2 TEMOS SKAITINIAI. Z.Lydeka. Rinkos ekonomikos tapsmas: teoriniai svarstymai. Kaunas: VDU leidykla, 2001, p.27-33; 45-60; ;

Transcript

1 2 TEMOS SKAITINIAI Z.Lydeka. Rinkos ekonomikos tapsmas: teoriniai svarstymai. Kaunas: VDU leidykla, 2001, p.27-33; 45-60; ; Mokslinėje literatūroje sutinkamus požiūrius į ekonominę sistemą, svarbiausius principus bei teiginius apie ją būtų galima sąlygiškai suskirstyti į dvi grupes: tai ortodoksinis ir evoliucinis požiūris. I. Ortodoksinis požiūris. Jam būdingas labiau mechanistinis ekonominio pasaulio paveikslas, kuriamas pagal tradicinę ekonomikos paradigmą. Kartais net teigiama, jog Homo Economicus abstrakcija yra tiesioginė Niutono fizikos idealizacijų analogija. Priežasčių, dėl kurių ekonomikos paveikslas perteikiamas mechanistiškai, mokslinėje literatūroje galima surasti daug. Paprasčiausias, o kartu ir įtikinamiausias aiškinimas yra šis: ekonomikos mokslas formavosi tuomet, kai intelektinę atmosferą labai veikė fizikos bei matematikos tyrinėtojų sėkmė. Fizikos-matematikos analogijos buvo reikšmingos formuojantis ir neoklasikinei ekonominei teorijai: W. Stanley Jevons rašė apie naudingumo ir asmeninio intereso mechaniką, L.Walras kvietė ekonomistus teoriniuose pamąstymuose vis plačiau naudoti fizikos bei matematikos kalbą ir metodus. Mechanistinis ekonomikos įvaizdis juntamas statiniame ir dinaminiame požiūryje į ekonomiką. Pusiausvyra paremtuose ekonominio augimo modeliuose, o taip pat cikliniuose ekonominės dinamikos modeliuose, fiksuojančiuose rinkos ūkio stabilumą ir adaptavimosi galimybes, naudojamas mechanistinis supratimas. Pripažįstama, kad net naujausios ekonominio augimo versijos, nors ir nukreipė dėmesį į kokybiškai naujus augimo veiksnius - žmogiškąjį kapitalą, žinias ar informaciją, metodologine prasme vis tiek neįveikė mechanistinio požiūrio ribotumų (Hahn, 1992; Solow, 1994). Ekonomikos statikos ir dinamikos sąveika yra pakankamai plačiai aptarta mokslinėje literatūroje (Kondratjev, 1989; 1991). F.Machlup (1963) pateikia 38 žymiųjų ekonomistų pasisakymų santrauką apie ekonomikos statiką bei dinamiką. Apie mėginimus susisteminti pateiktus pasisakymus autorius atsiliepia gan ironiškai. Pagal jį labiausiai paplitęs požiūrių apie statiką ir dinamiką palyginimo principas yra šis - mano teorija ekonomiką aiškina dinamiškai, o jų - statiškai (Machlup, 1963). Statikos-dinamikos fenomeną, atmetus argumentacijas ir įvairiausias teorines interpretacijas, galima susieti su tam tikrais parametrais ir kintamaisiais dydžiais, kurie yra reikšmingi tiriant ekonominę sistemą. Statika siaurąja prasme reiškia ramybės būseną, kai išlieka tie patys parametrai bei kintamieji dydžiai. Tuo tarpu dinamika išreiškia judėjimą, kuris pažeidžia pusiausvyrą arba, priešingai, grąžina sistemą į pusiausvyros būklę. Dinamika išreiškia sistemos parametrų bei kintamųjų dydžių pokyčius. Platesne prasme statika nusako sistemos dinamiškos pusiausvyros būklę, kai sistemos parametrai nesikeičia, o kintamieji svyruoja apie pusiausvyros reikšmes. Dinamiką būtų galima apibūdinti trejopai: kaip stacionarų sistemos augimą, nesikeičiant jos parametrams; kaip perėjimą į naują statišką būklę (arba perėjimą į naują stacionarią trajektoriją), kada kintamieji dydžiai negrįžtamai pakeičia savo reikšmes; kaip sistemos parametrų pokytį.

2 Manyčiau, kad trečiasis požiūris į dinamiką ypač svarbus modeliuojant ekonomikos transformacinius procesus. Šiuo atveju galima užfiksuoti konkrečios išsivysčiusios šalies būklę, kaip etaloną ar norimą ekonominės sistemos būseną ateityje, ir pasirinkti pasivijimo strategiją. Taikant šį pertvarkymų scenarijų, reikėtų išstudijuoti šiuolaikines moderizavimo ir ekonominio vystymosi teorijas, kurios yra taikomos Vakarų šalyse. Reikšmingas pastebėjimas yra tas, kad pradinė modernizacijos teoretikų nuostata - kopijuoti Vakarus, XX amžiaus pabaigoje neidealizuojama ir netapo pertvarkymų esminiu metodu. Modernizacijos sėkmė (o tuo pačiu ir nesėkmė) turėtų būti siejama su tuo, kaip modernizacija atitinka konkrečio šalies sociokultūrinius ypatumus. Tai akcentuotų greičiau genetinį, o ne teleologinį pradą, nustatant ekonominių procesų kryptingumą Požiūris į pertvarkymus, kada ekonomikos vystymosi procesas turi galutinį, išankstinį tikslą (pvz., konkrečios šalies - etalono išsivystymo lygį bei jo pasiekimo metodus), vadinamas teleologiniu (Evoliucionnij podchod, 1995). Šio požiūrio į pertvarkymus akivaizdūs trūkumai yra du: 1) iš anksto ir besąlygiškai užsibrėžiamas ekonomikos judėjimo galutinis taškas. Jis aprioriškai yra kopijuojamas; 2) postuluojamas ekonominių procesų kryptingumas yra pririšamas prie realių procesų vyksmo konkrečių sąlygų. Tai būtinas susiejimas, nes priešingu atveju realūs ekonominiai procesai nukryps nuo pasirinktųjų (kopijuojamų) ir todėl nebus įgyvendinta pasivijimo strategija. Taigi taikant modernizacijos teorijas ignoruojamas neapibrėžtumas, neišvengiama užsiduoto judėjimo taško korekcija ir net galimas jo nepasiekimas. II. Evoliucinis požiūris. Ortodoksinio požiūrio į ekonomiką oponentai visais laikais stengėsi surasti alternatyvų ekonominio gyvenimo paaiškinimą. Dažnai ekonominės minties istorijoje alternatyvos vaidmuo tekdavo biologijos mokslo žinioms ir jo naudojamiems pažinimo metodams. Todėl ekonominės tikrovės paveikslas buvo perteikiamas pagal biologijos analogijas. Biologinės metaforos akivaizdžios K. Markso visuomeninių ekonominių formacijų teorijoje (kiekviena formacija turi savo gyvenimo ciklą). Visuomenės - vieningo organoidėją propagavo vokiečių istorinė mokykla, atmesdama mechanistinį supratimą, kaip nepriimtiną. Akivaizdžios ekonominių reiškinių asociacijos su Darvino suformuluotais egzistencijos principais. Pripažįstama, kad Darvino ir klasikų (A.Smito bei R.Maltuso) idėjinis poveikis yra abipusis. Net ir A. Maršalas (1978), kaip vienas žymiausių šiuolaikinės ortodoksinės ekonomikos teorijos kūrėjų, pripažino evoliucinio požiūrio privalumus: Ekonomisto Meka vertėtų laikyti greičiau ekonominę biologiją nei ekonominę dinamiką. Tačiau biologinės koncepcijos yra sudėtingesnės nei mechanikos teorijos. Todėl knygoje apie ekonomikos pagrindus reikėtų sąlygiškai daugiau dėmesio skirti mechanikos analogijoms, dažniausiai vartojant pusiausvyros terminą. Visa tai reiškia tam tikrą analogiją su statika (Marshall, 1978). Evoliucinis požiūris verčia abejoti kai kuriomis šiuolaikinės ekonominės ortodoksijos fundamentaliomis prielaidomis. Pavyzdžiui, naujovių ekonomikos tyrinėtojai pastebėjo galimybę tokių situacijų, kada racionalus rinkos ekonomikos dalyvių elgesys suteikia sistemos vystymuisi aklinumo bruožų (Brian, 1989). Buvo padaryta ir tokia išvada, jog pakliuvimas į evoliucijos aklinumo būseną arba jos išvengimas priklauso nuo pradinio judėjimo taško. Šių tyrimų apibendrinanti išvada yra paprasta: istorija yra reikšminga. Plačiąja žodžio prasme evoliucija suprantama kaip judėjimo, vystymosi, raidos, pokyčių sinonimas. Šiuo atveju ekonominės sistemos evoliucija suprantama kaip tam tikras vystymasis spirale, matuojamas sistemos kiekybinių ir kokybinių pokyčių sąveika. Evoliucija apima visas

