir turi tuos pačius bruožus: siekia intuityvizmo ir simbolizmo, siūlo įvairių psichofizinių pratimų praktiką ar meditaciją, būtiną norint pasiekti nustatytą proto ir sielos būseną. Mistikos šalininkai vadinami mistikais; jie linkę galvoti vadovaujantis intuicija ir iracionalumu, ypač tais atvejais, kai kalba eina apie nematerialius daiktus. Pagal mistikų nuomonę realumas nesuvokiamas protu ir suprantamas tik iracionaliu būdu, kuris įprastai priešpastatomas logiškam, moksliniam tikrovės supratimui.

6 Gotikos menas V iduramžiais gyvavęs iškilus stilius gotika. Gotikos tėvynė Prancūzija. Čia sukurti patys nuostabiausi gotikinio meno kūriniai. Iš Prancūzijos gotika pasklido po kitas Vakarų Europos kultūriniam sluoksniui priklaususias šalis. Ji gyvavo nuo XII iki XV a. Anksčiausiai, dar XV a., gotika išnyko Italijoje. Gotikos stiliaus pavadinimas kilęs iš Vokietijos teritorijoje gyvenusių gotų genčių pavadinimo, nors nieko bendro šios gentys su gotika neturėjo. Iš pradžių šis pavadinimas buvo vartojamas apibūdinti, kas barbariška, nežmogiška. Mūsų laikais gotikinis stilius laikomas vienu subtiliausių ir labai savitų stilių. Šalia feodalų, valstiečių ir dvasininkų, gotikos laikais susiformavo miestiečių luomas. Jį sudarė daugiausia pirkliai ir amatininkai. Nauji miestai, judresnis gyvenimo būdas, prabangos vaikymasis turėjo įtakos ir menui, tačiau gotikinis menas glaudžiausiai siejosi su krikščionių bažnyčia. Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo tenka bažnyčių statybai. Didžiausi sunkumai kildavo keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų karkasus. Romantiškųjų bažnyčių skliautai sunkūs, pasagiški arba kryžminiai. Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios vientisos sienos. Jose buvo negalima palikti didelių angų langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo prietemoje. Šį trūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to reikėjo iš esmės keisti statybos principus. Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę bažnyčią iš pirmtakių. Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų tarsi būtų visai ne iš akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra. Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai. Viršuje puskolonės šakojasi ir pereina į nerviūras. Jas mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai, buvo lengvesni ir siauresni. Tačiau skliautams ir nerviūroms reikėjo atramos, todėl išorinėje pusėje buvo statomi stulpai kontraforsai, aukštai, tarp centrinės navos sienų ir kontraforsų statomos palinkusios atraminės pusarkės arkbutanai. 1 - stulpas, apsuptas puskolonėmis; 2 - gotikinė arka; 3 kryžminis skliautas; 4 nerviūra; 5 arkbutanas; 6 fialas Kontraforsai ir arkbutanai Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė griaučius, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas - romaninio sunkumo neliko nė ženklo. Visos statinio dalys tarsi kyla aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančių bokštų skrydžiui tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantis bokštelis ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai - fialos, neretai tarsi miškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai. Pjaustyto akmens langų angose kartojasi apskritas ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės), arba trilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė žuvų arba besidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai.