3 ekonominės sistemos kitimo formas (būsenas). Kartais evoliucija traktuojama ir siaurąja prasme, kaip nepertraukiamo laipsniško natūralaus vystymosi sinonimas. Šiuo atveju evoliucijos samprata papildoma kita sąvoka - revoliucija, reiškiančia esminius kokybinius pokyčius, sąlygotus vien tik dirbtinių procesų. Ekonomikos evoliucija dažniausiai pripažįstama kaip negrįžtamas procesas. Jeigu ji kartais ir pertraukiama, įvykus laikiniems grįžimams, tai tokie nukrypimai, kaip taisyklė, sąlygoja visuomenei neigiamas pasekmes. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad evoliucinis požiūris į ekonominę sistemą nepaaiškina jos vystymosi kryptingumo, trajektorijos. Dėl šios priežasties evoliucinis požiūris į ekonominę sistemą pradėtas papildyti genetiniu požiūriu. Ekonominės genetikos įdėją pirmasis iškėlė N.Kondratjevas (1991), pripažindamas tris ekonominės teorijos dalis - statiką, dinamiką ir genetiką. Pagal jį šiuolaikinė ekonominės teorijos metodologija konstatuoja bei pripažįsta tik statikos ir dinamikos sampratas, nežinodama ekonominės genetikos. Tuo tarpu genetinis požiūris į ekonomiką leidžia ją labiau pažinti ir tokiu būdu papildo tradicinius rakursus - statinį ir dinaminį. Genetinis požiūris į ekonomiką pasireiškia dviem formomis: 1) pripažįstama, kad ekonomika yra analogiška genetiniam vektoriui, ekstrapoliuojančiam susiklosčiusias tendencijas. Šiuo atveju naudojamas standartiškas abstrahavimosi metodas: tiriant tam tikrą procesą ar objektą atsiribojama nuo išorinio poveikio veiksnių ir tokiu būdu nustatomos jo stabiliosios charakteristikos. Kada tiriami itin sudėtingi socialiniai-ekonominiai procesai, šis metodas negali paaiškinti gausybės dalinių procesų tarpusavio sąsajų ir todėl gali būti tik pagalbiniu. Kitaip tariant, reikalinga bendresnė teorija (metateorija), leidžianti ignoruoti dalinius dėsningumus ir žinias apie juos; 2) pripažįstama, kad ekonomika yra analogiška genetinei trajektorijai, besiformuojančiai pagal duotos klasės objektų ar sistemų evoliucijos dėsnius. Šie dėsniai ir sudaro metateorijos turinį. Galimybė nustatyti ekonominės sistemos judėjimo genetinę trajektoriją yra nulemta tų dėsnių pažinimo laipsnio. Vadinasi, ekonominės sistemos dinamiką, esant nekintamiems parametrams, galima interpretuoti, kaip dinamiką, kuri nepaliečia sistemos genetinio kodo. Tuo tarpu ekonominės sistemos parametrų pokytis formaliai reiškia naujos sistemos su naujais parametrais atsiradimą. Visa tai sukelia sistemos identifikavimo ir sistemų palyginamumo problemą. Šios problemos įveikimas verčia atlikti ekonominių sistemų genetinę analizę. Kitaip tariant, verčia išsiaiškinti mechanizmus, pagal kuriuos sistemoje atsiranda nauji parametrai arba jie paveldimi iš senosios sistemos, o tuo pačiu ir tų parametrų evoliucijos eigą. Genetinis požiūris leidžia prognozuoti ekonominių sistemų dinamiką pagal jų istorines tendencijas ir vystymosi perspektyvas. Genetinio požiūrio šalininkai pirmiausiai atkreipia dėmesį į būtinas makroekonominės pusiausvyros pasiekimo sąlygas. Pusiausvyros neatstatymo galimybės problema, kuri, savo ruožtu, reikštų ekonominės sistemos žlugimo galimybę, neformuluojama (Būcharin, 1989). Pagrindiniais genetinio požiūrio į ekonominę sistemą trūkumais vertėtų laikyti šiuos: 1) genetinio požiūrio šalininkai negali paaiškinti santykio tarp tikėtinumo (t.y. neapibrėžtumų, alternatyvų, bifurkacinio vystymosi pobūdžio) ir būtinumo (t.y. istorinės arba globalinės vystymosi tendencijos). Jie negali paaiškinti, koks yra bendriausias ekonominės sistemos žlugimo ir jos perėjimo į kitą sistemą kriterijus, kokia bus naujos sistemos kokybė. Šio kriterijaus vertėtų ieškoti ekonominės sistemos prieštaravimuose, jos nesugebėjime efektyviai akumuliuoti informaciją, priimti išorinės aplinkos poveikį; 2) negali paaiškinti santykio tarp objektyvumo (t.y. natūralaus vystymosi pobūdžio) ir subjektyvumo (t.y. sąmoningo žmonių pasinaudojimo tam tikromis socialinėmis technologijomis, norint pasiekti iš anksto užsibrėžtus rezultatus). Žinoma, pripažįstant tikslingo

4 žmonių poveikio į ekonominį vystymąsi galimybę, nereikėtų pamiršti, kad tokio poveikio kriterijus ir uždavinius apsprendžia ekonomikos objektyvios saviorganizacijos principai. Studijuojant šiuolaikines ekonominės sistemos evoliucijos versijas būtų galima užfiksuoti du momentus: a) metodologiniu požiūriu jos remiasi nuostata, jog tiriamasis objektas yra tarsi populiacija (Hirshleifer, 1982). Tiriamojo objekto dinamika suprantama kaip laipsniškas vienos dalies populiacijos elementų - technologijų, organizacinių formų, elgesio stereotipų ir t.t.- atnaujinimas išsaugant nepakitusius kitus elementus, kurie garantuoja bendrosios struktūros stabilumą. Kitaip tariant, šiuolaikinės evoliucijos versijos orientuojasi į populiacinę-genetinę metaforą; b) naujosios evoliucijos versijos stengiasi nustatyti tuos ekonominės sistemos judėjimo veiksnius, kurie sukelia joje paveldimumo ir kintamumo reiškinius (Van Parijs, 1981). Šių mėginimų šaknų vertėtų ieškoti istorinės mokyklos ir senojo institucionalizmo, supratusių ekonomiką kultūros kontekste, tradicijose. Šiuolaikinės evoliucijos versijos kartais vadinamos neošiumpeterizmu ir naujuoju institucionalizmu. Pirmosios krypties atstovai stengiasi išvystyti J.Šumpeterio atliktą verslininko vaidmens analizę (Nelson, Winter, 1982; Clark, Juma, 1987). Jie sutelkia dėmesį į naujovių atsiradimo ir išplitimo sąlygas. Šiuo atveju ekonomika suprantama, kaip populiacija įmonių ir firmų, užtikrinančių naujovių išplitimą. Vertėtų pastebėti, kad šios krypties šalininkai ne itin domisi verslininkų tapsmo mechanizmu. Kitaip tariant, jie orientuojasi į objektinį verslininkystės momentą ir ignoruoja subjektinį verslininkystės aspektą. Pastarojo supratimui knygoje bus skiriamas ypatingas dėmesys. Tuo tarpu naujųjų institucionalistų analizės objektu tampa socialiniai ir ekonominiai institutai, suteikiantys ekonominiam gyvenimui tam tikrą tvarką (North, 1991; Langlois, 1986). Šios krypties atstovai sutelkia dėmesį į konkrečias procedūras, elgesio stereotipus, įpročius ir t.t. Vėl gi būtų galima teigti, jog orientuojamasi į institutų turininį momentą ir nesureikšminamas pačių institutų tapsmas bei jų vaidmuo ekonominių sistemų transformacijos metu. Mokslinėje literatūroje galima aptikti pakankamai skirtingų nuomonių apie ekonominių sistemų tipus, jų atskyrimo kriterijus. Iš tikrųjų visuomenės vystymosi periodizacija yra pakankamai sudėtinga teorinė ir praktinė problema, sukelianti daug diskusijų dėl kokybinės ribos (istorinės, geografinės, etninės, dvasinės, politinės ar ekonominės), skiriančios vieną visuomenės ūkinio išsivystymo lygį nuo kito. Tyrinėtojai naudoja įvairius pasaulio istorinio vystymosi periodizacijos kriterijus. Dažniausiai naudojami kriterijai yra technologinė sankloda (skiriama ikiindustrinė, industrinė ir poindustrinė visuomenė), gamybos būdas (skiriama azijietiška, pirmykštė, antikinė, feodalinė ir buržuazinė visuomenė), formacija (ikiekonominė, ekonominė ir poekonominė), civilizacija (rytų, Eurazijos, antikinė, europietiška). Ekonominių sistemų palyginimo parametrai taip pat įvairūs: sprendimų priėmimo būdas, koordinacijos mechanizmas, nuosavybės teisės ir kontrolė, tikslai ir veiklos motyvacija (Gregory ir Stuart, 1989); nuosavybės tipas, išteklių paskirstymo būdas, evoliuciniai kriterijai (Holesovsky, 1977); išteklių paskirstymo ir koordinacijos būdai, nuosavybė, vertybės, stimulai, augimas, funkcionavimas ir kt. (Būzgalin ir Kolganov, 1997). EKONOMINĖS SISTEMOS TURINIO SAMPRATA Bet kuri sistema atspindi vieną ar kitą pasaulio aspektą arba jo aspektų visumą. Kryptingai besivystantis pasaulis - tai daugybės tarpusavyje susijusių sistemų visuma. Kartais vieno lygio