7 Rozetės Reimso katedra (vakarinis fasadas) Paprastai gotikinės bažnyčios statytos lotyniškojo kryžiaus formos. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. Prabanga išsiskiria vakarinis fasadas puikiai išpuoštais portalais, virš portalų nusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu - rože ir daugybe skulptūrų. Fasadą paprastai supa du bokštai. Daugelyje katedrų šie bokštai liko nebaigti, nors statyba trukdavo šimtmečius. Karkasas, ant kurio laikėsi gotikinės katedros portalas, buvo genialus išradimas ir reikalavo ypatingų inžinerinių žinių. Kaip susiformavo šis statybos metodas, mes nežinome. Šiaip ar taip, jis ypač tobulas Šiaurės Prancūzijos katedrose. Paryžiaus ir jo apylinkių gotika artima mūsų aprašymams. Penkianavė Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notre-Dame de Paris) pradėta statyti XII a. Tai pati seniausia ir paprasčiausia iš visų Šiaurės Prancūzijos katedrų. Po jos statomos Šartro, Reimso ir Amjeno katedros. Amjeno katedra yra didžiausio tūrio ir tobuliausios konstrukcijos, bet gražiausia laikoma Reimso katedra, apjuosta turtingomis skulptūrinėmis kompozicijomis. Stebina, kaip nedideli miesteliai sugebėjo sukurti tokius tvirtus, didžiulius, daug laiko ir darbo sąnaudų reikalaujančius statinius, kai didžiausiame tuometinės Europos mieste Paryžiuje gyveno ne daugiau kaip gyventojų. Paryžiaus gotikos pasididžiavimas buvo Šventoji koplyčia. Ji visa tarsi sudaryta iš įvairiaspalvių langų - tarpai tarp langų neįtikėtinai siauri. Šventoji koplyčia Šartro katedra Bažnyčių erdvė, aukštis ir iškilminga didybė įėjusįjį tiesiog stulbindavo. Per spalvotus stiklus besiskverbianti plevenanti raudona arba sodri mėlyna šviesa aplinkai teikė paslaptingumo. Viduramžiais tikintysis čia tarsi jusdavo dangiškąją malonę. Dar daugiau lengvumo ir savitumo bažnyčių erdvei teikė atvertos į viduriniąją navą nedidelės galerijos. Paryžiaus Dievo Motinos katedra Prancūziją buvo užvaldžiusi statybos aistra. Tiek daug bažnyčių čia niekada nebuvo pastatyta. Keliaujančiojo po Prancūziją akys beveik visada matydavo

8 kokią nors bažnyčią, o neretai ir dvi. Viduramžiais bažnyčia valdė ištisas apylinkes, kurias pasiekdavo jos varpų skambesys. Taigi viduramžiais Prancūzijoje iškilo apie 800 katedrų ir šimtai kitų, mažesnių bažnyčių (įskaitant ir pastatytas ikigotikiniais laikais). Prie daugelio jų įsikurdavo ir vienuolynai. Žymiausias iš jų - Le Mon Sen Mišelio vienuolynas (išvertus "Šv. Mykolo kalnas ), stūksantis netoli Normandijos esančioje mažytėje uolotoje saloje. Kylant laiptais aukštyn į kalną, ryškėja nuostabiai gražus bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, kluatras (pranc. cloitre - vienuolynas) - uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno kiemas. Ne veltui vienuolynas pramintas Vakarų stebuklu. Švento Mykolo kalnas Ypatinga prabanga išsiskiria vėlyvosios gotikos laikų statinių puošyba. Liepsnos liežuvių motyvai langų nišų kontūruose ir sudėtingi nerviūrų raštai - tai ano laikotarpio naujovės. Keičiasi ir nerviūrų funkcija: jos ne tiek laiko skliautus, kiek puošia pastatą. Tokio pobūdžio dekorą ypač mėgo Anglijoje. Meninis meistriškumas - išskirtinis savitos anglų gotikos bruožas. Ji lengvai atpažįstama iš puošnių vėduokles, žvaigždes, tinklus vaizduojančių nerviūrų nėrinių, langų rėmų plevenančių raštų. Tačiau, lyginant su prancūzų gotika, ši daug blaivesnė ir dalykiškesnė. Solsberio, Jorko katedros ir kai kurie Oksfordo, Kembridžo universitetų pastatai - geriausi anglų gotikos pavyzdžiai. Kembridžo universiteto koplyčios vėduokliniai skliautai