5 sistemos transformuojasi į kito lygio sistemas. Jeigu viskas mus supančiame pasaulyje gali būti paaiškinta sistemiškai, tai supantis pasaulis yra sąveikaujančių sistemų pasaulis. Daugelis gamtos sistemų gali būti tiriamos tik kaip sistemų visuma. Dažniausiai konkreti sistema yra sudėtingesnės gaubiančiosios sistemos (metasistemos) dalis. Taigi konkreti sistema gali būti tiriama kaip savarankiška sistema, kaip dalis kitos sistemos, kaip sistemų sistema ir netgi kaip metasistema. Viskas priklauso nuo tyrimo tikslų ir pobūdžio, jo realaus ir prasminio konteksto. Pirmiausiai vertėtų pasakyti tai, kad mokslinėje literatūroje nėra visuotinai pripažinto sistemos supratimo ir šios sąvokos apibrėžimo. H.Hud ir R.Makoll (1982) teigia, kad sistemos vieningo turinio ir ribų nustatymas dažniausiai sukelia didelius ir nevaisingus ginčus. Iš tikrųjų, kodėl mėginimai nustatyti sistemos specifinius požymius neduoda teigiamo rezultato? Pagal G.P.Ščedrovickį (1995) atsakymas yra gan banalus - priežastis yra ta, kad vienam lygmeny stengiamasi apjungti pernelyg skirtingus reiškinius. Sistemos apibrėžimą apsunkina ir tai, kad dažnai atkreipiamas išskirtinis dėmesys į formaliąsias ir intuityviai suprantamas visumos bei jos elementų savybes, nematant giluminių svarbesnių sistemos kilmę ir gyvavimą nusakančių požymių. Tolimesniame dėstyme nesigilinsime į sisteminių tyrimų bendrąją teoriją, o apsiribosime vien tais tyrimais ir pamąstymais, kurie tiesiogiai siejasi su ekonomine sistema. Kaip taisyklė, visi tyrinėtojai skiria teorinius (abstrakčius) sistemų modelius ir realias (materialias) sistemas. Realiosios sistemos skiriamos į negyvosios gamtos sistemas (fizines, geologines, chemines ir kt.) ir gyvąsias sistemas (biologines, ekonomines, visuomenines ir kt.). Abstrakčiosios sistemos - tai hipotezės, teorijos, farmalizuoti modeliai ir kt Sistemos taip pat gali būti natūraliosios ir dirbtinės, uždarosios ir atvirosios, statiškos ir dinamiškos, stochastinės ir determinuotos, paprastosios ir sudėtingos (didžiosios), hierarchinės ir t.t. Literatūroje galima surasti pakankamai daug sistemų klasifikavimo schemų pagal įvairius kriterijus (Chačatūrov, 1996; Djačenko, 1996). Dažniausiai sąvoka sistema nusakoma tokiais terminais kaip elementas, ryšys ir visuma. Graikų kalboje systema reiškia junginį, iš dalių sudarytą vientisumą. Sistema - tai sutvarkyta visuma sąveikaujančių elementų, dėsningai sudarančių vientisumą su tokiomis būdingomis savybėmis, kurių neturi atskiri elementai (Kravčenko, Skripka, 1974). Dažniausiai sistema suprantama, kaip tarpusavyje susijusių elementų atitinkama visuma, vienybė (Simanauskas, 1997; Bondarenko, 1996; Klir, 1969; Sadovskij, 1972; Rapoport, 1969; Bertalanffi, 1973; Vengrys, 1973; Maiminas ir kiti, 1982; Chačatūrov, 1996; Djačenko, 1996; ir kt.). Įvykis kuriame nors elemente atitinkamai apriboja galimus įvykius kituose elementuose. Sistemos samprata priešpastatoma chaoso sampratai, kada įvykiai bet kuriame visumos elemente nepriklauso nuo įvykių kituose elementuose. Galima skirti tris ekonominės sistemos esmės tyrimo koncepcijas: 1. Struktūrinė koncepcija, pagal kurią ekonominė sistema nagrinėjama, kaip subordinuota hierarchinė struktūra. Pagrindinis dėmesys skiriamas santykiui tarp sistemos ir elemento. Šis santykis yra laikomas pradiniu, sistemą formuojančiu santykiu. Tyrinėtojai, norėdami suprasti ekonominę sistemą, pirmiausiai turi išsiaiškinti sistemos vidinę struktūrą, jos elementus, ryšius tarp elementų, o taip pat ryšius tarp sistemos ir kiekvieno jos elemento. Šios koncepcijos šalininkai laikosi nuomonės, kad kiekviena sistema, savo ruožtu, yra sudėtingiau organizuotos sistemos elementas, o kiekvienas atskiras elementas sudaro subordinuotą sudėtingą sistemą. Taigi pagrindinis tyrimo objektas - vidinė sistemos struktūra ir jos elementų tarpusavio ryšiai. Visa tai turėtų būti ir poveikio objektu valdymo procese.