Vokiečių architektai svajojo Vokietijoje pastatyti didelių bažnyčių, kurios būtų panašios į prancūzų. Tačiau materialinės ir meninės galimybės buvo ribotos, todėl jie turėjo pasirinkti paprastesnį ir ekonomiškesnį būdą. Kelno ir Strasburgo (dabar Strasbūras, priklauso Prancūzijai) katedros labiausiai atitiko prancūziškuosius standartus. Pavyzdžiui, viduramžiais Kelno katedros statytojai suspėjo pastatyti tiktai chorą, išilginės pastato dalies pagrindą ir vakarinių bokštų apatinę dalį. Tokia nebaigta statyti, tarsi milžiniškas žvėris sužeistu stuburu, bažnyčia stirksojo iki XIXa. vidurio, kol pagaliau buvo užbaigta. Nebaigta statyti, tik su vienu bokštu liko ir Strasburgo katedra. Šiaurės Vokietijoje dėl akmens stygiaus kaip statybinę medžiagą naudojo plytas. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Liūbeke tapo unikaliu Baltijos šalių gotikos pavyzdžiu. Kiolno katedra

9 Liubeko katedros vidurinioji nava Gotikos stilius pasiekė ir Italiją, nors italų architektams jis liko svetimas. Vis dar buvo statomos spalvotu marmuru išpuoštos bažnyčios. Itališkos marmurinės gotikos viršūnė Florencijos katedra ( Santa Maria del Fiore). Ji užbaigta jau vėlesniais laikais. Didžiausių matmenų gotikinis statinys Milano katedra. Nors pagal itališkąją tradiciją ji ir neturėjo vakarinių bokštų, tačiau čia laikomasi šiaurės gotikos tradicijų. Katedrą puošia 135 fialai ir 2245 skulptūros. Itališkosios gotikos šedevrams priklauso ir Venecijos dožų rūmai buvęs vyriausybės ir teismų pastatas. Dviejų pirmųjų rūmų aukštų lengvos strėlinės arkados laiko sunkius rožinės spalvos marmuru padengtus fasadus. bokštelių, apjuostais dantytomis sienomis ir per pilnus vandens griovius nutiestais pakeliamaisiais tiltais. Tuometinius miestus irgi juosė sienos, jie negalėjo per daug plėstis. Todėl viduramžiais miestų gatvės buvo siauros, nedideli namai - prigludę vienas prie kito. Paprastai namai statomi palinkusiais į gatvę frontonais. Kad padidintų gyvenamąjį plotą, viršutiniai aukštai išsikišdavo į priekį ir tarsi kabodavo virš gatvės. Gyvenamųjų namų langai ne visada baigdavosi smailėjančiomis arkomis - paprastai jie buvo stačiakampio formos. Tokia langų forma atitiko plokščius medinius perdengimus (visai taip pat, kaip arkomis užsibaigiantys bažnyčių langai atkartodavo skliautų kontūrus). Gotikos epochoje pradėti statyti ir civiliniai pastatai - rotušės, teismo rūmai, amatininkų cechai ir t. t. Vilnius, Pilies gatvė Santa Maria del Fiore Popiežių rūmai Avinjone Milano katedra Gotikos laikais visa Vakarų Europa pasipuošė tapybiškais feodalų rūmais, nusėtais daugybe bokštų, Briugės rotušė

10 Gotikos epochoje skulptūros menas taip pat pažengė pirmyn. Buvo siekiama tikroviškumo ir išraiškingumo. Pirmosios gotikinės skulptūros tarsi nori ištrūkti iš kieto romaninio reljefo paviršiaus. Vėl kaip antikoje atsirado apvali skulptūra. Didelė dalis skulptūrų susijusi su architektūra: figūros paprastai rėmėsi į sieną, jas apžiūrėti buvo galima tik iš priekio. Tai aukštos, lieknos, grakščiai išlenktos, ilgais, lengvai krentančių klosčių drabužiais aprengtos figūros. Šiandien jos mums galbūt artimesnės ir už senovės graikų skulptūras. Apie 2500 figūrų puošia Reimso katedrą. Šios sudvasintos, gyvos, tikroviškos skulptūrų pozos yra ryškiausias Prancūzijos gotikinės skulptūros pavyzdys. markgrafo Ekegardo ir jo žmonos Utos statulos. Strasburgo katedros skulptūros Vokietijoje atsirado suveriamieji altoriai, papuošti spalvotomis medinėmis skulptūrėlėmis. Šie altoriai primena plokščias spintas, kurių užpakalinė sienelė ir durelės (arba