6 Struktūrinė koncepcija vyravo ikiklasikinėse ekonominės minties kryptyse, pvz., merkantilizme. Vėliau šią koncepciją išplėtojo organizacinės-institucinės ekonominės minties kryptys, o taip pat tie mokslininkai, kurių ekonominiai tyrimai artimai siejasi su kibernetika ir bendrąja sistemų teorija. 2. Funkcinė koncepcija, pagal kurią ekonominė sistema yra atvira išorinės aplinkos poveikiui. Pradiniu santykiu yra laikomas santykis tarp sistemos ir išorinės aplinkos. Šis santykis apsprendžia visas sistemos gyvavimo formas. Tyrinėjimo objektu tampa sistemos ir išorinės aplinkos sąveika: aplinkos poveikis sistemai (duotai sistemai tai bus įėjimas ); sistemos poveikis aplinkai (tai bus išėjimas ). Šios koncepcijos šalininkai ekonominę sistemą supranta kaip visumą tam tikrų parametrų, kurie vienareikšmiškai apsprendžia jos būseną ir dinamiką. Būtent parametrų visuma, o ne sistema kaip tokia, turi būti tiriama ir veikiama valdymo procese. Funkcinė koncepcija yra būdinga klasikinės ekonominės mokyklos šalininkams, o taip pat šiuolaikinėms ekonometrinėms ir ekonominėms-statistinėms kryptims (t.y. būdinga įvairioms doktrinoms, kurios siejasi su matematine ekonomika). Dabartiniu metu funkcinė koncepcija išryškėja tuose teoriniuose ekonominės sistemos tyrimuose, kuriuose vyrauja ūkinių procesų kiekybinis aprašymas. 3. Deterministinė (kauzalinė) koncepcija, pagal kurią ekonominė sistema tiriama, kaip sudėtingas besivystantis objektas, kurios judėjimo priežastys glūdi joje pačioje. Pradiniu santykiu yra laikomas santykis tarp sistemos turinio ir formos, kurių prieštaringa vienybė užtikrina sąlygišką sistemos ir stabilumą, ir kintamumą. Šios koncepcijos šalininkai teigia, kad ekonominės sistemos vystymosi varomąja jėga yra jos vidiniai prieštaravimai. Jie ir sudaro tyrimo, o taip pat poveikio objektą sistemos valdymo procese. Deterministinės koncepcijos laikėsi marksistinės mokyklos atstovai, savo tyrimuose pagrindinį dėmesį sutelkdami į priežasties-pasekmės (kauzalinius) ryšius. Vėliau šią koncepciją toliau plėtoja evoliucinės krypties šalininkai (Evoliucionaja ekonomika na poroge 21 veka, 1997). Jų tyrimuose vyrauja trejopas ekonominės sistemos evoliucinis aiškinimas: 1) ekonominė sistema tiriama kaip dinamiška, besivystanti; 2) ekonominės sistemos ankstesnio vystymosi istorija padeda nustatyti jos tolesnės būsenos tendencijas ir logiką; 3) ekonominės sistemos vystymosi priežastys glūdi jos vidiniuose prieštaravimuose, o vystymosi jėgos - prieštaravimų atskleidimo vidinėje logikoje ir jų įveikime. 1 pav. grafiškai parodyti svarbiausi sistemos požymiai: elementai (E 1, E 2,... E n ); ryšiai (pažymėti ištisinėmis rodyklėmis); vientisumas (pavaizduotas ištisine elipse) ir aplinka (parodyta punktyrine elipse). Sistemos elementu vadinama ta jos dalis (visumos objektas), kuri atlieka atitinkamą specifinę funkciją ir turi bendrą savybę, jungiančią ją į vientisumą. Konkrečioje sistemoje elementas yra nedalus. Kitoje sistemoje elementas gali būti padalintas į naujos sistemos elementus. Tuo pasireiškia sistemos hierarchija. Pavyzdžiui, mus supantis pasaulis yra supersistema, sudaryta iš daugelio žemesnio lygio sistemų. Savo ruožtu, mus supantis pasaulis yra kosminės sistemos posistemis. Ryšiai elementų rinkinį paverčia susieta visuma. Ir čia vertėtų pripažinti, kad nėra vieningo supratimo apie ryšio esmę: vieni tyrinėtojai ryšiais supranta elementų tarpusavio priklausomybes, kiti - priklausomybes tarp elementų ir visumos. S. Bir (1963) sistema vadina skirtingų elementų tarpusavio ryšius. Kaip pavyzdį jis pateikia bilijardą, kur faktiškai nėra jokių tarpusavio ryšių, o yra tik funkcinė visumos vienybė.

7 VIENTISUMAS E 1 E 2 E n A P L I N K A 1 pav. Sistemos ir jos požymių grafinė iliustracija. Sistemos vientisumas reiškia jos suorganizuotumo kaip visumos laipsnį, atitinkamas sistemines savybes, elementų charakteristikas ir jų sąveiką. Be to tarpusavyje susietų sistemos elementų vientisumas suteikia sistemai naują integruotą kokybę, kuri nėra būdinga sistemą sudarantiems elementams. Sistemos ir jos elementų evoliucija nepažeidžia sistemos vientisumo. Kartu vertėtų pripažinti, jog vientisumas yra sistemos tarsi ribinė reikšmė (slenkstis), kurios perėjimas susijęs su sistemos sąlygiško stabilumo pažeidimu. Kritiniu atveju sistemos vientisumo pažeidimas reikštų jos virsmą kita. Taigi vientisumas yra sistemos sąlygiško stabilumo turinys. Filosofinėje literatūroje (Sadovskij, 1984) galima sutikti tokius sistemos vientisumo tipus: 1) atomizmas, pagal kurį galutine realybe laikomos dalelės, egzistuojančios nepriklausomai viena nuo kitos; 2) holizmas, pagal kurį galutine realybe laikoma visuma, neturinti struktūrinių dalių; 3) emergetizmas, kada galutine realybe laikoma visuma, kurios prigimtį lemia jos struktūrinių dalių ryšiai, santykiai ir organizacinis tarpusavio poveikis; 4) struktūralizmas, kada galutine realybe yra laikoma Visata, kaip visuma, kurioje visos struktūros dalys, lygiai ir procesai yra priklausomi nuo visumos; 5) organizmas, kada kiekviena sistema turi struktūrines dalis ir visumą. Savo ruožtu, konkreti sistema yra struktūrinė didesnės visumos dalis. Norint tokią sistemą suvokti, pirmiausiai reikia išsiaiškinti visumos ir dalių poliariškumą. Sistemos elementams sąveikaujant su aplinka (tai vaizduojama 1 pav. vertikaliomis punktyrinėmis rodyklėmis) formuojasi ir išryškėja kokybinės sistemos savybės. Pagal L.Simanauską (1997) sistema ir jos aplinka (išorinė aplinka) yra dvi atskiros visumos dalys (nesusikertančios aibės). Sistemos gyvavimą lemia tiesioginių ir grįžtamųjų, teigiamų ir neigiamų ryšių su aplinka visuma. Neigiami ryšiai išsaugo esamas struktūras, o teigiami užtikrina naujos informacijos priėmimą, apsikeitimą energija tarp sistemos elementų ir aplinkos. Teigiamų ir neigiamų grįžtamųjų ryšių santykis užtikrina sistemos stabilumą ir kintamumą, jos kiekybinį augimą ir kokybinį vystymąsi. Jeigu bent vienas sistemos elementas turi ryšį su išorine aplinka arba kita sistema, tai ši sistema yra atvira. Jeigu tokių ryšių nėra, tai sistema yra uždara.

8 Bendrą pirminį sistemos supratimą suteikia jos struktūra. Sistemos struktūra nusako apibendrintą sisteminių savybių charakteristiką ir abstrakčia forma fiksuoja sistemos elementus, ryšius, jų formalizuotą ar neformalizuotą sutvarkymą. Struktūra - tai visuma pastovių ryšių tarp jos elementų, užtikrinančių vientisumą ir tapatumą, t.y. išsaugojimą pagrindinių savybių dėl vidinių ir išorinių pokyčių (Vengrys, 1973). Taigi struktūrai keliami du reikalavimai: 1) užtikrinti sistemos vientisumą (kokybišką apibrėžtumą); 2) užtikrinti sistemos tvirtumą, jos elementų sujungimą (kiekybinį apibrėžtumą). Būtent antroji galimybė leidžia apibūdinti struktūrą matematine priklausomybe (formule), grafine schema arba erdviniu modeliu. Dauguma tyrinėtojų pripažįsta, kad struktūra yra sistemos stabilizuojanti pradžia, išreiškianti visa tai, kas išlieka joje statiška, nepakitę esant įvairiems išoriniams ir vidiniams pokyčiams. Kai kurie tyrinėtojai kategorijas sistema ir struktūra laiko vieno lygmens, tvirtindami, kad nėra bestruktūrinių sistemų ir nesistemiškų struktūrų (Bondarenko, 1996). Neatsiejamas sistemos ir struktūros ryšys aiškinamas tuo, kad sistemai reikalinga struktūra būtent kaip branduolys (griaučiai), suteikiantis jos elementams būtiną suvienijimo jėgą, vientisumą. Manytume, kad sistemos ir struktūros nevertėtų tapatinti. Sistema yra platesnė sąvoka, apibūdinanti ne tik sistemos konstrukcinį kontūrą, bet ir visą jos turinį, sutvarkymą (Osipov, 1995). Kita svarbi sistemos charakteristika yra jos organizacija, užtikrinanti sistemos sandarą, elgsenos tikslingą kryptingumą, elementų tarpusavio ryšių schemą, funkcionavimo programą (algoritmą). Mokslinėje literatūroje sutinkama ir tokia nuomonė, jog organizacija ir struktūra yra du atskiri sistemos tipai (Ščedrovickij, 1995). Kaip išeities pozicija, vienuose organizacijos apibrėžimuose fiksuojama tvarka, kituose - ryšiai, dar kituose - žmogus ar net tikslai. Taigi organizacijos apibrėžimas priklauso nuo to, kas yra laikomas jos pradiniu elementu, pagrindu. Organizacija kartais laikoma daliniu sistemos atveju (Prigožin, 1983). Skiriamuoju organizacijos požymiu pripažįstamas jos hierarchiškumas. Tačiau ne visos sistemos - pvz., kalbos ar nacijos - yra hierarchinės, nors ir jos gali įgyti tokių bruožų. Taigi organizacija yra hierarchiškai sutvarkyta horizontaliais bei vertikaliais ryšiais sistema. Be to, organizacija yra tikslinė sistema, sutvarkyta pagal tikslų medžio analogiją. Organizacija be žmonių ir be jų kryptingų pastangų yra tik paprasčiausia schema. Tolimesniame dėstyme laikysimės nuostatos, jog socialinė sistema yra hierarchinė tikslinė organizacija. Socialinės sistemos, o tuo pačiu ir organizacijos, pirminiu elementu vertėtų laikyti žmones, susietus priklausomybės ryšiais ir siekiančius tam tikrų tikslų (privačių ir bendrų). Socialinė sistema - tai tikslinga bendrija, kurioje žmonės priklauso vieni nuo kitų, vienų veiksmai nulemia kitų veiksmus. Tikslinga bendrija reiškia žmonių jungimąsi tokiam tikslui, kurį pavieniui siekti yra neįmanoma. Bendro tikslo siekimas verčia žmones organizuotis pagal vaidmenis, dalinius tikslus (t.y. horizontaliai) ir pagal pavaldumą (t.y. vertikaliai). Kodėl žmonės dažniausiai savo veiksmus tvarko telkdamiesi į organizaciją? Pirmas atsakymas yra gan paprastas - integruota visuma yra daugiau nei elementų suma. Integruota visuma yra nauja tikslingo elementų sujungimo kokybė. Todėl organizacijos efektas yra vertingiausias žmonijos turtas: organizacinis tobulėjimas yra reikšminga turtėjimo forma. Specializacija, kooperacija, sinchroniškumas, kryptingumas, racionalumas, derinamumas yra esminė organizacijos efektyvumo išraiška. Organizacija užtikrina pavienių pastangų sustiprinimo, sinergijos efektą. Šiame tyrime organizacinis