sąvarėlės; jų galėjo būti net kelios poros) ištapytos arba papuoštos šventųjų statulomis. Ištęstos, lieknos, lanksčios, dvasingos šventųjų figūros vilkėjo iškilmių drabužiais kiek kampuotomis klostėmis. Altorių spalvinėje gamoje vyravo raudona ir mėlyna spalva, taip pat auksiniai tonai. Altoriai atrodė ypač įspūdingai. Reimso katedros skulptūros Tais laikais ypač dažnai imama vaizduoti Dievo Motina (madona). Romiai besišypsančios Motinos su Kūdikiu Jėzumi ant rankų atvaizdas siejo žemiškąjį grožį su dangiškuoju gerumu. Kompozicijų turinys bendražmogiškas ir visiems suprantamas: skulptūros vaizduoja motinišką meilę. Kaip tik todėl šis motyvas, kaip begalinės Motinos meilės simbolis, vis kartojamas daugiau kaip du šimtmečius ir skulptūroje, ir kitose meno šakose. Kitas populiarus siužetas buvo Kristaus kentėjimai. Čia dailininkai nebijojo tikroviškai vaizduoti net ir atstumiančias, atgrasias, niūrias scenas. Įdomių kūrinių sukūrė vokiečių meistrai. Turtinga skulptūrine kompozicija pasižymi Strasburgo katedra, plačiai žinomos Bambergeno ir Naumburgo katedros. Naumburgo Šv. Petro ir Povilo katedroje yra garsiosios Gento katedros altorius Liūbeko meistrai suveriamuosius altorius gamino visiems prie Baltijos jūros esantiems Hanzos sąjungos prekybos miestams. Liūbeke, Hermeno Rodės dirbtuvėje, buvo užsakytas altorius ir garsiajai Talino šv. Mikalojaus (Nigulistės) bažnyčiai. Jį puošė 76 skulptūrinės figūros ir daugybė paveikslų. Tai vienas didžiausių tokio tipo altorių Baltijos šalyse. Talino Šventosios Dvasios bažnyčios altorių sukūrė žymus Liūbeko meistras Berndtas Notkė (apie ). Gotikinėse bažnyčiose bemaž visą sienų plotą užima langai, čia beveik nelieka vietos tapybai. Ją pakeitė puošnūs ir įspūdingi vitražai. Bet Italijoje, kur gotikinė kultūra taip ir neprigijo, langai nebuvo tokie dideli, todėl sieninės tapybos tradicijos išliko. Sienos tapomos freskos technika; dažai tepami ant dar neišdžiūvusios tinkuotos sienos paviršiaus. Šventųjų figūros, paprastai lieknos ir

11 trapios, ilgais drabužiais atrodė tarsi bekūnės. Džotas di Bondonė (1266/ ) buvo didysis novatorius, išlaisvinęs Italijos meną iš sąstingio ir sąlygiškumo. Šviesos ir šešėlio principu jis vaizdavo reljefiškai apvalių formų žmones, gamtą. Jo freskose veidai ir judesiai gyvi, tikroviški. Lengvai įsimenamas dailininko pamėgtas veido tipas: niūrus, pailgintais skruostikauliais ir siaurais akių pjūviais. Medžiai, kalnai, pastatai, sudarantys tik paveikslo foną, priverčia pajusti erdvės gilumą. Vestuvės Kanoje Gotikos epochoje naujų motyvų atsirado ir miniatiūrose. Knygų perrašinėjimas, anksčiau buvęs monarchų privilegija, perėjo į meistrų pasauliečių rankas. Prancūzijoje galingi Burgundijos ir Beri kunigaikštystės hercogai į savo rūmus viliojo knygų iliustratorius. Beri hercogo užsakymu Polis Limburgas kartu su dviem broliais iliustravo maldaknygę ir sukūrė nepakartojamą knyginės miniatiūros šedevrą. Šios knygos iliustracijose labai meniškai ir linksmai vaizduojami metų laikai, juos atitinkantys darbai ir linksmybės. Pirmą kartą viduramžių tapyboje antrajame plane pilys vaizduojamos su gana tikslia perspektyva. paveikslai jau nebuvo neatskiriama tam tikros patalpos dalis kaip freskos. Pirmieji aliejiniai paveikslai skirti suveriamiesiems altoriams, jie tapyti ant medžio. Gotikinį stilių ryškiai atspindi ir meniniai buities daiktai, drabužiai. Batai ilgais smailėjančiais galais, kūgio formos damų galvos apdangalai ir kitos aprangos detalės tarsi atkartoja smailėjančias to meto architektūros formas, kaip ir kiti meno kūriniai pasižymi subtiliu