9 ekonominės sistemos gyvavimo aspektas yra laikomas reikšmingu ir todėl jam skiriamas ypatingas dėmesys. Apibendrinant galima teigti, jog socialinės sistemos organizacija gali būti apibūdinta: 1) vidiniu autonominių visumos dalių sąveikos sutvarkymu, suderinimu; 2) visuma procesų arba veiksmų, nukreiptų į ryšių tarp atskirų dalių atsiradimą ir tobulinimą; 3) apsijungimu žmonių, bendrai įgyvendinančių tam tikrą programą ar siekiančių vieningų tikslų pagal tam tikras procedūras ir taisykles. Jeigu pripažįstame sistemos gyvavimo organizacinį būdą, tai turėtume pripažinti ir tai, kad: sistemai apskritai (tame tarpe ir ekonominei sistemai) yra būdingas ir organizavimo būdas apskritai (t.y. būdingas kažkoks universalus organizavimo būdas); konkrečiai sistemai yra būdingas konkretus jos organizavimo būdas (t.y. konkreti sistema turi specifiką); skirtingoms sistemoms būdingi skirtingi organizavimo būdai (t.y. konkretūs organizavimo būdai gali iš esmės tarpysavyje skirtis). Jeigu norime suprasti vienos ar kitos sistemos specifiką, tai turime nustatyti tos suorganizavimo ypatumus, jos esmę nusakančius svarbiausius požymius. Mokslinėje literatūroje (Gregory ir Stuart, 1989; Chačiatūrov, 1996; Sadovskij, 1972) sistema dažniausiai aprašoma pagal: 1) sistemos vidinės sandaros požymius: gausybė; elementas; savybė; ryšys; santykis; sąveika; vientisumas; organizacija; hierarchija; komponentas; medžiaga; struktūra; ir kt. Šie požymiai atspindi sistemos sandaros (organizacijos) pagrindus; 2) specifinių sisteminių savybių požymius: sąveika; grįžtamasis, tiesioginis, teigiamas ar neigiamas ryšys; valdymas; elementų būsena; savireguliacija; konkurencija; vientisumas; dinamiškumas; statiškumas; atvirumas; uždarumas; integracija; diferencijacija; centralizacija; stabilumas; pusiausvyra; ir kt. Šie požymiai atspindi užduotas ir galimas potencialias sistemines savybes; 3) sistemos elegesio požymius: tikslas; aplinka; sistemos būsena; elgesys; veikla; pokytis; funkcionavimas; determinizmas (sąlygotumas); adaptacija; vystymasis; evoliucija; apmokymas; genezė; ir kt. Šie požymiai atspindi faktines sistemos savybes, atsirandančias sąveikoje su realia aplinka. Remiantis išvardytais požymiais galima patikslinti sistemos bendriausią sampratą: sistema (S) - tai gausybės elementų (E), jų ryšių (R) ir kompozicijos integruotų dėsnių (K) funkcinė priklausomybė (f): S = f (E, R, K). Šį bendriausią sistemos apibūdinimą galima konkretinti papildomais požymiais. Visapusiška sistemos analizė galėtų būti atliekama pagal tokią schemą: 1. Nustatomi sistemos pradinės sudėties komponentai, pvz., elementai, objektai, dalys, vienetai, savybės, atributai, medžiagos, institutai, tradicijos, ir kt. Tai galima pavadinti požymiu A. 2. Apibūdinami sistemos komponentų deriniai, pvz., gausybė, kompleksas, visuma, grupė, sąjunga, ir kt. Tai galima pavadinti požymiu B. 3. Nustatomi ryšiai tarp sistemos komponentų, pvz., sąveika, sąryšis, susietumas funkciniais santykiais ir kt. Tai galima pavadinti požymiu α. 4. Apibūdinama gauta sistemos sandara (kompozicija), pvz., kaip integruota visuma, vientisumas, sudėtinga vienybė, kompleksas ir kt. Tai galima būtų pavadinti požymiu β. 5. Nustatomas sistemos gyvavimas, pvz., kaip veikianti sutvarkytai, esant vidinei tvarkai, siekiant atitinkamo tikslo, vykdant apibrėžtą funkciją ir kt. Tai galima pavadinti požymiu χ.

10 6. Pateikiamos papildomos sistemos charakteristikos, pvz., esant laiko-vietos apribojimams, geografinės teritorijos rėmuose ir kt. Tai galima pavadinti požymiu γ. Pagal tokios analizės schemą išsami sistemos sampratos forma turėtų šią funkcinę išraišką: S = f (A, B, α, β, χ, γ). Dažniausiai sistemos sampratoje sutelkiamas dėmesys į A, B, α ir β požymius. Toks sistemos apibrėžimas laikomas baziniu: S = f (A, B, α, β). Atsižvelgiant į tai, kurie sistemos požymiai yra akcentuojami, galima pateikti skirtingų sistemos apibrėžimo variantų. Pavyzdžiui: 1) sistema - tai būtinų atlikti tam tikrą funkciją elementų visuma. Arba: S = f (A, B, χ); 2) sistema - tai sutvarkytai veikianti visuma. Arba: S = f (β, χ); 3) sistema - tai funkcionaliai susietų elementų, veikiančių tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, visuma. Arba: S = f (A, B, α, γ); 4) sistema -tai vidinės tvarkos sąlygojama tam tikrų elementų integruota visuma. Arba: S = f (A, B, β, χ); 5) sistema - tai laiko ir vietos ribojama elementų sudėtinga vienybė. Arba: S = f (A, B, β, γ). Remdamasis prieš tai išvardytais sistemos sampratos požymiais, atliksiu keleto autorių, kurių teoriniuose tyrimuose vyrauja sisteminis požiūris, pateikiamų ekonominės sistemos apibrėžimų analizę ir pamėginsiu suformuluoti savo variantą. Pagal A.Vengrį (1973, 1978) ekonominė sistema tai visuma žmonių, medžiagų, mechanizmų ir kitų išteklių, ekonomiškai įvertintų savybių, integruotų į vieningą socialinę visumą, kuri savo elementų sąveika įgyvendina apibrėžtą tikslą. Čia ekonominės sistemos elementai tai ne apskritai žmonės, mašinos ir t.t., o tam tikros visuomenės įvertintos jų savybės. Pateiktas apibrėžimas atitinka išraišką: S = f (A, B, β, χ). Pagal L.Balcerowicz (1998) ekonominę sistemą sudaro visuma susijusių institucijų, kurios formuoja sprendimų priėmimo bei jų įgyvendinimo tvarką gamybos, pajamų, taupymo, investavimo bei vartojimo srityje. Ekonominių sistemų tipologiją autorius apibrėžia remdamasis trimis tarpusavyje susijusiais instituciniais kintamaisiais: verslo režimo tipu; nuosavybės struktūra; koordinavimo mechanizmu. Pateiktas ekonominės sistemos apibrėžimas atitinka išraišką: S = f (A, B, β, χ, γ). Pagal P. Gregory ir R. Stuart (1989) ekonominė sistema - tai mechanizmų ir institutų, būtinų priimti ir įgyvendinti gamybos, pajamų ir vartojimo sprendimus apibrėžtoje geografinėje teritorijoje, visuma. Šitaip apibūdinant ekonominę sistemą akcentuojamas sistemos elementų (t.y. mechanizmų ir institutų) visumos gyvavimas apibrėžtoje teritorijoje. Pateiktas apibrėžimas atitinka išraišką: S = f (A, B, χ, γ). F. Prayor (1990) ekonominę sistemą apibrėžia tokiu būdu: ekonominė sistema - tai visi tie institutai, organizacijos, taisyklės, tradicijos, įsitikinimai, pozicijos, vertinimai ir elgesio schemos, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai veikia ekonominę elgseną ir rezultatus. Autorius pakankamai plačiai išvardina ekonominės sistemos komponentus. Visa tai galėtų būti išreikšta taip: S = f (A, B, χ). Analizuojant paskutinius du ekonominės sistemos apibrėžimus, matome, kad juose nekreipiamas dėmesys į kai kuriuos esminius sisteminius požymius: juose neįvertinamas α požymis, tiesiogiai nusakantis ekonominėje sistemoje esamus ryšius; taip pat nenurodomas

11 β požymis, išreiškiantis integruotas sistemos savybes; antrame apibrėžime nefiksuojamos papildomos sistemos gyvavimo charakteristikos. Visa tai galima būtų paaiškinti ir tuo, jog Vakarų šalių tyrinėtojai dažniausiai ekonominę sistemą apibrėžia kaip empiriškai duotą fenomeną, stebimą ir tiriamą reiškinio lygyje. Pagal V. Holesovsky (1977) ekonominė sistema yra tarpusavyje susijusių ir funkcionuojančių elementų - išteklių, dalyvių, institutų, ūkininkavimo formų ir t.t.- kombinacijos. Kaip matyti iš apibrėžimo, autorius akcentuoja pagrindinius ekonominės sistemos elementus ir ryšius tarp jų, o taip pat apibūdina sandarą kombinacijos sąvoka. Tačiau neapibūdinamas sandaros elementų derinys, nefiksuojamos papildomos elementų charakteristikos. Šis apibrėžimas atitinka išraišką: S = f (A, α, β). A. Būzgalin ir A. Kolganov (1997) ekonominę sistemą apibrėžia kaip istoriškai apibrėžtą, socialiniame-ekonominiame laike ir vietoje lokalizuotą gamybinių santykių visumą, kaip besivystančią ir sudėtingėjančią prieštaravimų sprendimų sistemą. A. Djačenko (1996) ekonominės sistemos elementais laiko prekes ir paslaugas. Pagal autorių ekonominė sistema - tai optimalūs santykiai dėl prekių ir paslaugų, sudarantys integruotą visumą ir funkcionuojantys atitinkamoje erdvėje. Šių santykių kompozicijos dėsnius nulemia įstatyminiai aktai, tradicijos ir moralės normos. Toliau autorius teigia, kad efektyvias prekes bei paslaugas gamina ir vartoja fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, veikiantys teisinėje, mokslinėje ir geografinėje erdvėje. Pagal S. Chačiatūrovą (1996) gamybinė sistema (ji vartojama, kaip sinonimas ekonominei sistemai) - tai organizaciniais santykiais struktūrizuotų ir optimaliai besivystančių medžiaginių, energetinių ir informacinių išteklių tikslingai sutvarkyta sąveika, užtikrinanti stabilią ir patikimą specifinių gėrybių gamybą nuolatos besikeičiančioje aplinkoje [p. 29]. Pateiktame apibrėžime yra užfiksuoti visi sistemos požymiai, tačiau kiekvienas iš jų patikslintas mažiau reikšmingomis papildomomis charakteristikomis. Jos ekonominės sistemos apibrėžimą padaro itin detalizuotą, painių ir sunkiai suvokiamią. Pateikti trys paskutiniai ekonominės sistemos apibrėžimai yra pakankamai išsamūs ir jie gali būti išreikšti tokia funkcija: S = f (A, B, α, β, χ, γ). Žinoma, galima būtų pateikti ir daugiau ekonominės sistemos sampratų, tačiau išanalizuotų ekonominės sistemos apibrėžimų pakanka padaryti tam tikras išvadas: 1) nėra visų pripažintos ekonominės sistemos sampratos. Paprastai konkreti ekonominė sistema apibrėžiama savitai; 2) autoriai vartoja skirtingus ekonominės sistemos sandaros elementus - institutus, organizacijas, taisykles, tradicijas, įsitikinimus, pozicijas, elgesio schemas, išteklius, dalyvius, ūkininkavimo formas, gamybinius santykius, prieštaravimus, prekes ir paslaugas; 2) vyraujantis sistemos elementų derinys yra visuma arba sąveika; 3) sistemos apibūdinima kaip lokalizuota arba integruota visuma, besivystanti ir sudėtingėjanti sistema, tikslingai sutvarkyta sąveika ir t.t. Pagal I.Klirą (1969) sistemos apibrėžimas turėtų tenkinti šias sąlygas: a) jame turėtų būti išvardyti svarbiausi sistemos požymiai, kurie tariamai yra žinomi iš anksto; b) jame vertėtų pateikti tik pastovius sistemos požymius, nes laiką fiksuojantys požymiai nekeičia sistemos būsenos; c) apibrėžimas turėtų būti pakankamai pilnas, nors ir ne itin detalus, nurodant tuos požymius, kuriais remiantis būtų galima nustatyti visus kitus (išvestinius) požymius.