skoniu. Nuo XII a. Europoje pradeda vyrauti prancūziškoji mada. Jos ištakos - karalienės Eleonoros Akvinietės rūmai. Ypatingu prašmatnumu pasižymi Burgundijos hercogų rūmų mados vėlyvosios gotikos laikotarpiu. Gotika yra ir pirmasis plačiau paplitęs stilius Estijoje. XII a. šalį nukariavę vokiečių ir danų valdovai čia pastatė daugiau kaip 60 tvirtovių, daugybę bažnyčių. Jie tikėjosi, kad tai pagreitins Estijos nukariavimą. Dauguma šių gotikinių bažnyčių išliko ir iki mūsų dienų, nors kai kurios ir buvo perstatytos. Tai palyginti nedidelės, saikingai puoštos bažnyčios be arkbutanų. Nors jos ir paprastos, pastatytos iš vietinių statybinių medžiagų - pilkųjų klinčių, atrodo savitai, kiek atšiaurokos puikios architektūros. Beri hercogo kalendorius. Birželis Gotikos epochoje Vakarų Europoje atsiranda vadinamoji aliejinė tapyba. Tai turėjo didelės įtakos meno plitimui, nes ant lentos ar drobės nutapyti Olavo katedra. Talinas Iš įtvirtintų Baltijos valstybių miestų geriausiai išsilaikė Talinas. Tvirtovės sienos ir bokštai, viduramžiškas gatvių tinklas, gyvenamieji namai smailiais stogais, senovinės bažnyčios ir visuomeniniai pastatai teikia Talinui vienintelio tokio tipo architektūros miesto statusą. Rotušė, Aukštutinio miesto katedra, Šv. Mikalojaus (Nigulistės) ir Šv. Olavo (Olevistės) bažnyčios, Aukštutinio miesto pilis Tompėja su aukščiausiu Ilgojo Hermano bokštu, Didieji jūrų vartai, "Kik in de Kiok bokštas ("Žvilgtelk į virtuvę ), miesto siena prie bokšto

12 aikštės ir kiti gotikiniai statiniai suteikia senajai Talino daliai miesto-muziejaus statusą. Gotika yra pirmasis stilius, kuris itin paplito ir Lietuvoje. Labiausiai jis atsispindi architektūroje. Žymiausi gotikos pastatai išaugo miestuose. Statomos, rekonstruojamos pilys tampa ne tik gynybiniais, bet ir reprezentaciniais centrais. Pilių teritorija dažniausiai dalijama į gynybinę-ūkinę ir rezidencinę su kunigaikščio rūmais. Tai ypač ryšku Trakų salos pilyje, kurios pastatai - nuostabus architektūros ansamblis ežerų apsuptyje - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. Svarbiausias gotikos pilių kompozicijos akcentas - monumentalūs, apskriti, išsikišę bokštai ir rezidenciniai rūmai. Tokios buvo Vilniaus, Kauno, Trakų pusiasalio pilys. Rūmų menes dengė nerviūriniai skliautai, sienas puošė freskos. vertikalumą, fasadų dekorui naudojamos įvairių profilių plytos, vidaus erdvę dengia žvaigždiniai, tinkliniai ar krištoliniai skliautai. Originali Šv. Onos bažnyčia yra vienas žymiausių Šiaurės Rytų Europos gotikos paminklų. Iš gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų savitumu išsiskiria Kauno Perkūno namas, kurios frontonas stebina kūrėjų improvizacijos drąsa. Perkūno namai Trakų pilis Vytauto bažnyčia Kauno pilis Miestuose prie turgaus aikštės ir pagrindinių gatvių statomos bažnyčios, vienuolynai, užeigos, miestiečių namai. Daugiausia išliko bažnyčių, kurios monumentaliu tūriu, savita raiškia tamsraudonių plytų mūro architektūra dominavo miestų panoramose (Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno pastatų ansamblis, Šv. Mikalojaus bažnyčia, Kauno Šv. Jurgio bernardinų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Šv. Gertrūdos, Šv. Mikalojaus, Vytauto Didžiojo, Zapyškio, Merkinės ir kt. bažnyčios). Čia daugiapakopiai puošnūs kontraforsai pabrėžia Šventos Onos bažnyčia Lietuvoje gotikos dailėje vyravo sienų tapyba. Ji puošė bažnyčių vidų, reprezentacines patalpas. Ankstyviausias tokios tapybos pavyzdys - epitafinė freska Vilniaus Arkikatedros kriptoje "Nukryžiuotasis su Marija ir šv. Jonu Evangelistu.