12 Įvertinus teorinius sistemos tyrinėjimo teiginius, galima būtų ekonominę sistemą apibūdinti taip: ekonominė sistema - tai integruota visuma motyvuotų ekonomikos subjektų, susietų tarpusavio priklausomybės ryšiais ir sutvarkytai veikiančių konkrečioje makroekonominėje aplinkoje. Šiame apibrėžime: - pagrindiniu sistemos elementu (komponentu) yra laikomi ekonomikos subjektai (požymis A); - sistemos elementų derinys apibūdinamas kaip visuma (požymis B); - ūkio subjektai yra susiję tarpusavio priklausomybės ryšiais (požymis α); - sistema apibūdinama kaip integruota visuma (požymis β); - sistemos gyvavimą nusako ūkio subjektų sutvarkytas veikimas (požymis χ); - papildomos charakteristikos - ūkio subjektų motyvacija (tikslingumas), o taip pat makroekonominė aplinka, turinti konkretizuotą laiko ir vietos matą (požymis γ). Pateiktame ekonominės sistemos apibrėžime yra išskirti pagrindiniai sistemos požymiai, nefiksuojant kurio nors ekonominės sistemos tipo specifikos. Šia prasme apibrėžimas yra universalus - juo remiantis galima apibrėžti skirtingus ekonominės sistemos tipus, juos lyginti tarpusavyje. Svarbu ir tai, kad ūkio subjektams, kaip pagrindiniams ekonominės sistemos elementams, būdingi sistemiškumo požymiai - jie yra ekonominės sistemos posistemiai. Antra vertus, per subjektus ekonominė sistema kaip posistemis įjungiama į aukštesnio lygio - gamtos, visuomenės ar kultūros, sistemas. Kitaip tariant, ekonominė sistema suprantama kaip sudėtingos pasaulio hierarchinės struktūros dalis. Be to, jeigu ekonominės sistemos elementu laikytume subjektą, tai jos evoliuciją galima paaiškinti subjekto evoliucija. Savo ruožtu kiekvieną ekonominės sistemos požymį galima būtų apibūdinti konkrečiomis išvestinėmis charakteristikomis, pavyzdžiui: ekonomikos subjektais gali būti pavieniai asmenys ir jų organizacijos arba mikrolygio ir makrolygio subjektai; ryšiai tarp subjektų gali būti medžiaginiai, informaciniai, piniginiai arba gamybiniai, mainų, vartojimo; ūkio subjektų sutvarkytas veikimas gali būti išoriškai suorganizuotas arba savaiminis (kitaip tariant, ekonominėje sistemoje vyrauja tam tikro pobūdžio tvarka); aplinkos požymiais gali būti laikas ir teritorija, ūkio subjektų veiksmų padariniai; ir t.t. Svarbus ekonominės sistemos sampratos pažinimo momentas jos kokybinis apibrėžtumas. Ekonominės sistemos kokybė (sisteminė kokybė) - tai tam tikros ekonominės sistemos esmė, jos svarbiausi kokybiniai požymiai, kurie atskiria vieną ekonomikos tipą nuo kito, leidžia juos palyginti tarpusavyje. Mokslinėje literatūroje vyrauja metodologinė nuostata, kad skirtingų ekonominių sistemų kokybė gali būti aprašoma tarpusavyje besiskiriančiais charakteringais požymiais. Vadovaujantis šia metodologine nuostata, ekonominės sistemos kokybė (sisteminė kokybė) suprantama kaip konkrečios ekonominės sistemos esmė, jos specifika, tie charakteringi požymiai, kurie atskiria vieną ekonomikos tipą nuo kito. Kitaip tariant, sisteminę kokybę stengiamasi apibrėžti skirtingais kokybiniais požymiais. Šiuo atveju mokslininkai, lygindami atskiras ekonomines sistemas (arba atskirdami vieną ekonominę sistemą nuo kitos), pirmiausia stengiasi nustatyti ekonominės sistemos ribinę abstrakciją, jos pradžią ir pabaigą. Ribinė abstrakcija - tai visų pirma paprasčiausia ir mažiausiai išvystyta sistemos būklė, pirminis supratimas apie sistemą. Antra vertus, ribinė abstrakcija, yra taip pat ir bendriausia sistemos charakteristika, jos visuotinis apibrėžimas. Kitaip tariant, ekonominės sistemos tyrimo pradžioje nustatoma tokia jos specifinė esmė, sisteminė kokybė, kuri leidžia apibūdinti kitų, išvestinių konkrečios ekonominės sistemos požymių kilmę. Pavyzdžiui, rinkos sistemos paprasčiausia charakteristika dažniausiai

13 laikoma prekių gamyba ir mainai. Net ir labiausiai išvystytai rinkos sistemai būdingas šis paprasčiausias fenomenas, kurio pagrindu susiformavo šiuolaikiška sudėtinga ūkinė organizacija. Prekių gamyba ir mainai yra reali ekonominės sistemos charakteristika, universalus ir visuotinas supratimas apie rinkos ekonominę sistemą. Remiantis šia charakteristika galima aprašyti ir paaiškinti visus rinkos ekonomikos reiškinius. Tuo tarpu planinę ekonomiką galima paaiškinti paprasčiausia ir bendriausia jos charakteristika - apskaita ir kontrole. Bet kuri komandinio ūkio būklė - labiausiai išvystyta ar žlunganti, gali būti suprasta šia universalia charakteristika. Taip pat ir tradicinį ūkį galima išsamiai paaiškinti, jeigu paprasčiausia ir bendriausia jo charakteristika laikysime papročius ar tradicijas. Jų pagrindu primityvioje visuomenėje formuojasi sudėtinga hierarchinių santykių sistema. Ekonominės sistemos kokybę galima būtų aprašyti vadovaujantis ir kita metodologine nuostata: skirtingų ekonominių sistemų kokybė gali būti aprašoma universaliais sisteminiais požymiais. Šie universalūs požymiai turėtų tenkinti tokias sąlygas: 1) būti tokiais, kad atskleistų ekonominės sistemos esmę, t.y. turėtų būti užfiksuoti ekonominės sistemos sampratoje; 2) tarpusavyje organiškai sietis, nes tik tokiu atveju juos būtų galima laikyti sisteminiais požymiais; 3) reikštis bet kurioje ekonominėje sistemoje, nes tik tokiu atveju galima būtų užtikrinti ūkio tęstinumą ir nepertraukiamumą; 4) turėti savybę atlikti kokybinį virsmą, kas savo ruožtu užtikrintų ekonomikos vystymąsi, konkrečios ekonominės sistemos stabilumą ir dinamiškumą. Tam tikroje ekonominėje sistemoje išvardyti universalūs požymiai įgauna kokybiškai skirtingą turinį, konkrečias pasireiškimo formas, o tai, savo ruožtu ir skiria vieną ekonominę sistemą nuo kitos. Ekonominės sistemos kokybė (sisteminė kokybė) - tai konkrečios ekonominės sistemos esmė, jos universalių požymių konkrečios pasireiškimo formos, kurios atskiria vieną ekonomikos tipą nuo kito. Kitaip tariant, sisteminę kokybę galima apibrėžti tų pačių požymių skirtingomis kokybinėmis formomis (bet ne skirtingais kokybiniais požymiais). Šiuo atveju, palygindami atskiras ekonomines sistemas (arba atskirdami vieną ekonominę sistemą nuo kitos), pirmiausiai turėtume nustatyti universalius ekonomikos sisteminius požymius, jų gyvavimo kritinę ribą ir kokybinio virsmo (arba tapsmo) specifiką. Universalių požymių gyvavimo kritinės ribos reikš vienos ekonominės sistemos pradžią, o kitos pabaigą. Universalių ekonominės sistemos požymių pasireiškimo formų kokybinė kaita reiškia ekonomikos judėjimo formų kaitą. Ši metodologinė nuostata neprieštarauja ekonomikos nenutrūkstamumo, formų kaitos ir įvairovės principams. Ekonomikos sisteminės kokybės universaliais požymiais galima būtų laikyti: ekonomikos subjektus, ekonominę aplinką ir ūkinės veiklos atlikimo paskatas (ekonomikos subjektų poveikio priemones). Išskirti konkrečios ekonominės sistemos kokybinio apibrėžtumo universalūs požymiai visiškai atitinka anksčiau išvardytas 4 sąlygas. Šie požymiai bus laikomi pagrindinėmis metodologinėmis prielaidomis, pradiniais samprotavimo teiginiais, kuriais remiantis bus tiriama bet kuri ekonominė sistema. Jie bus taip pat laikomi esminiais kriterijais lyginant ekonomines sistemas, nustatant galimą jų kaitą, aprašant rinkos tapsmo procesų turinį. Todėl antroje knygos dalyje pateiksiu bendriausią supratimą apie kiekvieną ekonominės sistemos kokybinio apibrėžtumo universalųjį požymį.

14 EKONOMINIŲ SISTEMŲ PRIGIMTIES DVILYPUMAS Ekonominės sistemos gyvavimo vidinis mechanizmas, užtikrinantis ūkinių reiškinių tarpusavio sąveiką, savo prigimtimi yra dvilypis. Sistemos gyvavimas gali būti išreikštas ribinių dvilypumų gausybe: objektyvumu - subjektyvumu; natūralumu - dirbtinumu; saviorganizacija - organizacija; atsitiktinumu - dėsningumu; chaosu - tvarka; atsiradimu - išnykimu; sudėtingumu - paprastumu; uždarumu - atvirumu; statiškumu - dinamiškumu; stabilumu - kintamumu; laisve - prievarta; asmenybių poveikiu - politinių prupių poveikiu; ir kt. Ekonominių sistemų gyvavimo dvilypumas turi objektyvų ir subjektyvų pradą: viena vertus, gyvavimas nulemtas didžiųjų sudėtingų sistemų funkcionavimo bendrųjų dėsningumų, antra vertus, jų dinamiką veikia subjektyvusis faktorius, įvairios jo pasireiškimo formos, tame tarpe ir intelektas, galintis numatyti sistemos judėjimo variantus, kreipti jį norima linkme. Žmonės sugeba pažinti procesus, juos veikti. Žmonės gali kurti naujus gyvenimo stilius, alternatyvias elgsenas. Ypač reikšminga žmogaus kūrybinė galia sisteminių virsmų metu: jeigu būtini pokyčiai ekonominėje sistemoje nebus vykdomi organizuotai, tai prieštaravimų sprendimus gali nulemti saviorganizacijos mechanizmai, stichiškai įtraukiantys sistemą į ilgalaikio nestabilumo būklę. Žmogaus intelektas, organizaciniai sugebėjimai, išteklių bei metodų įvertinimas, optimalios judėjimo trajektorijos pasirinkimas ir kt., užtikrina racionalų požiūrį į ekonominį gyvavimą. Manyčiau, kad kai kuriuos ekonominių sistemų gyvavimo dvilypumus vertėtų laikyti pradiniais, užduodančiais kitiems dvilypumams esminius prigimtinius požymius. Prigimtinių dvilypumų supratimas yra reikšmingas žingsnis, modeliuojant išvestinius, pereinamuosius procesus. Prigimtiniams dvilypumams būtų galima priskirti natūralumą - dirbtinumą, o taip pat saviorganizaciją - organizaciją. Problemiškas yra sistemos perėjimas nuo vienos dvilypumo pusės (ribos) prie kitos: nuo natūralumo prie dirbtinumo, nuo saviorganizacijos prie organizacijos, nuo chaoso prie tvarkos; ir atvirkščiai. Šie perėjimai yra sąlygoti dvilypumo pažeidimų ir prieštaravimų atsiradimų. Tokiu būdu ekonominės sistemos gyvavime atsiranda kritiniai momentai, kritinės ribos, bifurkacijos režimai. Jie griauna senąją sistemos kokybę ir verčia sistemos subjektus sutelkti vidines bei išorines galimybes, atlikti būtinus organizacinius žingsnius ir kurti naująją kokybę. Todėl būtina pažinti gausybę procesų ir veiksnių, nuo kurių priklauso ekonominės sistemos tolesnis gyvavimas. Nuo seniausių laikų mąstytojai skiria dvi gamtoje vykstančių procesų prigimtis: 1) natūralumą, t.y. visa tai, kas sukurta ne žmogaus, gamtoje vyksta nepriklausomai nuo žmogaus ir paklūsta jos dėsningumams; 2) dirbtinumą, t.y. visa tai, kas yra sukurta žmogaus ir paklūsta jo dėsningumams. Natūralumas ir dirbtinumas ne tik atskiriami, bet kartais ir priešpastatomi vienas kitam tvirtinant, jog gamtos nulemtas natūralumas yra priimtinas reiškinys, kai tuo tarpu žmogaus veikla yra dviprasmiška. Sisteminiu požiūriu natūralumas ir dirbtinumas gali būti tiriami kaip vieningas vieningas pasaulio gyvavimo organizacinių formų atsiskleidimo procesas. Materija visą laiką juda, joje pastoviai atsiranda nauji organizaciniai dariniai: vieni iš jų būna stabilesni ir ilgaamžiškesni, kiti po tam tikro laiko žlunga; vienų organizacinių darinių atsiradimo dėsningumai yra suprasti, kitų mažiau suprasti arba iki dabaryra nepažinti. Iš tikrųjų materijos judėjimo, o tuo pačiu ir jos pažinimo procesas yra begalinis, ir jame atsiranda naujos esmės, nauji supratimai. Žmogaus proto evoliucija įgalina interpretuoti gamtoje stebimus fenomenus, juos aprašyti, nuspėti ir net valdyti. Materialų pasaulį priimta skirstyti į tris dalis (organizacijas) - negyvąją gamtą, gyvąją gamtą ir visuomenę (socialinę materiją). Nubrėžti griežtas ribas tarp šių trijų pasaulių praktiškai

15 neįmanoma, tačiau perėjimas iš vieno pasaulio į kitą materijos judėjimo eigoje reiškė kokybinį virsmą. Pirmu kokybiniu virsmu yra laikomas gyvybės atsiradimas, antruoju - protaujančios gyvybės (žmogaus intelekto) atsiradimas. Materija įgavo galimybę save pažinti ir tapo iš dalies organizuojama sistema. Intelektas suteikė galimybę žmogui formuluoti aktyvios veiklos tikslus, numatyti jos rezultatus, valdyti jų siekimą, panaudoti jų siekime visa tai, ko nėra gamtoje išbaigtu pavidalu, tačiau neprieštarauja jos gyvavimo dėsningumams. Kitaip tariant, natūralūs gamtos procesai pradedami papildyti dirbtinumu, žmogaus sukurtais objektais. Kūryba, bendravimo galimybės sąlygojo naujos materijos organizacijos - visuomenės - atsiradimą. Ši organizacija, pertvarkydama natūralius gamtos objektus, sugeba kurti dirbtinumus, t.y. tokius materialius objektus ar sistemas, kurie gali būti sukurti dalyvaujant intelektui ir kolektyvinei atminčiai (visuomenei). Nuo tol visa tai, kas atsirado ir atsiras Žemėje, siejama su intelektu, žmogaus kūrybinėmis pastangomis, kolektyvine patirtimi, organizacija, valdymu. Materijos natūraliame judėjime vis svarbesniu veiksniu tampa žmogaus pastangos, jų tikslingumas ir kryptingumas, sąmoningas judėjimo spartinimas. Pažangos idėja užvaldo žmogų visiems laikams. Žmogaus intelektas, sąmoninga veikla (t.y. dirbtinumas) ne tik paspartino natūralų materijos judėjimą, bet ir sukėlė jo prieštaringumą. Protas suintensyvino prieštaravimus, perkeldamas juos iš biologinės sferos į socialinę (visuomeninę). Tuo pačiu intelektas, sukurdamas naujas kompromisų formas, elgesio taisykles ir veikimo būdus, suteikia ir naujas galimybes įveikti prieštaravimus. Taigi, intelekto vaidmuo yra dvejopas: iš vienos pusės, žmogaus pastangų nulemti dirbtinumai apsunkina natūralų vystymosi procesą, aštrina prieštaravimus, plečia jų veikimo sferą; antra vertus, intelektas, mokslas padeda švelninti prieštaravimus, panaudoti naujus prieštaravimų įveikimo būdus. Būtent dėl tokio nevienareikšmiško dirbtinumų vaidmens materijos judėjimo procesas tampa daug spartesnis. Taigi vis labiau įsigalint intelektiniam pradui, natūralus materijos judėjimas neišvengiamai tampa dirbtiniu. Natūrali materijos evoliucija papildoma dirbtina, šią laikant tam tikru natūralumo momentu. Kaip teigia N.Moisejevas, visi gamtos procesai dalyvaujant intelektui neprarado savo natūralumo. Natūralumas ir dirbtinumas persipynė ir jų atskyrimas tapo problemiškas: kuo sudėtingesnė sistema, tuo sunkiau išgryninti natūralumą ir dirbtinumą; kuo ilgesnis laiko mastelis, tuo akivaizdesnis natūralumas, ir atvirkščiai - momentinėje situacijoje akivaizdesnės žmogaus valingos pastangos. Bet kuriuo atveju natūralumo ir dirbtinumo atskyrimas yra sąlygiškas, susitarimo objektas. Mokslinėje literatūroje galima sutikti ir tarpinius, pereinamuosius procesus, vadinamus natūraliai dirbtiniais arba dirbtinai natūraliais (Kvedaravičius, 1997). Natūralūs socialiniai - ekonominiai procesai savo prigimtimi ir pasekmėmis yra būtini, prasmingi ir teisingi, užtikrinantys neišvengiamą vieno ir to paties objekto pasikartojimą, ritmiškumą laike bei erdvėje. Natūralių procesų esminis požymis yra jų neišvengiamumas, savaiminis tęstinumas, laisvė, spontaniškumas (chaosas). Natūralūs reiškiniai formuoja ir liečia tik pagrindinius nekintamus ūkio sandaros pamatus. Natūraliems reiškiniams pirmiausia vertėtų priskirti žmonijos egzistencijos poreikius ir jų tenkinimą. Poreikiai yra tenkinami nuolatos, todėl nepaliaujamai kuriamos ir poreikių tenkinimo materialinės sąlygos, kurios užtikrina nepertraukiamą ekonominį gyvavimą, kasdienį tam tikrų normų bei taisyklių laikymąsi, atliekant vieną ar kitą veiklą. Taigi socialinė organizacija, bendravimo mechanizmai, kultūra, kaip dirbtinai natūralūs reiškiniai, sąlygoja gyvenimo, veiklų nenutrūkstamą tęstinumą, pasikartojimą.