13 Estetikos įvadas E stetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi. Jau Baumgarteno veikaluose išryškėjo estetikos objekto dvilypumas, kadangi jis apima iš esmės dviejų skirtingų reiškinių grupes: 1) Estetiniu, glaudžiai susijusiu su grožio ir skonio kategorijomis bei juslinių kategorijomis bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į aplinkos reiškinius, ir 2) Bendrosios meno teorijos, gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veiklos problemas. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos idėjų plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą. Metodologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja trečiajame šių mokslų raidos tarpsnyje. XX A. skleidžiasi ištisas naujų įtakingų krypčių, mokyklų, koncepcijų spektras. Klasikinės estetikos ir meno filosofijos problemos neretai išstumia naujos, dažnai pernelyg sureikšmintos problemos. Vienos kryptys: sureikšmino estetinės sąmonės struktūras (fenomenologija, egzistencializmas), kitos meninės kūrybos prigimtį ( intuityvizmas, psichoanalizė), trečios struktūrinius meno kūrinio komponentus (formalizmas, struktūralizmas). Daugelis įtakingiausių XX a. koncepcijų yra didžiai individualizuotos ir sunkiai apibrėžiamos, netelpa į konkrečios krypties, mokyklos, rėmus. Klasikinė vakarų estetika rutuliojosi kaip vertybės pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo pagrindinė. Tačiau šiuolaikinėje estetikos toks šio mokslo apibūdinimas yra per siauras. XX a. grožio idėja iš filosofinės kalbos perėjo buitinę ir tapo tuščia, miglota, ir bereikšmė. Grožio idėją buvo laikoma atvira idėja, kuria kiekvienas remiasi savavališkai, galų gale palikdamas ją neaiškia. A. Losevas atmeta grožio kategorijos pretenzijas į išskirtinumą ir estetikos objektu laiko estetiškumą, o estetikos mokslą aiškina labai plačiai, - Kaip mokslą apie išraišką. Tačiau estetikos objektu jis laiko ne bet kokią išraišką, o tą kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę, jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktais bei reiškiniais. Estetiškumo kategorija yra platesnė nei grožio sąvoka, kadangi, be imanentinių grožio savybių ji apima harmoniją, didingumą, tragiškumo, ironijos ir kitų kategorijų. Grožis šiuo požiūriu yra tik viena estetiškumo raiškos formų. Estetiškumas skiriesi ir nuo meniškumo. Estetiškumas yra tai, kas dar turi įgauti menišką formą, o meniškumas jau įprasmintas meno kūrinyje estetiškumas. Prigimtinis estetiškumo bruožas jo prasmių apibudinimo laukas, kuris susijęs su šios kategorijos sugebėjimu išreikšti tokį žmogaus santykį su aplinka, iš kurios randasi nesuinteresuotas dvasinis pasitenkinimas. Estetiškumo išraiškos forma labai plati. Estetiškai reikšmingų reiškinių sfera apima tris paskirties objektų grupes: 1) Natūralius gamtos objektus, gyvuojančius nepriklausomai nuo žmogaus, 2) utilitarinės paskirties daiktus, kuriuos sukuria žmogus savo poreikiam tenkinti, 3) specialia sukurtus daiktus, (dažniausiai meno kūrinius), kurie turi didžiausios estetinės vertės. Vadinasi, estetikos mokslo objektas estetiškumo apraiškos ar estetinio objekto būties organizacijos būdai.

14 Naudota literatūra en.wikipedia.org; lt.wikipedia.org; Tiju Vijrand Jaunimui apie meną.